J.Lapėnienė. Dienoraščių potekstės: V.Adamkus leidosi manipuliuojamas, buvo užgaulus, skundikais apsistatęs vadovas

Emocionalūs prezidento V.Adamkaus dienoraščiai atskleidžia, kad jis žinojo apie neskaidrius Lietuvos energetikų ryšius su patronais Rusijoje. Atsidavęs užsienio politikai, jis menkai tesirūpino tuo, kad valstybė valdytų energetiką, o ne atvirkščiai. Akis bado ir konstitucinės prokurorų bei teisėjų nepriklausomybės nepaisymas.

Aš balsavau už prezidentą Valdą Adamkų, nes tikrai tikėjau, kad vakarietišką patirtį turintis žmogus pakeis Lietuvą. Deja, knygoje „Paskutinė kadencija“ paviešinti prezidento dienoraščio fragmentai palieka slogų vaizdą: V.Adamkus leidosi manipuliuojamas, buvo užgaulus, skundikais apsistatęs vadovas. Iš visko matyti, kad Jo Ekscelencija į Lietuvos vidaus gyvenimą gilinosi tiek, kiek jam leido aplinka.

Štai apie Rusijos interesams tarnaujančius energetikų klanus įrašas Prezidento dienoraštyje atsirado 2008 m. vasario 4 d., kai jam pateikė ketverių metų senumo informaciją.

„Šiandien kone naktį R.M. man į Turniškes atvežė slaptų dokumentų. Pasikalbėjome apie interesų grupių kovą dėl Atominės elektrinės įstatymo ir kodėl kurstomas visuomenės nepasitikėjimas šiuo projektu. Skaudžiausia buvo regėti slaptose pažymose kai kurių man gerai pažįstamų žmonių pavardes. Jie ne tik palaiko verslo ryšius su Rusijos energetikos žaliavų tiekėjais, bet esą ir dalyvauja rusų pinigų plovimo schemose, atstovaudami savo darbdavių interesams Lietuvoje, susitikinėja su mūsų šalies pareigūnais. (...) Tarp skaitytų dokumentų buvo ir paskutinė Breste žuvusio Vytauto Pociūno surašyta pažyma. Nejučiomis į galvą lindo mintis, kad gal ne ten, kur reikėtų, ieškoma jo mirties priežasčių.“ (407 psl.)

Ši a.a. Vytauto Pociūno pažyma parašyta 2004 m. ir tikrai ne paskutinė. Pareigūnas į Baltarusiją išsiųstas lygiai po metų. Anot prieš daugiau nei penkerius metus tragiškai žuvusio Vytauto žodžių, nebesipriešinti ir mėgstamą darbą Saugumo departamente iškeisti į pareigas Lietuvos konsulate užsienyje jis apsisprendė 2005–ųjų spalį išsiaiškinęs, kad apie jo pašalinimą iš saugumo informuotas ir prezidentas.

Apie energetikoje vykstančius procesus LTV „Panorama“ rodė 2004 m. spalio 10 d., Seimo rinkimų dieną. Vengdama lemti balsavimo rezultatus, tą reportažą delsiau rodyti beveik mėnesį – tarp Rusijos monopolininkės talkininkų Lietuvoje nemažai politikų, artimai bendravusių su prezidentu.

Šie žmonės buvo gerai informuoti ir, kai Lietuva dar tik derėjosi dėl stojimo į ES, jie puikiai žinojo, kad Ignalinos atominė bus uždaryta anksčiau. Buvo kuriami planai, kaip pelnytis iš rusiškos elektros importo. „InterRAO JES“ reikėjo atstovo Lietuvoje, rusams buvo nusižiūrėję Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę.

Tuometis „Lietuvos energijos“ Rinkos departamento Elektros prekybos skyriaus vadovas Jonas Garbaravičius ir kaunietis Gintaras Balčiūnas kelis kartus vyko tartis į Maskvą. „InterRAO JES“ vadovui E.Dodui patarinėjo puikiai situaciją išmanantis buvęs „Lietuvos energijos“ vadovas Dangiras Mikalajūnas. Buvo parengtas planas, kaip iš „Kauno energijos“ dukrelės „Adifikos“ užauginti „InterRAO Lietuvą“. 2002 m. projektas startavo: „Adifika“ parduota paslaptingajai „Unitrade Services LLP“ ir tuo metu „Kauno energijos“ Stebėtojų tarybai vadovavusio konservatoriaus Ramūno Garbaravičiaus svainiui G.Balčiūnui.

Energijos realizacijos centru (ERC) perkrikštytai bendrovei kaipmat plačiai atsivėrė visų Ūkio ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų durys. Anuomet šios ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl taip skubėta ERC išduoti nepriklausomo elektros tiekėjo licenciją. Rinkos naujokę lydėjo sėkmė, su ja „Lietuvos energijos“ generalinis direktorius R.Juozaitis pasirašė pelningiausias prekybos sutartis. Jas laimino „Lietuvos energijos“ valdyba, vadovaujama akademiko J.Vilemo. Jis – dabar jau Anapilin išėjusio premjero A.Brazausko bičiulis.

2009 metais Energijos realizacijos centras vėl pakeitė iškabą, „InterRAO Lietuva“ tapo visateise Rusijos atstove regione. Jos kontrolinį akcijų paketą valdo Rusijos „Inter RAO JES“ antrinė įmonė Suomijoje „RAO Nordic OY“, likusią dalį – „Scaent Baltic”.

Pastaruoju metu Ramūnas Garbaravičius kratosi sąsajų su Rusijos energetikais. Tačiau jo svainis G.Balčiūnas, pradžioje valdęs pusę akcijų, iki „Inter RAO Lietuva“ generalinis direktorius. Prieš dešimtmetį vadovavęs „Lietuvos energijos“ prekybos padaliniui R.Garbaravičiaus sūnus Jonas, dabar „Inter RAO Lietuva“ valdybos narys ir „Scaent Baltic“ valdybos pirmininkas. Abu R.Garbaravičiaus sūnūs Jonas ir Saulius – „Scaent Baltic“ bendrasavininkiai. Bendrovės akcijų turi ir buvusio Kauno mero, liberalcentristo Arvydo Garbaravičiaus sūnus Linas. Nuo 2010–ųjų spalio ponas R.Garbaravičius ir jo jaunėlis sūnus Saulius tapo „Scaent Baltic” valdybos nariais. 

Prieš dešimtmetį, kai ERC dar tik tvėrėsi, a.a. Vytautas Pociūnas perprato tikruosius Rusijos energetikos monopolininko tikslus nepaleisti Baltijos regiono kontrolės, perimti strategiškai svarbią Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę. Šios darbuotojai 2004 m. prieš LTV kameras sakė, kad jau kuris laikas po Kruonį žvalgosi „Inter RAO“ pirkliai. Šiuos ketinimus pavyko užkardyti, tačiau į kitus a.a. V.Pociūno perspėjimus valdžia nereagavo. Neabejoju, a.a. Vytautas teikė informaciją ir Prezidentūrai. Tačiau ar ją skaitė šalies vadovas? Greičiausiai ne.

„Didžiąją dienos dalį praleidau Kaune, Rotušėje man buvo įteiktos miesto garbės piliečio regalijos, nors (...) prašiau mero Arvydo Garbaravičiaus perduoti savivaldybės tarybai mano prašymą nesvarstyti šio klausimo. Nepaklausė, o atsisakydamas suteiktos garbės būčiau parodęs nepagarbą kauniečiams.“ (2007 01 04, 320 psl.)

Tačiau V.Adamkus turėjo suklusti, kai jį dėl tų pačių grėsmių įspėjo ir Švedijos premjeras.

„Ypač svarbus buvo pokalbis akis į akį su Švedijos ministru pirmininku Frederiku Reinfeldtu. Jis pritarė mano minčiai, kad reikėtų nutiesti kabelį nė nelaukiant 2016 metų, ir žadėjo pasidomėti, kaip būtų galima paspartinti darbus. Bet mane nustebino viena pašnekovo pastaba: esą jiems kelia susirūpinimą partnerių iš Lietuvos ryšiai su rusais. Tai švedų žvalgybos informacija, bet gal ji paremta tik prielaidomis. Patikinau, kad į šį faktą atkreipsime dėmesį. (Reikės pasikalbėti su P.Malakausku).“ (2007 11 14, 389 psl.)

Tačiau ar jis domėjosi? Ar atliko tinkamai savo pareigą iki galo? Apie Ūkio ministerijos sekretoriaus A.Ignoto „užklasinę“ veiklą Prezidentą informavo STT. Tačiau ar šiuo atveju apsiribota vien nugirstų paskalų aptarinėjimu?

„Stvėriausi už galvos. Akis bado jo neskaidrūs, net aiškiai korupciniai ryšiai su „Rubicon“ bendrove nuo 2003 metų. A.Ignotui esą buvo mokamas nuolatinis atlygis. (...) Ko gero, buvo įveltas ir ūkio ministras Vytas Navickas. Daryta įtaka „Lietuvos energijos“ sprendimams.(...) Perskaitęs protokolą, nedelsdamas paskambinau ministrui primininkui Gediminui Kirkilui ir pasakiau, kad siunčiu kurjerį perduoti jam šios medžiagos (...) Be to, pranešiau premjerui girdėjęs, kad A.Ignotas mėgina kenkti mūsų susitarimams su lenkais tiesti elektros tiltą į Lenkiją.“ (2007 01 03, 320 psl.)

Ūkio ministerijos sekretorius A.Ignotas kuravo visus strateginius energetikos projektus iki pat V.Adamkaus kadencijos pabaigos. Dabar ministerijoje nebedirbantis A.Ignotas teigia, kad STT jo kaltės neįrodė. Pirmiesiems valstybės asmenims teikiama išsami informacija, tačiau kokias užduotis VSD pareigūnams formulavo Prezidentūra? Aiškėja, kad į S.Daukanto aikštę plaukė menkavertė, labiau apkalbas primenanti informacija.

„Vakare skambino Birutė Garbaravičienė ir papasakojo apie konservatorių stovyklą Giruliuose. Jai sunkiai suprantamas 2K – G.Kirkilo ir A.Kubiliaus – spektaklis dėl V.Pociūno žūties. Aptarėme ir Daukanto aikštėje šalia Prezidentūros rengiamo koncerto organizatorių tikslus. Čia jau aiškiai norima įgelti man.“ (2007 08 20, 372 psl.)

„Be kita ko, P.Malakauskas man parodė vieno visokiais būdais mane savo laikraštyje mėginančios diskredituoti (tik nežinia už kokią kainą) žurnalisto KGB archyvinės bylos kopiją. Įdomus momentas, ypač turint galvoje to asmens polinkį mokyti kitus moralės. Turbūt mano, kad KGB šią bylą išvežė ar sunaikino ir niekas apie agentūrinę veiklą nesužinos.“ (2008 birželio 9 d., 435 psl.)

„Rytinis susitikimas su VSD vadovu Povilu Malakausku privertė rimtai sunerimti. Perskaičiau visą krūvą VSD parengtų dokumentų apie mūsų pareigūnus, net Seimo narius. (...) Aiškėja, kodėl visuomenėje keliamas toks smarkus erzelis, kodėl viešojoje erdvėje tie daug dezinformacijos, kiršinami žmonės. (...) Paprašiau P.Malakausko (VSD vadovo) parinkti keletą įspūdingesnių pažymų ir išslaptinus pateikti jas atsakingų asmenų grupei. Artimiausiu metu šauksiu Valstybės gynybos tarybos posėdį ir pateiksiu dalyviams šią VSD informaciją.“ (2008 01 09, 399 psl.).

V.Adamkus viešai patvirtina tai, apie ką seniai sklando kalbos – Prezidentūroje generaliniam prokurorui dalijami nurodymai. Lietuvos Konstitucija teigia: „Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo“ (118 str.)

„Išsikviečiau į Prezidentūrą generalinį prokurorą Algimantą Valantiną (...) ir paprašiau V.Pociūno bylą tuoj pat perduoti teismui. Generalinis prokuroras pažadėjo tai padaryti šiandien.“ (2007 08 17, 371 psl.)

Kitą kartą Prezidentas nurodė prokurorui nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš Lietuvos gyventojų žudymu įtariamą asmenį. 

„Į Vilnių atvykusi Izraelio atstovė atmetė Lietuvos siūlymą perkvalifikuoti Y.Arado statusą byloje iš įtariamojo į liudytojo. Keliamas didžiulis triukšmas. Nusprendžiau pasikviesti patyrusį teisininką Seimo narį R.Šukį ir pasitarti, kaip būtų galima baigti šią bylą.“ (2008 09 08, 459 psl.)

Iškviesti užsienio reikalų ministras P.Vaitiekūnas, VSD vadovas P.Malakauskas, generalinis prokuroras A.Valantinas. Nutarta, kokį sprendimą reikia priimti bylą tiriančiam prokurorui. „Jei nėra aiškių įrodymų, patvirtinančių Izraelio piliečio Yitzhako Arado atsakomybę už sovietinių partizanų nusikaltimus Lietuvos gyventojams, Generalinė prokuratūra turi nutraukti jam iškeltą bylą.“ (2008 09 16, 460 psl.)

Byla netrukus nutraukta, tačiau ar tokie dalykai įmanomi demokratinėje valstybėje?

V.Adamkus rašo, kaip teisėjas per pusvalandį įtikintas pakeisti savo sprendimą. Lietuvos Konstitucija skelbia, kad „valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę“ (114 str.).

„Man pranešė, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkas Artūras Šumskas (...) atsisakė sankcionuoti diplomatine tarnyba prisidengusių užsienio agentų sekimą – neleido klausytis jų pokalbių. Mano patarėjai, remdamiesi tarptautinės teisės specialistų nuomone, tvirtina, kad tokia Vienos konvencijos interpretacija klaidinga. (...) Pasikviečiau Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių ir Vilniaus apygardos teismo pirmininką Artūrą Šumską. Pastarojo paprašiau paaiškinti sprendimo nesankcionuoti klausymosi motyvus. Tiesiai pasakiau, kad tai kelia grėsmę Lietuvos valstybei. Po pusvalandžio aiškinimosi išgirdau, kad teismas leis klausytis šnipų pokalbių.“ (2005 04 07, 170 psl.)

Saugumiečiai V.Adamkaus knygoje savų paslapčių nerado. Tokią išvadą gavę prokurorai turėjo atsikvėpti, nes išvengė prievolės pradėti ikiteisminį tyrimą. Prisipažinimą apie teisėjams darytą spaudimą Teisėjų taryba taip pat nuleidžia negirdomis.

Tačiau tai ne pirmas kartas, kai užglaistomos negerovės. Po pirmosios V.Adamkaus kadencijos paaiškėjo, kad 1994–2003 metais iš Prezidentūros dingo šimtai dokumentų su etiketėmis „konfidencialiai“, „visiškai slaptai“. Juose – informacija apie privatizuojamas bendroves, energetiką, bankus, žiniasklaidą, ginkluotę. Tai pranešė nušalintasis Prezidentas R.Paksas. Prezidentūros komisija nustatė, kad iš 175 pradangintų dokumentų V.Adamkaus patarėjai negrąžino apie 150: Egidijus Meilūnas – 72, Rytis Muraška – 35, Albinas Januška – 16. Jie teisinosi slaptus dokumentus naikinę, nors įstatymas tai griežtai reglamentuoja. Šio tyrimo išvados perduotos Valstybės saugumui, tačiau slaptus raštus pradanginusiems patarėjams net nebuvo atimti leidimai susipažinti su valstybės paslaptimis.

Rinkdami V.Adamkų tikėjomės, kad Lietuva keisis į gera, tačiau per pastarąjį dešimtmetį išsikeroję dvejopi valstybės politikos ir moralės standartai tapo rimčiausia problema.