Jau tapo panašu į ritualą kiekvienais metais keikti lietuvių kalbos ir literatūros temas. Per lengvos, per sunkios, per sudėtingos, per paprastos, per daug senamadiškos, neaktualios ir taip toliau, ir panašiai. Manęs, kaip kasmet, klausė, ką manau apie šiųmetines. Priminsiu, šiemet buvo dvi samprotavimo rašinio temos – „Nuo ko priklauso asmens savivertė?“ (rekomenduojami autoriai – Balys Sruoga, Jurgis Kunčinas) ir „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?“ (rekomenduojami autoriai – Kristijonas Donelaitis, Marius Katiliškis) – ir dvi literatūrinio rašinio temos – „Moters vaizdavimas literatūros kūriniuose“ (rekomenduojami autoriai – Šatrijos Ragana, Antanas Škėma) ir „Visuomenės tobulinimo siekiai literatūroje“ (rekomenduojami autoriai – Martynas Mažvydas, Marius Ivaškevičius).
Štai ką manau – temos sudėliotos gudriai. Ar jos įdomios šiuolaikiniam jaunam žmogui – ne. Na, nebent savivertė, ji kiekvienam ir kiekvienai aktuali, bet Sruoga kaip temos autorius suponuoja labai tradicinę mąstymo kryptį. Dar mes mokykloje, mokydamiesi apie „Dievų mišką“, vadovėlyje skaitėme, kad žmogui savivertę išlaikyti net pačiomis baisiausiomis sąlygomis padeda humoras.
Tačiau aš matau ir kitą medalio pusę. Ar abiturientai kokybiškai parašytų šiuolaikiškai suformuluotą temą? Nemanau.
Kodėl manau, kad temos sudėliotos gudriai? Nacionalinė švietimo agentūra, o anksčiau – Nacionalinis egzaminų centras per pastarąjį dešimtmetį turbūt nė vienų brandos egzaminų nėra pravedęs be dramų, o kartais ir skandalų. Spėju, kad šiemet, kai triukšmas ir nepasitenkinimas mokyklinės lituanistikos lauke liejasi per kraštus, kažkas sąmoningai ar pasąmonės lygiu nusprendė: šiais metais temas sugalvosime tokio lengvumo, kad jas parašytų ir prastai literatūrą bei kalbą mokantys moksleiviai. Nebus pykčių. Atrodys, kad lietuvių kalbos ir literatūros reikalai pagerėjo. Nes sudėlioti moters paveikslą iš stereotipų ir „prijungti“ Šatrijos Raganą ar Škėmą, per CtrlF suradus citatų iš jų kūrinių egzamino metu (kūriniais galima naudotis) – tikrai nesunku.
Gal šiek tiek ir utriruoju. Be to, moksleiviai kokybiškai neparašytų aktualių temų. Kodėl? Nesuprastų, ko iš jų norima. Literatūros mokymas iki dabar kažkodėl yra susietas su mokytojo į(si)pareigojimu prisiimti atsakomybę už moksleivio vertybinių pa(at)sirinkimų forma(ta)vimą iš viršaus. Kitaip sakant, vadovėliuose labai daug ideologiškai nukreiptos analizės, ideologinio vertinimo, iš anksto suformuluotų tiesų.
Nurodama, kokia kryptimi mąstyti (ir paskui už tai per egzaminą atsiskaityti). Taip dėliojant mokymo(si) procesą išslysta suvokimas, kad literatūra, sąmoningai pasirinkus, apskritai gali būti puikus įrankis sėkmingai jaustis ir veikti konkrečiame kiekvieno mūsų gyvenime. Puikūs mokytojai – o tokių tikrai yra nemažai, – kurie moko moksleivius mąstyti ir suasmeninti savo santykius su literatūra, vaikšto žarijų duobės pakraščiais, nes egzamino vertintojai gali ir nesuprasti kitokio požiūrio ir už jį bausti ne taip mąstantį abiturientą atimdami balus. (Čia ne mano sugalvojimas, bet vienos ypatingos mokytojos mintys).
Kita vertus, suasmeninti savo ryšį su literatūra gali trukdyti ir mūsų literatūros kanonas. Realybė yra tokia, kad anksčiau, nei kūrė mūsų Vaižgantas ir Žemaitė, pasaulis, pavyzdžiui, jau buvo perskaitęs Balzaco „Žmogiškąją komediją“ su visomis žmonių psichologijos sudėtingumo spalvomis ir jų santykių subtilybėmis. Mūsų klasikinė literatūra negali konkuruoti su laikui nepavaldžiomis didžiosiomis literatūromis ir ryškiausiais kūrėjais bei išsilaikyti tarp kūrinių, kurie be išlygų yra priimami kaip aukščiausio lygio menas. (Kalbu apie klasikinę XIX–XX amžiaus pirmosios pusės literatūrą, kurios autorių yra daugiausia mokykliniame kanone. Donelaitis yra iš XVIII amžiaus, Sarbievijus – iš XVII amžiaus, ir jų vieta pasaulio literatūroje yra iš tiesų unikali.)
Išaugome lietuvių klasikinės literatūros kaip gyvenimo kelrodžio marškinėlius. Taip, tai mūsų slapta trauma, kuri, gali būti, nuodija mūsų savivertę ir kuria keistas tautiečių atmetimo reakcijas viskam, kas lietuviška. Bet suvokus traumą (na, buvom mažaraščiai, ir ką? O kokią modernią valstybę sukūrėm XX amžiuje, vien Kauno modernizmas ko vertas visos to meto Europos kontekste!), nebevertinant klasikinės literatūros (su kai kuriomis išimtimis) meniniu požiūriu, atsiskleidžia to meto, kai ši literatūra buvo kuriama, žavingi socialiniai ir kultūriniai kontekstai.
Spalvingos ir ryškios asmenybės. Energija, idealizmas, pasitikėjimas (ir nusivylimas – tai žmogiška) tuo metu kuriama Lietuva. Atsiveria erdvės šiuolaikiniam perskaitymui. Mano manymu, Paulinos Pukytės „Marti“ Mažajame teatre yra tiesiog tobula (spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė). Todėl aš ginu lietuvių literatūros kanoną, nes turime turėti, kaip visos raštingos tautos, savo „raktinius“ autorius ir simbolinius istoriškai susiklosčiusios tapatybės (daugiakalbės, beje) rėmus. Jei norime, kad mūsų vaikai sugrįžtų į lietuvių ir Lietuvos literatūros tekstus ir juose pasiliktų sąmoningai, mokykloje privalomus autorius turime dėstyti kaip asmenybių ir lietuviškos kultūros istoriją, o ne kaip tekstų skaitymą ir analizę. Skaityti Donelaitį devintoje klasėje – reiškia jį nužudyti.
Yra dar viena sisteminė bėda. Žanrai „samprotavimo rašinys“ ir „literatūrinis rašinys“ iš esmės yra su labai neaiškiomis ribomis ir išplaukusiais kriterijais. Kalba mums reikalinga, kad siektume savo tikslų. Per egzaminą abiturientai turi parodyti, kad išmoko raštingumo (taip pat ir kultūrinio), geba kurti ir tinkamai organizuoti tekstą, yra pasirengę raštu išreikšti savo požiūrį. Taip pat jie turi parodyti, kad skaitė ir nagrinėjo lietuvių literatūrą. Sakau atvirai – turiu mokslinį laipsnį, bet nežinočiau, kaip parašyti tokio man visiškai nesuprantamo žanro kūrinį.
Kiek domėjausi pasauline praktika, jei keliamas tikslas sužinoti, ar į brandos atestatą pretenduojantis jaunuolis išmoko literatūros kaip meno rūšies ir kaip sociokultūrinio reiškinio, jis arba ji rašo literatūrinę analizę. Jei tikrinama, kaip per mokyklos metus žmogus išmoko samprotauti, argumentuoti, kurti paveikų tekstą – jis arba ji rašo esė. Tada aiškiai apibrėžiami ir tų, kurie suteikia brandos atestatą, lūkesčiai, ir būsimiems ateities kūrėjamas, mūsų vaikams, keliami tikslai. Sunkiai apibrėžiami žanrai verčia mokytis iš anksto sugalvotų schemų (tokių daugybė yra internete) ir kalti svetimas „tinkamas“ mintis, stengiantis pataikyti į tai, ko tikisi vertintojai. Esama lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino sistema nori nenori verčia rašyti apie tai, kas neįdomu, nepaliečia jauno, į ateitį orientuoto proto. Iš kur tada atsiras meilė kalbai, savai kultūrai, lietuviškiems tekstams?
Na, sakysite jūs, samprotavimo rašinys lyg ir artėja prie esė žanro. Deja. Oficialiuose apibrėžimuose sakoma, kad samprotavimo rašinio tikslas yra samprotaujant išnagrinėti problemą. Tik bėda, kad problema yra iš anksto kažkieno dirbtinai sugalvota ir neretai, kaip ir šiais metais, išgalvota. O čia jau yra blogai ne tik didaktikos, bet ir etikos požiūriu, nes tai didina mokyklinėje lituanistikoje įsisiūbavusią veidmainystę. Nes moksleiviai rašo ne apie tai, kas jiems svarbu, ką jie mano iš tikrųjų.
Rašo taip, kad pataikytų į egzaminui „tiksiantį“ kalbėjimą. Ir kitaip būti negali, nes rašinio pagrindu turėsianti tapti neva problema jauno žmogaus visiškai nedomina. Kokią temos sugalvotojai mato problemą (kultūros : natūros santykis, ekonomikos modelis?) formuluodami „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?“ Ją perskaitau kaip nepagarbą šiuolaikiniams moksleiviams. Kodėl negerbiame savo abiturientų? Jų bendraamžiai kitose šalyse rašo esė apie tai, kaip sumažinti plastiko panaudojimą arba kaip ugdyti bendruomeniškumo jausmą, arba kokia emocinio intelekto ir savanorystės vertė ir pan.
Reikia ne šiaip permainų, bet radikalių permainų. Pabandom iš naujo?
Paliekam kanoną kaip asmenybių istoriją. Mokom skaityti ir suprasti tekstus iš esmės, giliai, neskubėdami. Formuojam supratimą, kad literatūra – tai įrankis gerai jaustis pasaulyje, pagalba ir, kas be ko, malonumas. Mokom tuo įrankiu naudotis. Leidžiam atsiskaityti už metus, praleistus mokykloje, rašant esė. Jei norime patikrinti, kiek žmogus perskaitė literatūros ir koks jo santykis su ja – leiskime pasirinkti literatūrinę esė apie jo mėgstamus autorius. Literatūros teorijos ir istorijos (kanono) žinias patikriname, jei manome, kad to reikia, paprašę atlikti iš anksto nežinomo kūrinio analizę.
O reformą darome neskubėdami, išbandydami, tardamiesi.