Jolanta Aidukaitė. Kas yra gerovės valstybė ir kodėl Lietuvoje mums vis dar ją reikia kurti?

Pagaliau apie gerovės valstybę Lietuvoje pradėjo kalbėti politikai! Beveik tris dešimtmečius apie gerovės valstybę ir jos naudą kalbėjo tik nedidelė saujelė mokslininkų, kurių balsas buvo mažai girdimas politikoje.

Bet daug girdėjome apie socialinio sektoriaus problemas: „Sodros“ biudžeto skyles, per didelį viešąjį sektorių, mažas pensijas ir poreikį kaupti senatvei savarankiškai, nekokybiškas sveikatos paslaugas bei švietimo sistemos neatitikimą darbo rinkai.

Gerovės valstybės institutai buvo pristatomi kaip neefektyvūs ar siūloma juos privatizuoti. Beveik nieko negirdėjome apie naudą, kurią teikia gerovės valstybė ir jos svarbą visuomenei. Kodėl nemeilė gerovės valstybei buvo/tebėra tokia gaji Lietuvoje? Kas gi yra gerovės valstybė? Ir kodėl mes vis dar kalbame apie jos kūrimą, t. y. kalbame apie ją ateities laiku, o ne dabarties?

Gerovės valstybė suprantama kaip valstybės įsipareigojimas garantuoti kiekvienam orų pragyvenimą. Jis suteikiamas ne kaip labdara, o kaip socialinė teisė – per socialinę apsaugą, socialines paslaugas, darbo rinkos ir būsto politiką, švietimą ir sveikatos apsaugą. Policija ir krašto apsauga taip pat dažnai priskiriama prie gerovės valstybės institutų.

Kurį laiką vyravo prielaida, kad tik demokratiškos ir palyginti aukštu ekonominiu ir socialiniu plėtojimosi lygiu pasižyminčios šalys gali būti vadinamos gerovės valstybėmis. Todėl iki 1990 metų Rytų Europos bloko šalys buvo „išmestos“ iš gerovės valstybės klubo ir tik labiausiai išsivysčiusių 18 šalių, priklausančių Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO), dominavo gerovės valstybės tyrimus.

Šiuo metu gerovės valstybės klubas gerokai išsiplėtęs, niekam nekyla abejonių, kad posovietines šalis galima vadinti gerovės valstybėmis. Kalbama ir apie Lotynų Amerikos gerovės valstybės raidą, bei gerovės valstybės ypatumus Azijos šalyse. Beveik visos šalys XXI amžiuje turi vienokias ar kitokias gerovės valstybės struktūras.

Tačiau turime nepamiršti, kad gerovės valstybė gali egzistuoti įvairiomis formomis/tipais. Įvairūs gerovės valstybės tipai suteikia nevienodas socialines garantijas tų šalių piliečiams.

Įrodyta – kuo dosnesnė (didelės išmokos ir aukšta socialinių paslaugų kokybė), visapusiškesnė (atsižvelgia į skirtingus poreikius) ir visa apimanti (pasižymi didele aprėptimi) gerovės valstybės veikla, tuo švelnesni neigiami rinkos ekonomikos ir globalizacijos padariniai.

Tai akivaizdžiai liudija Šiaurės šalių pavyzdžiai (Švedijos, Danijos, Suomijos, Norvegijos). Minėtose šalyse didelės socialinės garantijos ir dosnios išmokos kiekvienam garantuoja orų pragyvenimo lygį, o skurdas ir socialinė nelygybė – vieni žemiausių pasaulyje.

Šių šalių piliečių gyvenimo trukmė ilgesnė, pasitenkinimas gyvenimu didesnis, žemi emigracijos (tačiau gana aukšti imigracijos) rodikliai lyginant su kitomis ES narėmis.

Taigi, Lietuvą be jokių abejonių galime vadinti gerovės valstybe. Mes turime išvystytą socialinę apsaugą, sveikatos apsaugą ir prieinamą švietimą. Santykinai dosnios motinystės, vaiko priežiūros ir tėvystės atostogos laikomos vienos iš geriausių ES. Mūsų sveikatos apsauga prieinama visiems, tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijoje – ne.

Atrodo turėtume kuo didžiuotis? Tačiau dažnas Lietuvos pilietis/-ė tik pašaipiai nusijuoks: „Kokia čia gerovės valstybė Lietuvoje.“

Deja, tokį požiūrį iš dalies galima pateisinti. Ne tik todėl, kad Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis (ypač valstybiniame sektoriuje) ir socialinės išmokos yra gerokai mažesnės nei išvystytos gerovės valstybės šalyse. O nelygybė ir skurdas vieni didžiausių ES. Bet ir todėl, kad Lietuvoje gerovės valstybė nėra „įteisinta iš apačios“. Bandysiu paaiškinti, ką reiškia „neįteisinta iš apačios“.

Gerovės valstybė atsirado ir buvo subrandinta per pastarąjį šimtmetį Europoje. Piliečiai aktyviai dalyvavo jos kūrime. Burdamiesi į profsąjungas, socialinius judėjimus, atsakingai balsuodami, Europos piliečiai išsikovojo socialines teises: didesnius atlyginimus, kokybišką sveikatos apsaugą, visiems prieinamą švietimą, apmokamas atostogas, vaiko priežiūros atostogas, socialines paslaugas ir kitas socialinės teisės. Vakarų Europiečiai didžiuojasi savo socialinėmis teisėmis. Jei mes paklausime Skandinavijos šalių piliečių, kuo jie labiausiai didžiuojasi, tai atsakymas bus nesunkiai nuspėjamas – savo dosnia gerovės valstybe.

Tuo tarpu Lietuvoje gerovės valstybės struktūros nors ir atsirado jau nuo 1918 m., panašiai kaip ir visoje Europoje, piliečiai niekada nedalyvavo aktyviai jos kūrime. Sovietų okupacijos metais daugelis gerovės valstybės struktūrų buvo išplėtotos, tačiau jos buvo primestos iš viršaus, problemos buvo sprendžiamos totalitarinėmis priemonėmis.

Atkūrus nepriklausomybę, socialinė politika buvo reformuojama, tačiau ji nebuvo prioritetas nei vienai iš politinių partijų, nes socialinio teisingumo klausimai buvo tapatinami su Sovietine praeitimi. Profsąjungos, kurios turi ginti, kovoti už socialines teises, iki šiol sunkiai įgauna populiarumą. Taigi, turime situaciją, kai gerovės valstybė, tokia, kokią mes ją turime šiandien, buvo išplėtota be aktyvaus piliečių dalyvavimo jos kūrime.

Arba galime kitaip suformuluoti: gerovės valstybė Lietuvoje yra politinių bei biurokratinių reformų padarinys, nuleistų iš viršaus, kuriame niekada nebuvo stipraus balso iš apačios.

Gerovės valstybė Lietuvoje yra politinių bei biurokratinių reformų padarinys, nuleistų iš viršaus, kuriame niekada nebuvo stipraus balso iš apačios.

Jolanta Aidukaitė

2018 m. gruodžio mėnesį Lietuvos socialinių tyrimų centre vykdomo projekto „Gerovės valstybės iššūkiai Lietuvoje ir Švedijoje“ (Nr. S-MIP -17-130), finansuojamo Lietuvos mokslo tarybos, pagrindu buvo atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa. Buvo klausiama „Ar jūs visumoje esate patenkintas/-a Lietuvos gerovės sistema, kuri apima socialinę apsaugą, sveikatos apsaugą, švietimą, darbo rinkos ir būsto politika?“

Kaip ir buvo tikėtasi daugiau nei pusė (60 proc.) apklaustųjų teigė esantys nepatenkinti gerovės sistema. Beveik 70 procentų manė, kad viešųjų paslaugų (sveikatos, švietimo, socialinės paramos) lygis prastėjo pastaruosius 10 metų, o daugiau nei 80 procentų sutiko, kad Lietuvoje nelygybė ir skurdas didėjo.

Nepasitenkinimas gerovės sistema didina šešėlinės ekonomikos tikimybę, skatina norą emigruoti, kelia nepasitikėjimą valstybe bei vienas kitu – viskas, ką mes šiandien turime ar turėjome per pastaruosius beveik 30 metų.

Jei daugiau nei pusė Lietuvos piliečių yra nepatenkinti esama gerovės valstybės sistema, galime teigti, kad formaliai mes turime gerovės valstybę, bet ji nėra paremta arba įteisinta iš apačios. Todėl būtina ir reikia kalbėti apie gerovės valstybės kūrimą, apie tokios gerovės valstybės, kai daugiau nei pusė piliečių pateisintų jos egzistavimą ir matytų jos naudą.

Tas pats klausimas buvo užduotas Švedijoje, ten net 70 procentų apklaustųjų teigė esantys patenkinti Švedijos gerovės valstybės sistema.

Jei jau prakalbome apie Švedijos gerovės valstybę, galime paminėti daugiau jos bruožų. Švedijoje gerovės valstybė buvo kuriama aktyviai dalyvaujant piliečiams. Švedų visuomenė susitelkimo būdu sukūrė unikalų gerovės modelį – socialdemokratinę gerovės valstybę – kuri dažnai vadinama utopine.

Nors dėl išaugusios migracijos ir globalizacijos, socialdemokratinė gerovės valstybė patiria vis daugiau iššūkių. Iki šiol visuomenė, kurioje valstybė rūpinasi kiekvienu nuo lopšio iki grabo lentos ir kurioje lygios galimybės visoms socialinėms grupėms dirbti ir siekti asmeninio tobulumo, yra beveik realizuotos. Tai jai pavyko padaryti per visiško užimtumo, pajamų perskirstymo, ekonomikos modernizavimo bei verslumo skatinimo politiką.

Ko gi reikia Lietuvoje, norint sukurti gerovės valstybę, kuri būtų paremta iš apačios? Galime pasimokyti iš švedų. Pirma sąlyga – ekonominis augimas, be jo yra neįmanoma dosni gerovės valstybė. Tačiau ekonominis augimas, be socialiai teisingo perskirstymo, gerovės valstybės savaime nesukurs. Tam reikalinga efektyvi, socialiai teisinga mokesčių sistema – antra gerovės valstybės kūrimo sąlyga.

Dosniausiose gerovės valstybės šalyse, tokiose kaip Skandinavijos šalys, vyrauja progresinė mokesčių sistema. Tačiau progresinė sistema nereiškia visiškos lygiavos ar vienodų atlyginimų. Ji sutvarkyta taip, kad daugiau uždirbantys moka daugiau, bet jie ir gauna didesnes išmokas (senatvės, nedarbo).

Mokesčių sistema veikia taip, kad nesumažintų noro dirbti, kilti karjeros laiptais bei skatintų verslumą. Skandinavai sugebėjo suderinti rinkos ekonomiką ir socialinį teisingumą, kas daugeliui atrodo neįmanoma.

Trečia sąlyga – pilnas užimtumas. Dosni gerovės valstybė paremta pilnu užimtumu: visi dirba, visi moka mokesčius ir visi suinteresuoti gerovės valstybe.

Prieinamas švietimas (pradinis, vidurinis, aukštasis, mokymasis visa gyvenimą) ir sveikatos apsaugos paslaugos yra pilno užimtumo garantija. Socialinė politika suprantama kaip investicija į žmogų, į jo sveikatą. Laimingi, išsilavinę žmonės lengviau susiranda darbą ir tuo pačiu daugiau prisideda prie visuotinės gerovės.

Ketvirta svarbi sąlyga – konsensuso demokratija – visi spendimai priimami tik juos išdiskutuojant žemiausiame lygmenyje (bendruomenių, socialinių grupių), vėliau kylant į viršų (profsąjungų, profesinių organizacijų lygmenyje) ir pagaliau pasiekiant Seimą ir vyriausybę. Skandinavai jau seniai žino, kad valstybė tai „mes“, ne Seimas, ne vyriausybė ar prezidentas. Valstybė tai visi jos piliečiai. Skandinavijos gerovės valstybė buvo pastatyta ant pasitikėjimo pamatų, kai vyriausybė niekada neapvylė savo piliečių, o politinės partijos savo rinkėjų.

Penkta sąlyga – gerovės valstybės kūrimas – tai politinis sprendimas. Turi būti ilgalaikė strategija jos kūrimui ir nuosaikus jos laikymasis.

Švedijos socialdemokratinė gerovės valstybė buvo kuriama nuosaikiai, niekada nebuvo nukrypta nuo jos kurso. Tai buvo socialdemokratų partijos projektas, kurie buvo valdžioje daugiau nei 60 metų ir puoselėjo tokias vertybės kaip socialinis teisingumas bei solidarumas. Tačiau kitos partijos palaikė šį projektą.

Taigi, formaliai mes turime gerovės valstybę, tačiau ji „neįteisinta iš apačios“, daugiau nei pusė Lietuvos piliečių yra nepatenkinti esama gerovės valstybė sistema ir vangiai dalyvauja jos kūrime. Nepasitenkinimas gerovės valstybe formuoja susipriešinimą tarp valdančiųjų ir visuomenės/piliečių. Pasekmes to mes jau semiame su kaupu.

Tik suvienijus visų pastangas: politinio, ekonominio, administracinio elito, eilinių piliečių, visuomeninių judėjimų, nevyriausybinių organizacijų – mes galėsime sukurti gerovės valstybę, kuria galėtume didžiuotis. Dosnios gerovės valstybės kūrimas turi tapti ilgalaikiu politiniu prioritetu, kaip tai buvo prieš 70 metų Švedijoje. Geriau vėliau, nei niekada!