Patikrinu LSDP (Lietuvos socialdemokratų partijos) tinklapyje. Šūkio nesimato. Tiesa, jį galima pamatyti įėjus į „Rinkimų programą“: „Gerbti, girdėti ir ginti. Kiekvieną“. Matyt, ir per antrojo turo kampaniją rinkėjas nesugebėjo perlaužti ir įsiminti šios poetinės onomatopėjos, nes taip lauktas kairės partijos proveržis neįvyko, dideliam visų kairiųjų nusivylimui.
Lietuva, visus trisdešimt neoliberalios nepriklausomybės metų turėjusi tam tikrą socialinio ir ekonominio teisingumo balastą – stiprią nomenklatūrinę socialdemokratų partiją, lyg kamštis iššovė į dešiniųjų jėgų vandenyno paviršių. Stipri socialdemokratų partija ir tvirtas Darbo kodeksas išskyrė Lietuvą iš kitų Rytų ir Centrinės Europos šalių.
Nors ir būdama ekonomiškai liberali bei klaninė partija, šiaip itin konservatyvioje Lietuvos visuomenėje LSDP laikėsi stiprioje priešstatoje su konservatoriais „laisvės kovų“ ir darbo santykių gynimo kausimais. Patriotizmo diskursui vis labiau niveliuojantis, jam tampant labiau kultūrinių inteligentų politiniu muliažu, darbo santykiai, silpnesnės pusės gynimas liko esminiu principu, nulemiančiu klasinį elektorato pasiskirstymą.
Liberalizavę darbo kodeksą, socdemai sutrupino savo ištikimiausio elektorato palaikymą (simptomiška, kad didžiausią smūgį socialdemokratijai Lietuvoje sudavęs buvęs pirmininkas A. Butkevičius jungiasi prie liberalų).
Ar 2020 metų rinkimai parodė, kad kairioji politika Lietuvai nebeaktuali? Aukštas skurdo lygis (daugiau nei 20 proc. 2019 metais), įstatyminė parama stambiam kapitalui, kai, tuo tarpu, 80 proc. įmonių Lietuvoje yra smulkios ir nepajėgios konkuruoti su stambiomis, dažniausiai užsienio kapitalo įmonėmis, silpnas dirbančiųjų teisių atstovavimas, nulemtas politiškai ir kultūriškai skatinamo individualizmo, liberalizuoto darbo kodekso bei įmonių smulkumo.
Taip pat tragiška mokslo ir visos švietimo sistemos padėtis, mažos pensijos, viešojo sektoriaus neoliberalizavimas ir naikinimas, moterų teisių silpna padėtis (2019 m. moterys uždirba vidutiniškai 16,6 proc. mažiau negu vyrai), vis dar neigiamai nulemta dešiniųjų krizinių karpymų 2009-2012 metais, nesuskaičiuojami žmogaus teisių pažeidimai... Tai realybė, kuri reikalauja kairiosios politikos.
Yra akivaizdu, kad laimėjo dešinysis populizmas ir paviršutiniška trumpa politinė atmintis. Šia prasme, Lietuva atliepia pasaulines tendencijas. Dešiniojo populizmo atstovės Laisvės ir Darbo partijos laimėjo kovą daugiamandatėse, o konservatoriai ir Liberalų sąjūdis užtikrino dešiniųjų pergalę vienmandatėse.
Lyg niekur nieko atsiribojusios nuo politinės korupcijos skandalų abi liberalų partijos (viena pakeitusi lyderių veidus, kita tarytum susikūrusi iš naujo) ir Darbo partija sugebėjo įtikinti rinkėją, kad „MG Baltic“ skandalą jau laikas pamiršti. Valdančioji Valstiečių žaliųjų partija sugebėjo pristabdyti švytuoklę, prabuvę valdžioje be atokvėpio kritikuojami konservatorių, jie gavo visai nemažai mandatų.
Deja, šitie rinkimai turi aiškų pralaimėtoją – socialdemokratus, o kartu su jais – visą kairiųjų stovyklą, jais patikėjusią.
Vis dėlto, 64 mandatai, suteikti politikams, esantiems alternatyva dešiniajam flangui, rodo, kad Lietuvoje yra kairiosios politikos poreikis, yra ir rinkėjas, tik jis yra labai skirtingas išsilavinimu bei gyvenimo standartais.
Jeigu dešinysis elektoratas yra labiau homogeniškas, jo klasiniai interesai yra labai aiškūs. Konservatorių partijai ėmus vadovauti jaunajam senojo klano atstovui ir žmogaus teisių klausimais nelikus didelių skirčių tarp liberalų ir konservatorių, kairiąsias jėgas atstovaujantys ir palaikantys yra kur kas labiau fragmentuoti ir susipriešinę atskirais klausimais.
Būtent dėl to kairioji ideologija visada siekė plėsti švietimą ir gilinti klasinį solidarumą. To nesant, atsiranda skirtis tarp ekonominių-socialinių ir žmogaus teisių klausimų.
Tai, kaip kairieji rinkėjai paskirstė savo balsus, patvirtina šią mintį: dalis balsavo už socialdemokratus, buvęs stabilusis sisteminis LSDP rinkėjas pasirinko atskilusią LSDDP, teigiamai socio-ekonominius pokyčius įvertinę kairieji balsavo už valstiečius, labiausiai svyruojantis elektoratas – darbininkai su prastesniu išsilavinimu – balsavo už Darbo partiją, o žmogaus teises nebūtinai per socialinį-ekonominį teisingumą suprantantys kairieji pasirinko Laisvės partiją.
Pasaulinė patirtis rodo, kad tokius skirtingus kairiųjų pasirinkimus suderinti gali tik aiškiai suvoktas ekonominės ir žmogaus teisių politikų integralumas ir klasinio solidarumo savivoka. Tik tuomet, kai mokslininkas, studentas, menininkas ir darbininkas eina išvien dėl teisingumo ir supranta, kad bet kokia mažumos diskriminacija yra tų principų pažeidimas, yra įmanoma sutelkti kairįjį rinkėją.
Pirmą kartą nuo 2000 metų Socialdemokratų partija (LSDP) patyrė tokį triuškinantį pralaimėjimą ir karčiai ironiška yra tai, kad pirmą kartą nebėra aktualu kalbėti apie partijos brazauskinę-nomenklatūrinę praeitį, neoliberalią ar žmogaus teises nepakankamai akcentuojančią partijos programą.
Nes partija atsinaujino. Atsikratė nomenklatūrinę LDDP patirtį menančių politikų, paskelbė kairuolišką Manifestą, išsirinko naują jauną partijos lyderį, principingai išėjo iš ideologiškai besikertančios koalicijos su valstiečiais. Ir... vietoj to, kad būtų toliau gryninę ir aršiai reiškę savo pozicijas Seime ir žiniasklaidoje, aktyviai švietę savo rinkėją, jie nuėjo į opozicinę koaliciją su ideologiniais priešininkais.
Maža socialdemokratų frakcija tiesiog ištirpo konservatorių šešėlyje, o finalinius šūvius į savo kojas socdemai pradėjo laidyti balsuodami prieš kairuoliškus valdančiųjų siūlymus (pavyzdžui, prieš valstybinių vaistinių sukūrimą, privalomą antstolių pajamų deklaravimą arba paramą jaunoms šeimoms regionuose pavadinę diskriminacija).
Susėsdami į vieną valtį su konservatoriais ir liberalais, socialdemokratai ne tik tapo nematomi, bet ir prarado pasitikėjimą kairiųjų rinkėjų akyse.
Daug kas kritikuoja LSDP rinkiminę kampaniją kaip vangią, neįsimintiną. Manau, tai yra per švelnūs apibūdinimai.
Iš esmės, nebuvo jokios LSDP rinkiminės kampanijos. Prieš rinkimus buvo susidariusi socialdemokratams palanki situacija, kai rinkėjas ieškojo trečios galimybės tam, kad nebalsuotų už kitoje švytuoklės pusėje atsiradusius konservatorius. Tuomet buvo manoma, kad dėl nenoro rinktis iš dviejų blogybių, socdemų reitingai gali tik augti, kad vieta laimėjusių partijų trejetuke buvo garantuota.
O ką darė partijos elitas? Jis ne bendravo su visuomene, neužiminėjo alternatyvių pozicijų (pavyzdžiui, režimo vertimo Baltarusijoje klausimu), bet tylėjo, lyg jau būtų skaičiavę būsimus postus ir planavę, kas juos užims.
Parašę gerą socialdemokratišką programą LSDP nesugebėjo iš jos išryškinti pagrindinio patrauklaus šūkio ir svarbiausių kampanijos akcentų.
Šių rinkimų „idėjinės“ kovos centru tapo tai, ką pavadinau „pliažo politika“. Laisvės partijos už savivaldybės pinigus sukurta pliažo imitacija ir audringos reakcijos į ją tapo aktualiausia politine tema, nors jokios „politikos“, išskyrus norą sukelti kontroversiją, savyje neturėjo. Jeigu Ramūnas Karbauskis nebūtų ėmęs piktintis ir moralizuoti, pliažas ir būtų likęs tuo, kuo buvo – kačių šlapimu atsiduodančia, keistoje vietoje įrengta smėlio dėže.
Po programos ir pagrindinių idėjų bei jų sklaidos plano rinkimų kampanijai labai svarbu yra kandidatų sąrašas.
LSDP sąrašas atspindėjo partijoje esantį chaosą. Jokio idėjinio nuoseklumo ar partinės tvarkos. Varžymasis tarp skyrių ir atskirų kandidatų užsitęsė per ilgai. Kai jau reikėjo vykdyti vieningą kampaniją, kandidatai vis dar vykdė atskiras kampanijas skyriuose.
Tai, ką lyderis Gintautas Paluckas vis akcentavo kaip visuotinę partinę demokratiją, virto „sekretorine“ demokratija, t. y. žmonės, dirbę partijos koordinatorių bei sekretorių pozicijose skyriuose, agitavo už save, o ne už bendrą partijos sąrašo formavimo strategiją.
Tokiu būdu aukštai sąraše atsidūrė plačiai visuomenei negirdėti, neturintys ką pasakyti žmonės.
Vis dėlto formuojant sąrašą, svarbu remtis tiek idėjų sklaidos, tiek ir žinomumo visuomenėje pozicijomis, o ne sugebėjimu „prasisukti“ tarp pažįstamų partijos skyriuose ir čia lemtingą žodį turi tarti pirmininkas bei valdyba. Didele sėkme būtų buvęs profesoriaus Romo Lazutkos pritraukimas į sąrašą. Jo figūra būtų patempusi partiją gal net per kelis mandatus į viršų. Deja, dėl tos pačios „sekretorinės“ demokratijos (jo idėjų neįtraukimo į sklaidą bei stumdymų skyriuje) R. Lazutka paskutinę minutę nutarė nerizikuoti savo reputacija.
Reikšmingas ir tas faktas, kad atsinaujinimą skelbiančios kairiosios partijos sąraše neliko kairiųjų aktyvistų, sunkiai kairiąsias idėjas platinusių ir gynusių dar prie pirmininko A. Butkevičiaus, dėl to daug talžytų tiek dešiniųjų, tiek ir partiečių tarpe, bet, vis dėlto, dalyvavusių LSDP rinkiminėse kampanijose.
Neliko sąraše nei už socialinį teisingumą, nei už žmogaus teises kalbėjusių kairiųjų, nei profsąjungiečių.
Partijos nariai daugelį metų rimtai dirbę, pavyzdžiui, LGBT klausimais, ir pasiekę net aukštų postų Europinėse kairiųjų LGBT organizacijose, buvo sąraše pakeisti nepartiniais.
Ankstesniuose rinkimuose partijos valdyba, suprasdama, kad šių žmonių „partinė demokratija“ skyriuose nereitinguos, suteikdavo jiems vietas sąraše valdybos sprendimu. Strategiškai. 2020 rinkimuose sąrašo gale buvo pakarpyta keletas naujų kairiaisiais pasivadinusių vardų, kurių net kairieji aktyvistai nebuvo girdėję ir kurių pasisakymai, labiau tinkantys amerikietiškajam liberal elektoratui, nevalingai kėlė nuostabą.
Žinomų partijos veidų buvo vos vienas kitas (ir tie rinkėjų buvo išreitinguoti į viršų), bet vietoj jų kairiajam rinkėjui buvo pasiūlyta balsuoti už kalūginus ir drukteinius.
Vienmandatės Vilniuje buvo atiduotos konservatoriams be kovos. Sąrašas atrodė kaip scenarijus dar kitiems rinkimams, po aštuonerių metų. Po to, kai šie kandidatai jau bus padirbėję ir susipažinę su savo apygardos rinkėjais.
Nauji veidai turi būti auginami nuolatos, tai svarbi strategija. Tačiau rinkimus laimėti reikia dabar. Buvo galima taikyti dvigubą strategiją, bandyti laimėti bent vieną vienmandatę, o ne mesti kandidatus į kovą, paskelbiant pralaimėjimą prieš matčą. Be to, buvo tikimasi, kad jie tai darys be jokios partijos finansinės paramos!
Partijos pirmininkas Gintautas Paluckas atsisakė Žirmūnų vienmandatės, į kurią tiek jis, tiek visa partija buvo investavusi labai daug, ir tai buvo slidus žingsnis. Tikėdamasis garantuotos pergalės socialdemokratų forte Utenoje, jis tapo politiniu malūnsparniu skyriui, kuris visada turėjo gerai paruoštas jaunų politikų pamainas ir nekantriai laukiančių susigrumti Seimo rinkimuose.
Skyriaus nariai negalėjo džiaugtis tokiu paskyrimu ir dėl tų jų darbas nebuvo toks aktyvus, koks galėjo būti. Kaip žinia, jis baigėsi pralaimėjimu. Šiuo atveju, pralaimėjimas Vilniuje būtų buvęs daug garbingesnis.
Už LSDP pirmininko stovintys jo komandos veidai – partijos elitas. Tai žmonės, pirmininko pasirinkti pavaduotojais, daugiausia matomi ir jį remiantys viešumoje. Jie yra pagrindiniai partijos asociatyvaus įvaizdžio formuotojai, sugretinami su ideologine simbolika.
Naujasis LSDP partinis elitas savo laikysena, kalbėjimo stiliumi nelabai skiriasi nuo konservatorių. Pirmininko išsakoma retorika ideologiškai teisinga, tačiau konservatoriams prisiėmus „tautos gerovės gelbėtojų“ ir labiau catch-all poziciją, sumažinus arogancijos lygį, socialdemokratų įvaizdis turėjo dar labiau pasislinkti kairėn ir tapti aštresnis.
Konservatorių pasirinkta rinkiminė pozicija kalbėti „Už” (arba, kitaip tariant, kalbėti apie nieką konkrečiai) dar apsunkino socdemų rinkiminę taktiką, nes neliko temų, kuriomis galėtų sukirtinėti konservatorius.
Tai skatino socdemus, besiskelbiančius tikraisiais kairiaisiais, kalbėti dar aštriau.
Vietoj to, LSDP pasirinko būti dar minkštesniais, taip sukeldami spekuliacijas, kad jie tariasi su konservatoriais dėl būsimos koalicijos. G. Paluckas kaltina valstiečių lyderį R. Karbauskį tokius įtarimus metus į viešumą kaip purviną rinkiminį žaidimą. Gal toks jis ir buvo.
Tačiau šis žaidimas nebūtų buvęs sėkmingas, jei G. Paluckas būtų aiškiai išsakęs, kad tokia koalicija idėjiškai neįmanoma. Bet kokiam kairiajam rinkėjui mintis, kad balsavimas už socdemus gali atvesti Šimonytę ir Lansbergį į valdžią, kėlė šiurpą.
Kairioji politika yra neatsiejama nuo ryšių su nevyriausybinėmis organizacijomis, profesinėmis sąjungomis, smulkiojo ir vidutinio verslo grupėmis, įvairiausiais kairiaisiais aktyvistais. Deja, LSDP nepuoselėjo ryšių su profesinėmis sąjungomis, kurios per paskutinę kadenciją daugiau įstatyminės paramos sulaukė iš valdančiųjų valstiečių.
Profesinės sąjungos Lietuvoje pastaraisiais metais vis labiau gręžėsi į kairiąją politiką, skleidė kairiąsias idėjas savo narių tarpe ir tikėjosi klasikinio europietiško sandorio su socialdemokratais. Deja, teko girdėti daug nusivylimo atodūsių iš aktyviausių profsąjungiečių, kuriems atrodė, jog LSDP frakcija daugiau dėmesio skyrė antstolių lobistams.
2020 rinkimai gali tapti liūdnu kairiosios politikos sunykimo riboženkliu.
Daugelis kairiųjų, nepaisant radikalumo lygio, suvokia, kad stipri socialdemokratų partija yra civilizuotos politikos Lietuvoje garantas, o jos sunykimo ryškus pavyzdys yra kaimyninė Lenkija ir dėl to su dideliu džiaugsmu ir viltimi sutiko LSDP atsinaujinimą kairumo link.
Tačiau dėl aukščiau išvardintų priežasčių kairieji rinkėjai išreiškė savo nusivylimą balsuodami už kitas politines jėgas, reitinguodami jų sąraše vieną ar kitą kairesnį politiką. Tai darė iš nevilties ir noro parodyti LSDP, kad nepakanka paskelbti atsinaujinimą ir kalbėti teisingai.
Reikia parodyti savo atsinaujinimą darbais bei pasiūlyti žmones, kuriais būtų galima pasitikėti. Vietoj to, kad kairiųjų pozicija būtų sustiprėjusi, Lietuvoje atsirado ir jau leidžia šaknis nauja švytuoklė – pusinių ideologijų švytuoklė, t. y. labiau populistinėmis tapusios partijos: suliberalėję konservatoriai ir mažiau regresyvūs valstiečiai.
Dar labiau susitraukus politinei kairės erdvei kairės poreikis auga. LSDP prasidėjo naujos lyderystės kovos tarp senųjų elitų ir rinkimų metu išryškėjusių jaunųjų oportunistų.
Žvelgiant į sustabarėjusią partijos struktūrą, atrodo, kad senieji vynmaišiai neatlaikys pilamo šviežio vyno ir po tolesnių elito ir idėjinių kovų partijos viduje kairiajai politikai pritrūks ventiliatorių.
Šis straipsnis publikuojamas naujame kultūros ir politikos žurnalo „Lūžis“ numeryje.