Tačiau panašu, kad Prezidento komanda tai pamiršo. Vos per kelias valandas Prezidentūra sugebėjo įvertinti ir konstatuoti, kad LLRA skundas dėl Seimo rinkimų rezultatų yra nepagrįstas: „skunde nenurodomos aplinkybės bei nepateikiama pagrįstų argumentų, kurie patvirtintų, kad organizuojant ir vykdant 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimus daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir vienmandatėje Panerių-Grigiškių rinkimų apygardoje Nr. 11 galėjo būti padaryti šiurkštūs SRĮ pažeidimai, dėl kurių galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia balsuojant šiose rinkimų apygardose 2020 m. spalio 11 d. Seimo rinkimuose ar neteisingai nustatyti esminiai šių rinkimų rezultatai“, rašoma Prezidentūros pranešime.
Paprastai beveik po kiekvienų Seimo rinkimų (išskyrius 2000 m. ir 2016 m. rinkimus) rezultatai „tikrinami“ Konstituciniame Teisme.
Teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Prezidentas neturi diskrecijos vertinti, ar skundas pagrįstas, ar ne. Kreiptis į Konstitucinį Teismą gavus tinkamo subjekto skundą yra Prezidento pareiga, o ne teisė!
Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „Partijos, iškėlusios kandidatus į Seimo narius, kandidatai į Seimo narius Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų ne vėliau kaip per 24 valandas po to, kai oficialiai paskelbiami rinkimų galutiniai rezultatai, gali apskųsti Seimui ar Respublikos Prezidentui.
Tokiais atvejais Seimas ar Respublikos Prezidentas ne vėliau kaip per 48 valandas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo“.
Prezidentas yra saistomas įstatymo ir jam nėra laisvės teikti ar neteikti, jei skundą pateikė tinkamas subjektas. Šią poziciją patvirtina ir Konstitucijos 106 straipsnis: „Prašyti Konstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas.“
Kodėl negali partija kreiptis į KT tiesiogiai? Tokia jau mūsų teisės tradicija, kad į KT visais klausimais galėjo kreiptis tik Seimas, Prezidentas ir teismai. Individualus konstitucinis skundas yra visiška naujovė ir neapima išvadų dėl Seimo rinkimų rezultatų.
Visi Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai yra skundžiami teismui. Teisė kvestionuoti VRK sprendimus nustatant rinkimų rezultatus yra sudėtinė demokratinių rinkimų teisinėje valstybėje dalis. Konstitucinis Teismas ne vieną kartą pasisakė, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui keliami ypatingi reikalavimai.
Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai.
Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras. Nesikreipus į galutinę instanciją – Konstitucinį Teismą, mes paliekame pareiškėjams erdvę skųstis, kad buvo pažeistos jų teisės rinkimuose ar rinkimai buvo nesąžiningi.
Konstitucinis Teismas savo 2011 m. gegužės 11 d. nutarime pasisakė, kad „Teisės ir teisėti interesai, neatsižvelgiant į tai, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, turi būti ginami ne formaliai, o realiai ir veiksmingai.
Rinkimų teisės subjektų, turinčių teisę kelti kandidatus, ir pačių kandidatų teisė ginčyti rinkimų rezultatus – svarbi iš Konstitucijos kylančio rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo reikalavimo užtikrinimo garantija. <...> iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinamas jos įgyvendinimas; šios teisės negalima paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme“.
Jokiu būdu nenoriu teisinti ar vertinti LLRA-KŠS skundo pagrįstumo turinio požiūriu, tačiau teisė į teisminę gynybą turi būti užtiktrinta iki galo.
Nė kiek neabejoju, kad skundo nagrinėjimas rinkimų rezultato nepakeis, nes VRK pakankamai svariai argumentavo ir nedviprasmiškai nustatė, kad Laisvės TV kampanija prieš Woldermortą negalėjo turėti esminės įtakos rinkimų rezultatams, tačiau svarbu, kad apie tai pasisakytų būtent Konstitucinis Teismas, kaip teisminės valdžios institucija.
Pasikartosiu, Prezidentas nėra teismas ir jam nesuteikti tokie įgaliojimai. Todėl Prezidento pareiga – kreiptis išvados į KT, net jeigu jam tai nepatinka.
Kiekvieną kartą Konstitucinis Teismas savo išvadose formuluoja ir papildo konstitucinę rinkimų teisės doktriną.
Štai 2012-aisiais metais KT suformulavo svarbius principus, tarp kurių – šiurkštaus rinkimų teisės pažeidimo įtakos rinkimų rezultatams prezumpcijos principas, kuris reiškia, kad VRK pripažinus šiurkštų rinkimų teisės pažeidimą, yra preziumuojama esminė įtaka rinkimų rezultatams.
Taip pat KT suteikė VRK naujų įrankių – galimybę naikinti Seimo rinkimų rezultatus tik iš dalies, tik konkrečių asmenų atžvilgiu. Taip buvo panaikinti Seimo rinkimų rezultatai toje dalyje, kiek balsų gavo penki Darbo partijos kandidatai vadinamojo „kalinių balsų pirkimo“ skandalo kontekste.
Šiemet ginčo esmė – ne koks nors kriminalas, bet svarbi konstitucinė vertybė – žodžio laisvė. Konstitucijos 25 straipsnyje parašyta, kad „žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“. Tame pačiame straipsnyje skelbiama, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Viskas, kitokie žodžio laisvės ribojimai yra antikonstituciniai ir negalimi. Analogiškas teises garantuoja ir pamatiniai tarptautinės teisės šaltiniai – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kuri kategoriškai sako, kad „Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų“.
Kaip teisingai paminėjo ir VRK savo sprendime – trečiųjų asmenų skleidžiama politinė reklama nėra tinkamai reglamentuota, todėl reikalauja tinkamo teisinio įvertinimo.
Labai svarbu, kad KT pasisakytų, kiek politinę reklamą reglamentuojantys įstatymai ir visokios VRK rekomendacijos dera su Konstitucijoje įtvirtintu žodžio laisvės principu. Kada viešai skleidžiama politinio turinio informacija (agitacija tiek „už“, tiek „prieš“) yra žymėtina politinė reklama, o kada – nepriklausomų laisvos valstybės piliečių žodžio laisvė? Kokiomis sąlygomis gali būti skleidžiama nepriklausoma politinė reklama, kurią skleidžia politiškai aktyvūs, tačiau nepriklausomi asmenys ar organizacijos? Tai – labai svarbūs ir seniai pribrendę klausimai, į kuriuos atsakyti aukščiausiu lygiu yra puiki proga.
Paneigti teisę į teisminę gynybą – šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir didžiulė reputacinė žala mūsų valstybei. Teisės viršenybės, valdžių atskyrimo principai turi galioti demokratinėje valstybėje, kad ir kokia jerunda tai atrodo Prezidentui.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.