Aiškintis viešojoje erdvėje su tokiais, kurie pastaruoju metu pila srutas ant galvos, mano cecho žmonėms tolygu draskytis marškinius V. Kudirkos aikštėje. Tikrai nebenustebsiu artimiausiomis dienomis perskaitęs, kad žemė yra plokščia ir šią paslaptį „Rosatom" perdaviau aš.
Iš anksto sakau, kad dėl to irgi aiškintis nesirengiu.
Tačiau apie keletą esminių šios dėlionės elementų pasisakyti tapo būtina.
Sutartį Vokietijos kompanija „NUKEM Technologies GmbH" (ją tuo metu jau buvo įsigijus Rusijos kompanija „Atomstrojexport", taigi gerai žinojau ką darau) pasirašiau 2011 metais.
Bendrovė tuo metu jau buvo įklimpusi giliame ginče su Ignalinos atomine elektrine (IAE) bei Energetikos ministerija dėl projekto B2/B3/B4 sutarties pakeitimų ir papildymų bei paties projekto vykdymo problemų.
Tiek B2/B3/B4 projekto, tiek ir B1 vykdymas strigo ir buvo smarkiai vėluojama. Mano užduotis buvo „NUKEM Technologies" atstovavimas derybose, tikslas – derybose pasiekti susitarimą su Energetikos ministerija ir IAE ir pasirašyti sutartį dėl B2/B3/B4 sutarties pakeitimo, kuris buvo būtinas ir neišvengiamas norint užbaigti projektą.
Tie, kuriems ši problema rūpėjo, turbūt prisimena nuo 2009 iki pat 2015 metų ilgai iš laikraščių puslapių, televizijų kanalų ir portalų nedingusią temą apie Ignalinos atominės elektrinės uždarymo problemas, projekto brangimą, delsimus ir apie už visa tai atsakingą „NUKEM Technologies".;
Arba temą apie nekokybiškus, pavojingus ir niekam netinkamus konteinerius naudotam branduoliniam kurui, kuriuos, beje, pagamino grynai vokiška ir jokių sąsajų su Rusija neturinti Vokietijos kompanija GNS. Šitie, kaip išsireiškė tada vienas „žymus“ tuometinis Ignalinos atominės elektrinės specialistas, buvo tinkami nebent agurkams raugti.
Nebandysiu teigti, kad „NUKEM Technologies" yra angelai ir viską darė tiksliai ir laiku. Taip paprasčiausiai nebūna.
Kiekvienas mūsų, kuris yra susidūręs su projektavimu ir statyba žino, vykdytojai visada padaro kažkokių klaidų ar terminų praleidimų, didesnių ar mažesnių. Ir šiuo atveju irgi visko buvo. Tačiau esminė problema šį sykį buvo ne tai.
Tuometinis energetikos ministras Arvydas Sekmokas ir jo komanda savo veiksmus grindė dviem tikslais.
Pirmas - nutraukti sutartį su „NUKEM Technologies", nes dėl pasikeitusių savininkų, kuriais tapo Rusijos valstybinė kompanija, „NUKEM" jo požiūriu tapo nepriimtina.
Antrasis - perimti visą Ignalinos atominės uždarymui ES skiriamų pinigų tvarkymą iš EBRD argumentuojant, kad Lietuva jau subrendo skirstyti tokias lėšas pati.
Nežinau, kodėl A. Sekmokui kilo noras skirstyti lėšas pačiam, bet tai ir nėra šio teksto tema. O štai dėl pirmojo jo tikslo su eksministru turėjome ir turime visiškai priešingas nuomones.
Profesionaliai vertinant, nutraukinėti sutartį tokioje jos vykdymo stadijoje tiesiog neprotinga.
Paprastas valstietis žino, kad jei viduryje klėties statybos nutrauks sutartį ir pasikvies kitus statybininkus, reikalas gerokai pabrangs. Tokiam sprendimui reikia labai rimtų priežasčių. Šiuo atveju problema gerokai rimtesnė.
Branduolinės energetikos reguliavimas yra specifinis. Kiekvieno projekto centre yra PSAR (Preliminary Safety Analysis Report). Tai didelis dokumentas, jis yra parengiamas projekto vykdytojo ir jame yra visi konkretūs techniniai sprendimai bei jų įtaka ir atitikimas branduolinės saugos reikalavimams.
Tik suderinus jį su reguliatoriumi, šiuo atveju su Valstybine atominės energetikos saugos inspekcija VATESI, prasideda projekto įgyvendinimas.
Nutraukus sutartį su „NUKEM", prasisukus visiems naujo konkurso ratams ir atsiradus naujam kontraktoriui, neišvengiamai būtų grįžta prie naujos techninės koncepcijos, naujo PSAR rengimo ir taip toliau. Aš jau nekalbu visai natūralų, ir kai kuriais atvejais visai pagrįstą, naujo kontraktoriaus norą iš esmės daryti pagal save. Galų gale, jis atsako už galutinį rezultatą.
Didžioji dalis išleistų lėšų neišvengiamai būtų prarasta, projektas gerokai pabrangęs. Ir kalba eina ne apie dešimtis milijonų. Jau nekalbant apie prarastą laiką.
ES institucijų kantrybė jau tada buvo praktiškai išsekusi.
Šimtų milijonų praradimu matuojama rizika paprasčiausiai per didelė, ypač, kad tai tiesiogiai siejosi su rizika apskritai prarasti ES finansavimą.
Nežiūrint į tai, veiksmų nutraukti sutartį, arba priversti „NUKEM" taip padaryti, vis dėlto buvo imtasi, visų pirma keliant ir kuriant visas įmanomas kliūtis ir trukdymus.
Juose ir glūdi pagrindinė tiek finansinių, tiek ir laiko praradimų dalis.
ES (kuri ir apmoka šias sąskaitas) tokio požiūrio nesuprato, ir būtent todėl A. Sekmokas ir jo komanda jokio pritarimo savo siekiams ten nesurado.
Šitą nemalonų faktą kažkaip reikia paaiškinti, todėl visi sprendimus priiminėję ES ir EBRD pareigūnai, įskaitant ir tuometinius komisarus G. Oettingerį ir G. Vergeugeną, išvadinti, naudojant kai kurių vartojamą leksiką, Rosatomo generolais. Ši argumentacija tebekartojama ir dabar.
Nesupykite, bet tai kvaila. Būčiau tokiu paišomas tik aš, ką padarysi, čia vidinis reikalas, bet dabar tai ne tik kvaila, bet ir yra labai prasta diplomatija, kuri mums brangiai kainuoja. Versti draugus priešais nėra išmintinga, tai žinoma jau seniai.
Kiekvieno projekto įgyvendinimas yra abiejų pusių bendradarbiavimas. Jei užsakovas trukdys vykdytojui atlikinėti darbus, jis visada pasieks, kad įgyvendinimo darbai įstrigs, užsitęs ir pabrangs.
2010-2015 metais taip ir buvo daroma, siekiant tikslo nutraukti sutartį. Kaip vienoje LRT laidoje pasakė buvęs IAE direktorius O. Čiukšys, “buvome beveik pasiekę, kad „NUKEM" patys nutrauktų sutartį”.
Ši veikla buvo labai rezultatyvi, ir Lietuva buvo atsidūrusi labai arti itin dramatiškų praradimų 2014/2020 ES finansinės perspektyvos apimtyje.
Pastangas vainikavo keistas A. Sekmoko laiškas ES (spaudoje tik pastaruoju metu pagaliau užduotas klausimas - kokia buvo viso prasmė) su prašymu apskritai sustabdyti Ignalinos atominės uždarymo finansavimą. Beje, B1 projekto finansavimą tuo metu ES ir taip jau buvo suspendavusi.
Tai vien prezidentės nuopelnas, kad tuos 450 milijonų eurų 2014-2017 metų finansinėje perspektyvoje tada vis dėlto Lietuva gavo. Ji paskutiniu momentu itin ryžtingai pati ėmėsi iniciatyvos ir išgelbėjo tai, ką buvo galima išgelbėti. Tuometinės ministerijos vadovybės nuopelno tame nematau jokio, tiesą sakant visai atvirkščiai.
Tai mano asmeninė nuomonė, tačiau šį tą iš tų laikų žinau ir atsimenu.
Esu tikras, kad suinteresuotoms pusėms tikroji vos finansine katastrofa nepasibaigusi istorija yra gerai žinoma, ypač kad tuometinio energetikos ministro ir jo komandos siekiai niekada nebuvo slepiami ir buvo gana atvirai deklaruojami.
Yra pakankamai tokių atviro trukdymo pavyzdžių ir galiu juos pateikti. Aš tiesiog sutaupysiu laiką, nes paprasčiausias ir akivaizdžiausias tai įrodantis faktas yra tiesiai prieš akis.
Kaip žinoma, B2/B3/B4 sutarties pakeitimas ir papildymas, žinomas kaip “Global Settlement”, buvo pasirašytas 2015 metais. Nuo to momento Ignalinos atominės elektrinės uždarymo neišsprendžiamos problemos ėmė ir pasibaigė.
Projektas B1 yra pabaigtas, branduolinis kuras iš antrojo reaktoriaus jau iškrautas. Tik agurkams raugti tinkami konteineriai pasirodė besą visai tinkami naudotam branduoliniam kurui saugoti. B2/B3/B4 karštieji bandymai pabaigti, liko baigiamieji darbai.
Įstabiausia turbūt yra tai, kad viskas įvyko pagal terminus, ir projektas nepabrango nė vienu euru. Atrodytų, lyg per vieną dieną būtų įvykęs stebuklas. Niekam tikusi, nekompetentinga, resursų, patirties ir žmonių neturinti, viską daranti tik blogai „NUKEM Technologies" staiga ėmė ir pradėjo daryti viską gerai.
Žinia, stebuklų realiame gyvenime nebūna. Pasikeitimai įvyko labai nedideli, tačiau tiek ir tereikėjo.
Pasikeitė ministerijos komanda, dingo tikslas bet kokiomis priemonėmis nutraukti sutartį, pagrindiniai asmenys Ignalinos atominėje elektrinėje pasikeitė į konstruktyvius ir tikslo siekiančius žmones, kuriems elementariai buvo leista dirbti.
Būtina laikytis savo sutartinių įsipareigojimų – tai vienas iš vakarietiškos kultūros kertinių akmenų. Ir būtina rūpintis visų pirma savo interesais.
Kartais tavo interesai reikalauja dirbti su tais, kurie tuo metu visai neatrodo panašūs į gerus draugus. Kietai stovėkime ten, kur interesai nesutampa. Esame maža tauta, turime būti greitesni, gudresni, lankstesni, vikresni ir protingesni.
Ir dar. Laikas nustoti kartojus senus užkeikimus.
Juk akivaizdu, kad Ignalinos atominė elektrinė jau seniai nėra jokia strateginės svarbos įmonė, o tik radioaktyvių atliekų krūva, neturinti jokios ateities ar perspektyvos, ir todėl su jokiais mūsų strateginiais tikslais ir nacionalinio saugumo interesais neturinti nieko bendro.
Vienintelis mūsų interesas yra ją sutvarkyti kiek galima greičiau, saugiau, ir pageidautina, kaip ir mums buvo žadėta, už bendrus ES pinigus.
Daugybės ES institucijų sprendimams įtakos turinčių žaidėjų interesas yra kitas, jie patys pretenduoja į tas pačias lėšas.
Yra labai neprotinga jiems dalinti argumentus. Todėl siekis gerokai pabranginti uždarymo procesą vien tam, kad nutrauktume sutartį su Vokietijos kompanija dėl to, kad jos akcininku tavo Rusijos valstybinė kompanija, net su visomis komplikacijomis, kurias šis faktas šiuo metu kelia, nėra nei pakankamas, nei pateisinamas.
Be abejo, nėra malonu kai esi daromas priešu. Nors jau nebesu jaunas žmogus, atmintis dar neapgauna. Gerai žinau, ką gyvenime padariau, ir ko ne. Nepadariau šioje istorijoje nieko, ko turėčiau gailėtis ar gėdintis. Atvirkščiai.