Pakeisti tokį požiūrį labiausiai padėjo du įvykiai, atkreipę išorinio pasaulio dėmesį. Vienas iš jų – 1988 metų birželio mėnesį įvykusi Dainuojanti revoliucija. Pasaulis prieš tai jau žinojo apie Gandhi pilietinio nepaklusnumo akcijas prieš neteisybę, tačiau dainuoti tam, kad atgautum laisvę, buvo naujovė.
Kitas įvykis, patekęs į pirmuosius laikraščių puslapius ir televizijos ekranus visame pasaulyje, buvo 1989 metų rugpjūtį suformuota gyva žmonių grandinė: milijonas žmonių nuo Talino šiaurėje iki Vilniaus pietuose susikibo už rankų, kad išreikštų protestą prieš Molotovo – Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, pasirašytus prieš pusę amžiaus. Šis liūdnai pagarsėjęs dviejų diktatorių – Hitlerio ir Stalino – paktas reiškė Antrojo pasaulinio karo pradžią ir leido Stalinui įsiveržti į Baltijos valstybes, įskaitant Suomiją.
Dainuojanti revoliucija reiškė ne tik nacionalinį prabudimą. Tai buvo galingos masių demokratijos simbolis. Taigi nepriklausomybės judėjimų – Estijos, Latvijos ir Lietuvos liaudies frontų – lyderiai turėjo pagrindo tikėti, kad jie bus išskėstomis rankomis priimti atgal į Europos demokratijų šeimą.
Tačiau jų laukė šiurkštus pabudimas. Kai jie išsiuntė savo atstovus į užsienį tartis dėl atkurtų demokratijų pripažinimo, juos pasitiko mandagus susierzinimas. Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimas, kuris reiškė atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, neatitiko tų schemų, dėl kurių Vakarų lyderiai derėjosi su M. Gorbačiovu, siekdami nutraukti Šaltąjį karą. Pamažu tokie lyderiai kaip Lennartas Meri ir Vytautas Landsbergis susivokė, kad su jais elgiamasi kaip su nepageidaujamais įsibrovėliais į draugišką didžiųjų valstybių broliją, kuri tiesiog turėjo kitokią darbotvarkę.
Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimai, patys to nežinodami, Vakarų demokratijos lyderiams sukėlė jų pačių sukurtą dilemą, iš kurios jie negalėjo išsivaduoti be išorinės pagalbos. Tai istorijos apie Šaltojo karo pabaigą skyrius, kurį didžiosios Vakarų valstybės, suprantama, nori pamiršti, tačiau to negali pamiršti dabartiniai Kremliaus šeimininkai. Ši iki šiol neatskleista istorija pasakojama dokumentiniame filme „Tie, kurie išdrįsta...“, kurį dabar žiūrėsime.
Pirma: turime pripažinti, kad Dainuojanti revoliucija nebūtų įgavusi pagreičio, jei ne M. Gorbačiovo glasnost ir perestroikos politika – jo paties pasirašyti sprendimai atsiverti ir imtis struktūrinių reformų. Net jei atsivėrimas buvo nedrąsus ir ribotas, o struktūrinės reformos taip ir nebuvo įgyvendintos, minėta revoliucija tapo įmanoma dėl M. Gorbačiovo, kuris galiausiai atsisakė naudoti jėgą, kad būtų išsaugota Sovietų Sąjunga.
Antra: sėkmingai nuo Sovietų Sąjungos atsiskyrusios Baltijos šalys galėjo reikšti imperijos pabaigos pradžią. Toks „politinis cunamis“ galėjo užgriūti ne tik patį M. Gorbačiovą, bet ir Sovietų Sąjungos Komunistų partiją.
Žinoma, tuo metu visi svarstėme, ar tokia milžiniška transformacija gali įvykti taikiai? O gal imperijos subyrėjimas sukeltų aršų karą, kuris turėtų nenuspėjamų pasekmių? Kurį laiką svyravome ties riba.
Trečia: tuometiniai Vakarų lyderiai – Bushas vyresnysis, Kohlis, Mitterand`as ir Geležinė ledi, ponia Thatcher – savo politikos sėkmę nutraukiant Šaltąjį karą siejo su vienintelio asmens – M. Gorbačiovo – politiniu likimu. Jie manė, kad jeigu jis bus nuverstas, sugrįš griežtosios linijos šalininkai. Tai būtų reiškę Šaltojo karo sugrįžimą, o blogiausiu atveju – eskalaciją iki plataus masto karo.
Ketvirta: Ant kortos buvo pastatyta labai daug: nusiginklavimas – tiek branduolinis, tiek konvencinis, karinių pajėgų mažinimas ir ginklų kontrolė, taikus Vokietijos susivienijimas ir tolesnė suvienytos Vokietijos narystė NATO, Vidurio ir Rytų Europos šalių išlaisvinimas, abipusės viltys dėl „taikos dividendų“ ir kita.
Užkirsti kelią Sovietų Sąjungos subyrėjimui buvo paskutinė Sovietų Sąjungos vadovo M. Gorbačiovio gynybos linija. Jei ši linija neatlaikytų, visa kita žlugtų kartu su ja.
Vakarų lyderiams iškilo sudėtingas pasirinkimas: ar visus anksčiau minėtus Šaltojo karo pabaigos privalumus reikėtų paaukoti paremiant mažų Baltijos šalių svajones atkurti nepriklausomybę? O gal tam, kad būtų išsaugota taika ir stabilumas, reikėtų paaukoti šių mažų šalių svajones – bent jau kol kas?
Tarp oficialiosios, idealistinės retorikos apie demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės plėtrą ir šaltakraujiškos realpolitik, kuri de facto buvo vykdoma už uždarų durų, tvyrojo beveik neįveikiama praraja.
Štai kodėl 1991 metais prezidentas G. W. Bushas Kijeve pasakė savo liūdnai pagarsėjusią „Viščiuko kalbą“. Ragindamas ukrainiečius „nepasiduoti kraštutiniam nacionalizmui“, bet išsaugoti Sovietų Sąjungą – dėl taikos ir stabilumo.
Štai kodėl kancleris H. Kohlis ir prezidentas G. Mitterand`as nusiuntė bendrą laišką V. Landsbergiui, ragindami jį atidėti 1990 metų kovo 11 dienos Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos įgyvendinimą.
Štai kodėl atkurtų Baltijos demokratijų lyderiai nebuvo kviečiami į konferencijas, kuriose senosios Šaltojo karo priešininkės derėjosi dėl „Naujojo pasaulio tvarkos“; jiems, kaip potencialiems „taikos trikdytojams“, net nebuvo leista pristatyti savo atvejų vienoje žmogaus teisių konferencijoje Kopenhagoje.
Tačiau kodėl Islandija? Ji neturėjo jokių gyvybiškai svarbių nacionalinių interesų. Priešingai: Islandija buvo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos naftos ir dujų – gyvybiškai svarbių išteklių bet kuriai išsivysčiusiai ekonomikai, nes 6-ajame dešimtmetyje per menkių karus britai paskelbė Islandijai embargą. Argi nežinojome, kad mažos tautos turėtų ieškoti prieglobsčio ir sekti paskui didžiųjų valstybių vadovybes? Kitaip tariant, elgtis deramai.
Visa tai buvo gerai žinoma. Tačiau vis dėl to mes sekėme nenoriai. Vakarų lyderiai akivaizdžiai siekė savų tikslų. Buvome tiesiog įsitikinę, kad Vakarų susižavėjimas M. Gorbačiovu buvo neapgalvotas, pavojingas ir paremtas iš esmės klaidinga politinės Sovietų Sąjungos tikrovės analize.
Buvau įsitikinęs, kad pati sovietų sistema išgyvena egzistencinę krizę, kuriai išspręsti jos vadovai neturėjo sprendimo. Imperijoje buvo prasidėjęs toks pats žlugimo procesas, kuris po Antrojo pasaulinio karo tapo britų, prancūzų bei kitų Europos imperijų likimu.
Priešingai nei V. Putinas, kuris yra pareiškęs, kad „Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia XX a. geostrateginė katastrofa“, aš buvau – ir tebesu – įsitikinęs, kad Sovietų Sąjungos iširimą reikėtų sveikinti kaip bene naudingiausią XX a. įvykį. Jeigu jam reikėjo nedidelio Baltijos šalių postūmio, tuo geriau.
Kas gi buvo Šaltasis karas, jei ne pavergtų šalių išlaisvinimas? Buvau pasibaisėjęs klausydamasis Vakarų lyderių pamokslavimų pavergtoms šalims, esą jos turėtų susitaikyti su savo, kaip nelaisvų tautų, likimu, kad mes Vakaruose galėtume džiaugtis taika ir stabilumu. Mano ausims tai skambėjo ne tik kaip gėdinga išdavystė, bet ir akivaizdi klaida.
Beveik po ketvirčio amžiaus pasakojant šią istoriją, daugybė klausimų lieka neatsakyti. Vienas iš jų yra šis: ar tikrai Vakarų demokratijos lyderiai buvo tokie beširdžiai, jog buvo pasirengę paaukoti teisėtus Baltijos šalių reikalavimus atkurti nepriklausomybę – mainais į politinę naudą santykiuose su sovietais? Nors iš pradžių taip ir atrodo, gali būti, kad viskas buvo šiek tiek subtiliau.
Turėkite galvoje, kad Baltijos šalys beveik pusę amžiaus buvo dingusios iš politinių radarų ekranų. Šia prasme jos virto „pamirštomis tautomis“. „Šiaip ar taip, negi šios šalys ne visada priklausė Rusijai?“ – taip man pareiškė žymus vienos NATO šalies užsienio reikalų ministras – ir aš jį jau citavau anksčiau.
Jei Europos kanceliarijose iš tiesų vyravo toks požiūris, Vakarų lyderiai, matyt, net negalvojo apie tai, jog kažką aukoja. Nepamirškite, kad dauguma didžiųjų Vakarų valstybių – Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Ispanija, taip pat JAV – kadaise buvo kolonijinės valstybės. JAV išgyveno pražūtingą pilietinį karą, kad išvengtų sąjungos subyrėjimo. Nesakau, kad Amerikos pilietinis karas, kurio tikslas buvo išlaisvinti vergus, turėtų būti lyginamas su imperine agresija, kurios tikslas yra pavergti laisvas šalis. Tačiau užkirsti kelią sąjungos byrėjimui buvo bendras principas.
Šiandien Jungtinė Karalystė – kaip ir Ispanija – yra atsidūrusi egzistencinės krizės gniaužtuose ir mirtinai baiminasi, kad neiširtų jos sąjunga. Kolonijinės galybės – prisiminkime britų, prancūzų ir ispanų imperijas – kariavo nuožmius karus, bandydamos išsaugoti savo imperijas.
Nereikėtų tikėtis, kad didžiųjų valstybių, turinčių kolonijinę praeitį, lyderiai bus priešakyje ginant mažų šalių apsisprendimo teisę. Mažos tautos retai kada buvo išlaisvintos geranorišku didžiųjų valstybių sprendimu. Jos paprasčiausiai turi išsilaisvinti pačios. Tokiomis aplinkybėmis „mažųjų šalių solidarumo“ idėja, nepaisant visų sunkumų, gali turėti tam tikrą praktinę reikšmę.