Praėjusią savaitę pagrindine figūra ir aptarimo objektu buvo tapęs žurnalistas Tomas Dapkus. Mano nuomone, jo veikimas yra svarbi, bet šalutinė tema. Todėl karti visus šunis ir kaltę ant Dapkaus yra ir neteisinga, ir ilgalaikiu požiūriu nieko neišspręs, o tik atitrauks mus, kaip politinę bendruomenę, nuo esmės.
O esmė yra ne Dapkus, kurio talentu ir žiniomis naudojosi jo darbdaviai, bet pirmiausia Kurlianskis ir atitinkamai visas koncernas, kaip juridinis vienetas, MG Baltic.
Kaip galime spręsti ir iš platesnį paveikslą atskleidžiančios VSD pažymos bei iš bylos, kurioje MG Baltic buvo pareikšti įtarimai politinės korupcijos byloje, ši grupė dėl savo verslo interesų galimai neteisėtais būdais siekė užvaldyti valstybę, gauti politinės įtakos, korumpuoti institucijas, gauti reklamos bei viešųjų pirkimų užsakymų.
Jei ne profesionalus iki galo dar neužvaldytų teisėsaugos institucijų darbas, jiems tai, ypač Eligijaus Masiulio dėka, greičiausiai būtų pavykę padaryti.
Lietuva, mėgstanti save rodyti sėkmingos posovietinės transformacijos pavyzdžiu, iš esmės savo politine sistema ir oligarchinės įtakos dominavimo laipsniu būtu tapusi mažąja Ukraina ar atsilikusia Moldova.
Buvome visai netoli to; todėl reikia daryti ne tik išvadas žinojime, bet ir imtis praktinių sprendimų, kad nebebūtų prielaidų ir panašių motyvacijų ir kitiems ateityje.
Nors laikas bėga, bet vis dar nieko reikšmingesnio be sporadiško padiskutavimo vienoje laidoje pas Edmundą Jakilaitį negirdėti nei iš kitų žurnalistų, nei iš jų savireguliacijos organizacijų. Tokia tyla ir stebina, ir rodo, kad mūsų žiniasklaida, taip mėgstanti moralizuoti apie skaidrumą politikams, pati tarsi prisėmusi vandens į burnas tyli.
Tomas Balžekas dalina lankstinukus ir bando skaidrinti „Regitrą“, o kiti išvis tyli, apsimesdami kad dramblio kambaryje nėra.
Vakaruose, neabejoju, politikams net veikti nelabai reikėtų. Paaiškėjus apie tokio masto korupciją ir užvaldymus, būtų reagavusi pilietinė visuomenė bei socialiai atsakingas verslas, nutraukdamas viešinimo ir reklamos kontraktus televizijoje, kurios tiesioginiai vadovai galimai papirkinėjo (ir yra oficialiai tuo įtariami) politikus bei, kaip paaiškėjo, neetiškai kišosi į redakcinį turinį.
Tokius veiksmus sureguliuotų rinka taip, kad didiesiems reklamdaviams suspendavus reklamą, gelbėdamiesi nuo bankroto, televizijos akcininkai skubiai parduotų savo kanalą, o naujieji akcininkai, turėtų imtis daug viešumo, skaidrumo, atvirumo priemonių, siekdami atgauti rinkos pasitikėjimą bei įrodyti, kad jie tokių gėdingų praktikų daugiau netoleruos.
Tuo tarpu Lietuvoj gėdinga tyla. Štai net, pavyzdžiui, tokia, atrodytų, progresyvi įmonė kaip Tele2, kurios vadovas pabrėžia savo krikščioniškas vertybes, turbūt toliau siuntinės redakcijoms tortukus ir kitaip lįs į gerą vietą, užuot parodžiusi pavyzdį ir vietoj tortų nusiuntusi laiškelį apie stabdomą reklamą.
Ką gi, jei verslas ir mūzos tyli, turi įsijungti viešą interesą ginantys politikai. Taip, jie bus kaltinami spaudimu, galbūt kerštu, gal net cenzūros įvedimu, todėl būtų daug geriau, jei šias votis išspręstų pati rinka. Tad ką gi daryti politikams? Siūlau svarstymui ir po to realizavimui šias idėjas.
Pirmiausia, nutraukti ir viešai deklaruoti, kad per būsimas rinkimų kampanijas nebeužsakinės jokios reklamos tose žiniasklaidos grupėse, kurioms (arba jų vadovams) yra pareikšti įtarimai.
Antra, siekti įstatyminių pataisų, kurios tokioms žiniasklaidos grupėms užkirstų galimybę gauti reklamos pajamų per viešojo sektoriaus skelbiamus viešinimo konkursus.
Dar daugiau, siekti užkirsti kelią per viešuosius pirkimus gauti viešuosius užsakymus visoms koncernų, kuriems pareikšti įtarimai, priklausančioms įmonėms.
Trečia, su protingu įsigaliojimo terminu priimti įstatymo nuostatas, draudžiančias tiems patiems akcininkams turėti kontrolinius akcijų paketus ir alkoholį gaminančių įmonių (kuris labai priklauso nuo valstybinės akcizų politikos), ir žiniasklaidos priemonių.
Tikiu, kad toks paketas galėtų realiai išlaisvinti žurnalistus nuo neetiškų ir net kriminalinių akcininkų sprendimų, o tuo pačiu išlaisvinti ir politikus, ir valstybę.
Kartu tai būtų testas, ar vyriausybė, su premjeru Skverneliu priešaky ir valstiečių lyderiu Karbauskiu užpakalyje, realiai nori išlaisvinti ir išskaidrinti mūsų politiką, ar tik imituoja tokias pastangas ir užsiiminėja pigiu populizmu.
Tokį paketą galėtų priimti visos partijos nacionaliniu susitarimu – tada nereikėtų bijoti ir oligarchų medijų keršto.