Jolanta Zabarskaitė. Nukryžiuoti kalbos inspekciją

Prasidėjo eilinis kalbos karas, eilinį kartą skaldantis visuomenę. Šį kartą dėl to, kad kalbos inspekcijos vadai perspėjo po metų tikrinsią viešąsias paslaugas teikiančius darbdavius, ar jų įdarbinti ukrainiečiai moka lietuvių kalbą. Šita situacija parodė keletą nemalonių dalykų.

Pirma. Kaip suprantu, darbdavys inspekcijai, o ukrainietis darbdaviui turės parodyti išlaikyto lietuvių kalbos egzamino pažymėjimą. Jei pažymėjimo nebus – kalbos inspekcija baus darbdavį. Formalu, neempatiška, valdiška ir iš draugiškos, atviros, pagarbios kitokiam valstybės perspektyvos atrodo nepatraukliai.

Antra. Kalbos inspekcijos vadovas dirba savo darbą kontroliuoti, kaip laikomasi valstybės teisės aktų, šiuo atveju, Kalbos įstatymo, bet yra kalamas prie kryžiaus už savo pareigas. Feisbuko burbuluose jis gauna vatos etiketę, pasipiktinę demokratijos gynėjai kviečia Lietuvos žmones inicijuoti peticijas, kad būtų uždaryta kalbos inspekcija. Piktinasi tuo, kad valstybinė įstaiga dirba savo darbą, ir Vyriausybės atstovės. Teisinis disonansas valstybėje, kurioje deklaruojama teisės viršenybė? Taip.

Trečia. Visuomenė įsikarščiuoja ir pradeda eilinį kalbos karą. Vienos kovingos sociolingvistės, kažkada savo feisbuko sienoje užsirašiusios nekenčiu_lietuvių_kalbos, vedami feisbuko karių pulkai stoja į kovą už demokratiją, atjautą ukrainiečiams ir... kovoja už jų teisę kalbėti rusiškai. Dažnai tie patys žmonės savo burbuluose viešai ir neviešai piktinasi pavežėjų iš Vidurinės Azijos rusų kalba. (O jei žmogus, kilęs iš to regiono, irgi pabėgo nuo karo Ukrainoje, nes prieš tai dirbo Kyjive? Beje, žinau tokį konkretų atvejį, tik ne pavežėjo, bet padavėjo. Ar jam palikti teisę paslaugų sferoje kalbėti rusiškai, nes jis gal svajoja grįžti į Ukrainą?).

Dažnai tie patys žmonės, kurie dabar kryžiuoja kalbainius dėl galimai po metų nuskriaustinų ukrainiečių, feisbukiniuose burbuluose su tokia pačia aistra reikalauja uždaryti rusiškas mokyklas. Kur tuomet mokysis tie ukrainiečių vaikai, kurių tėvai sąmoningai šitas mokyklas pasirinko? (Statistikos neradau, bet viešojoje erdvėje ne kartą buvo skelbta, kad ukrainiečiai dažniau rinkosi rusiškas nei lietuviškas mokyklas. Tiesa, Valstybės duomenų agentūros švieslentėje yra informacija, kad ukrainietiškai šiuo metu Lietuvoje mokosi 1967 moksleiviai ir moksleivės). Kognityvinis disonansas? Taip.

Ką visa tai rodo? Šita politinė, sociokultūrinė, teisinė ir emocinė košė rodo vieną labai akivaizdų dalyką – kalbos politika mūsų valstybėje nebeatitinka pasikeitusios situacijos. Ar kalbos politika valstybėje turi būti? Turi. Bet tokia, kad kalbos ir visuomenės santykiai būtų suvaldomi su nauda ir valstybei, ir žmonėms. Dabar turime situaciją, kurioje, kad ir kaip žiūrėtum, bus nepatenkintų. Na, sakysite jūs, nepatenkintų būna visada. Galbūt. Yra ir svarbesnių dalykų. Susidariusi situacija liečia valstybės, o tai reiškia, mūsų visų saugumo plačiąja prasme dalykus.

Viešojoje erdvėje pasirodė štai tokie skaičiai: 2023 m. pradžioje užsieniečių Lietuvoje buvo 189,4 tūkst. (2022 m. – 100,2 tūkst., 2021 m. – 87,3 tūkst.). Daugiausia yra ukrainiečių (94,8 tūkst.), baltarusių (48,8 tūkst.) ir rusų (15,7 tūkst.). Beveik po 2 tūkst. imigrantų atvykę iš Kirgizijos ir Uzbekistano, apie 1,4 tūkst. – Indijos ir Tadžikistano. Ką matom? Rusakalbį pasaulį.

Ką tai rodo? Imigrantų atsinešamos rusų kalbos invaziją. Per ją daugėja ir ruzzkij mir mąstymo, kurio ir mes patys, lietuviai, dar nesame atsikratę. Čia patikslinu, kad invazinė rusų kalba – tai imigrantų kalba, kurią jie primeta ir lietuviškai kalbančiai visuomenei, kai nejausdami jokio nepatogumo prašo prekių ar paslaugų rusiškai ir taip pat ramiai jas gauna. Tai nesusiję su rusų tautine mažuma, kurios teisės užtikrintos Lietuvos įstatymais. Dėl imigrantų (ir pabėgėlių) atsiradusią kalbinę situaciją todėl ir pavadinau invazine kalba, nes kaip ir biologinės invazinės rūšys, ji turi tendenciją plėstis, ir kas rimčiausia – įsiskverbti į mąstymą, daryti įtaką visuomenės pasirinkimams, vertybėms, o tai reiškia – saugumui. Invazinės rūšys pažeidžia balansą, keičia ekosistemas. Mes stovime prie tokių procesų slenksčio valstybės kaip ekosistemos mastu.

Reikia sprendimų trumplaikėje perspektyvoje. Ką aš daryčiau? Pirmiausia pasamdyčiau gerus duomenų mokslininkus ir užsakyčiau mokslinę duomenų analizę (o tai toli gražu ne tik statistika), kaip Lietuvoje integruojami užsieniečiai (kiek ir kokių yra integracinių imigrantų programų, kiek žmonių jomis naudojasi, kokia lietuvių kalbos mokymo(si) kiekybinė ir kokybinė išraiška, koks darbdavių, visuomenės, pačių imigrantų požiūris, kokias mokyklas lanko jų vaikai, kokios šiuo metu veikia motyvacinės sistemos integruotis valstybėje, ar kalbos mokėjimas siejamas su socialiniu bei kultūriniu valstybės patrauklumu, etc.), ir tik tada priimčiau sprendimus.

Kadangi turime emociškai ir socialiai ypač jautrią grupę – karo pabėgėlius ukrainiečius, – jų integraciją siečiau su tuo, kiek jie planuoja gyventi Lietuvoje (panašiai yra Švedijoje). Kita vertus, Lietuvos piliečių teisė gauti paslaugas lietuviškai privalo būti išlaikyta. Įvairių šalių integracinėse programose kalbos yra mokoma derinant priimančiosios pusės ir atvykėlių tikslus bei lūkesčius. Jiems siūlomos skirtingos programos, tarp jų ir funkcinės – gebėti susikalbėti dirbant konkretų padavėjo, pavežėjo, pardavėjo, skalbinių priėmėjo, kurjerio darbą ir pan.

Tokias supaprastintas programas, manau, ukrainiečiai lengvai įveiktų, nes reikalavimas pradėti mokytis kalbos – neduok, Dieve, mąsto ukrainietis ar ukrainietė, reiks dabar pradėti nuo gramatikos (o kai kuriuose kursuose taip nutinka) – gali ne juokais gąsdinti. Egzaminas? Na, nežinau. Ar nepakaktų, kad patikrintų, kaip laikomasi Kalbos įstatymo, darbo vietoje, natūralioje aplinkoje? Tiesiog ateitų tikrintojas ir pasikalbėtų. Gal toks modelis būtų efektyvesnis, nes esu girdėjusi rusakalbių pokalbį: „Tu kursus tai palankyk, palankyk, o kalbos gali nesimokyti.“ Formalus pažymėjimas, ką jis rodo? Ar kad žmogus kažkaip išlaikė egzaminą, ar kad jis tikrai moka kalbą tiek, kiek jos reikia konkrečiai konkretaus atvykėlio situacijai?

Kitas super skubus reikalas – efektyvi ekonominių (ir politinių) migrantų integracija. Jų bus ir daugės. Man atrodo, kad integruojant į visuomenę efektyviausiai veikia minkštoji galia, meduolio principas, kai kalbos mokėjimas, kultūros pažinimas, tos visuomenės, kurioje gyvens ekonominio imigranto šeima, vertybių komunikavimas yra (su)siejamas su įvairia nauda jam ir jo vaikams. Mes nenorime uždarų kitakalbių getų, mes nenorime ruzzkij mir Lietuvoje, todėl pagalvokime, ką mainais galime pasiūlyti. Ir šneku ne apie pinigus, bet apie imigrantui vertingą informaciją, paslaugas, laisvalaikį, nemokamas pramogas. Švedai, beje, į savo integracijos programas įtraukia įvairias savanorių iniciatyvas. Baudos, vargu, ar duos tikrą rezultatą. Bijau, kad gali padidinti dviveidiškumą, kurio mūsų visuomenėje ir taip per akis.

Kolega suomis, kai kalbėjomės apie Ukrainos pabėgėlius, keldami taurę už Suomijos įstojimą į NATO, sakė: „Aš taip nustebau, kad ukrainiečiai tokie lankstūs, jie taip greitai išmoko suomiškai, mes to nesitikėjome.“ Va tokia laimingiausios pasaulyje šalies minkštoji galia. Minkštoji galia visiškai nereiškia valstybės požiūrio į migrantus minkštumo. Atvirkščiai – tai atsakingas, ne biurokratinis ir labai kietas požiūris. Ir realus situacijos, taip pat kalbinės, valdymas. Bet reikia stiprių kolektyvinių „nevaldiškų“ smegenų. Botagas irgi kartais reikalingas, bet tik tada, kai jo nauda yra pagrįsta ir rezultatas apskaičiuotas iš anksto.

Ilgalaikėje perspektyvoje valstybėje turi atsirasti ir daugiau kalbos politikos pokyčių. Turėtų atsirasti daugiau stebėsenos ir vertinimo, kiek realiai yra tvari mūsų kalba, t. y. kaip ji išlaikoma visose gyvenimo srityse visais variantais (tarmės svarbu). Kalbos tvarumą suprantu, kad kalba išlaiko tradicijos ir naujovių pusiausvyrą, o jei pusiausvyra sutrikdoma, geba į ją grįžti arba yra grąžinama (ką dabar reikia padaryti imigrantų sukurtos sociolingvistinės situacijos Lietuvoje atžvilgiu).

Visos save gerbiančios kompanijos samdo duomenų analitikus ir net duomenų mokslininkus. JAV jau kokius trejus metus tai viena geidžiamiausių profesijų. Kalbos politikos efektyvumas ateityje turėtų priklausyti nuo to, kiek tai bus grįsta profesionalia duomenų analize, kitaip sakant, kalbos politika turi būti pagrįsta įrodymais. Ideologiniai spendimai tik erzina visuomenę ir realiai neveikia. Reikia daug dėmesio skirti naujiems kalbos mokymo metodams – kalbos politikos dalis yra skatinimas jų ieškoti ir jais remtis, nes senoviškai kalbos nebeišmokome. Lingvistinis švietimas – labai reikalingas dalykas. O horizontalų kalbos reguliavimą reikia paleisti, nes jis nebeveikia.

Tai kur dedam kablelį „Inspekciją pakarti negalima paleisti“? Tikiuosi, kolegos neįsižeis už juodą humorą, bet kablelį turės padėti jie patys, nes yra, ką veikti, bet veikti reikia naujai, atsižvelgus į pasikeitusią situaciją, pasitelkus tarptautinę patirtį ir geriausius ekspertus. Todėl baigiu šiuos komentarus linkėdama kolegoms sėkmės.