Nežinojimas yra būsena, kai žmogus prisigalvoja būtų ir nebūtų dalykų, kai neturi viso paveikslo. Mokslo seniai įrodyta, kad žmogaus smegenys sugeba sudėlioti logiškai atrodančias grandines iš atsitiktinių informacijos nuotrupų ar visiškai tarpusavyje nesusijusių faktų. Ir neretai tos istorijos tampa „visuotinai žinomomis“ miesto legendomis.
Vytautas Bakas metė į orą informacinio purvo bombą, kuri kaip koks koronavirusas išsitaškė visur aplinkui. Dabar kas tik netingi iš atskirų fragmentėlių dėlioja istorijas ir varžosi, kieno istorija sulauks daugiau dėmesio, kas prieš rinkimus visai ne pro šalį.
Iš įvairių komentatorių pasisakymų akivaizdu, kad mes painiojame duomenų apie asmens privatų gyvenimą rinkimą ir viešų duomenų apie asmenį surinkimą ir apibendrinimą.
Konstitucijoje lietuviškai parašyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
Tačiau iš pono Bako paviešinto teksto neaišku, kaip ir ar išvis buvo renkama informacija apie minėtų asmenų privatų gyvenimą, kaip antai: ar buvo vykdoma pokalbių kontrolė, ar buvo atliekami kiti sekimo veiksmai, ar panašiai? Ar tiesiog buvo kiek atidžiau pagūglinta?
Ir čia esminis skirtumas, nes gūglinti apie jūs turi teisę kiekvienas prašalaitis, nekalbant jau apie saugumiečius ar mokesčių inspektorius. Tos pačios Konstitucijos 25 straipsnis nustato, kad pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Įdomu, kiek piliečių yra kreipęsi ir realiai gavę šią informaciją? Gal yra žinančių tokią statistiką?
Taipogi, yra ratas asmenų, kurių susižinojimas yra kontroliuojamas visiškai teisėtai ir pagrįstai, t. y., turint visus leidimus ir sankcijas. Tikiu, kad visi kriminalinės žvalgybos subjektai atkreips dėmesį, jei palaikote net ir visai „nieko tokio“ ryšius su žinomais kontrabandininkais, užsienio žvalgybų agentais ar užverbuotais saviškiais. Priešingu atveju Rolando Pakso ir jo rėmėjų „reikaliukai“ būtų taip ir likę „jų privačiu reikalu“.
Nemanau, kad prieštarausite, jog nebūtų gerai, jei nedraugiškos valstybės mėgintų daryti įtaką mūsų rinkimams. Būtų dar blogiau, jei nedraugiškos valstybės turėtų „savo“ kandidatą ar kandidato štabe būtų infiltruotų ar užverbuotų žmonių.
Be to, jei pono Bako pranešėjas buvo gavęs užduotį patikrinti vieno kandidato aplinkos ryšius, tai ne faktas, kad kiti agentai negavo užduočių peržiūrėti kitų kandidatų profilių. Juk iš filmų apie Agentą 007 žinome, kas yra „būtina žinoti“ principas.
Ironiška, bet valstybė žino apie mus labai daug: kur ir su kuo gyvename, kas mūsų giminės, kiek turime ir kokio nekilnojamojo turto, gali patikrinti mūsų banko sąskaitų judėjimą, matyti mūsų elgesį internete ir viešose vietose.
Tačiau tai – visai nedaug, palyginti su tuo, kokią informaciją mes patys savanoriškai atiduodame privačioms užsienio kompanijoms – „Google“, „Apple“, „Facebook“ ir kitoms. Jos žino apie mus ne tik tai, su kuo mes ir kur susitikome, bet daug daugiau: ką mes galvojame, ko mes trokštame, kaip mes jaučiamės. Ir jokia Konstitucija joms negalioja.
Daugelis jūsų nė nenutuokiate, kiek galima surinkti apie jus informacijos vien išmanofono pagalba: jūsų draugų sąrašas ir nuotraukos feisbuke, kontaktų tinklas „LinkedIn’e“, galų gale – pats „Google“ apie jus gali papasakoti tiek, kad net išsižiosite. Ypač, jei esate nors kiek labiau žinomas ar viešas asmuo.
Aš asmeniškai tik sveikinu, kad saugumas dirba savo darbą. Žinoma, jei yra peržengtos ribos, turi būti atitinkami sprendimai. Bet dabar aišku viena, kad pono Bako „skandalas“ kol kas labiau panašus į pripersto piaro burbulo pokštelėjimą nei į rimtą problemą. Kažkaip ponui Bakui pastaruoju metu sunkiai sekasi pasirinkti oponentus.