Josephas Stiglitzas ir Andrew Kosenko. Kelias Ukrainos ekonomikai

Įžūli Rusijos invazija į Ukrainą sugriovė po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią tvarką ir pamynė tarptautinės teisės viršenybę. Tai turėjo gilių geopolitinių ir ekonominių pasekmių, kurios pradedamos justi tik dabar. Nors autoritariniai režimai meta iššūkį demokratinėms šalims viso pasaulio mastu, skaudžiausi padariniai, be abejo, jaučiami Ukrainoje. Karui trunkant daugiau nei dvejus metus, ši šalis kovoja dėl išlikimo ne tik karo lauke, bet ir ekonomikos sferoje.

Ukrainos vyriausybė toliau stengiasi adaptuoti savo ekonomiką prie kintančio karo pobūdžio ir pradeda atstatymo procesus, tuo pačiu nustatydama gaires viskam, kas bus daroma pasibaigus mūšiams. Dabartinė sėkmė yra susijusi su sėkme po karo. Tačiau skirtingos ekonominės vizijos reiškia ir skirtingus požiūrius į tai, ką reikėtų daryti.

Kai kas ragina Ukrainą prisijungti prie šalių, kurios laikosi neoliberalizmo, reiškiančio, kad yra privatizuota ir liberalizuota ne tik prekyba, kapitalas ir finansai, bet ir darbo rinkos (tai politika, kuri kadaise buvo priskiriama Vašingtono konsensusui). Turint galvoje didžiules Ukrainos skolas, jai, anot argumentų, teks susiveržti diržus, kad grąžintų tai, ką yra pasiskolinusi, ir nerizikuotų užsienio investuotojų, kurie yra raktas į būsimą sėkmę, pasitikėjimu.

Tačiau tai primena diskusijas, vykusias prieš 30 metų. Tada daugybė pagrindinės krypties ekonomistų vis dar tikėjo, kad tokia politika yra teisinga, nors jau buvo atlikta daug darbų, įrodančių jos teorinių argumentų silpnąsias vietas. Rytų Azijoje tos šalys, kurios nesilaikė neoliberalios politikos, pasiekė įspūdingų rezultatų, o vis gausėjantys įrodymai iš Lotynų Amerikos ir Afrikos rodė, kad Vašingtono konsensusą priėmusios šalys dažnai kentėjo nuo deindustrializacijos, lėto augimo, epizodinių krizių ir didėjančios nelygybės.