Popiežiaus atsiprašymas ir diplomatiškos sakinių konstrukcijos daugumą tikinčiųjų (ypač nuo katalikų dvasininkų nukentėjusiųjų) nuvylė. Dalis net tikėjosi, jog pontifikas atsiprašys darsyk, pirmąją Velykų dieną tiesiogiai kreipdamasis į daugiau nei milijardą tikinčiųjų savo kalboje „Urbi et orbi“.
Kalboje, kurioje tilpo suprantamas apmaudas dėl nesibaigiančių konfliktų Artimuosiuose Rytuose, krikščionių mažų persekiotojų pasmerkimas, netgi narkotikų problemos Lotynų Amerikoje ir Karibų šalyse, neramumai Gvinėjoje, Nigerijoje ir Konge. Apgailestavimams dėl katalikų dvasininkų nuodėmių Popiežiaus kalboje vietos pritrūkta.
„Na ir kas?“,– paklausite. O gi niekas, absoliutus nulis. Kam dabar (be Vatikano viešųjų ryšių skyriaus) gali rūpėti kažkokie atsiprašymai? Neatsiprašinėkite, prašau, nebedarykite to. Niekam tai nerūpi. Ir skamba tai velniškai nenuoširdžiai. Dar ir dar kartą.
Rytų (ir Vakarų) fronte nieko nauja
Naujas veiksmas katalikų dvasininkų seksualinio smurto tragedijoje užfiksuotas beveik prieš metus, kuomet viešumon iškilo didelis pedofilijos skandalas Airijoje – per aštuonis dešimtmečius nuo 1930-ųjų iki 1990-ųjų seksualinio smurto aukomis tapo apie 15 tūkst. vaikų.
Milžinišką visuomenės pasipiktinimą išprovokavo ne tik kraupūs kunigų veiksmai, bet ir Bažnyčios vadovų reakcija – Dublino vyskupijos hierarchai daugiau nei tris dešimtmečius dangstė dvasininkų pedofilijos (ir kitokius seksualinio smurto) atvejus.
Šiais metais kaltinimai dėl seksualinio smurto jau pateikti kone dviejuose trečdaliuose visų Vokietijos vyskupijų. Šį mėnesį dėl seksualinio vaikų išnaudojimo pradėtas tyrimas ir katalikiškoje Brazilijoje, kur katalikų nuošimtis kone toks pat, kaip ir Lietuvoje – trys ketvirčiai.
Seksualinio vaikų smurto atvejai taip pat užfiksuoti Australijoje, Kanadoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje bei Šveicarijoje.
Ne taip seniai, kiek daugiau nei prieš penketą metų paaiškėjo, jog JAV nuo XX amžiaus 6 deš. daugiau nei 4 tūkst. kunigų lytiškai išnaudojo apie 11 tūkst. vaikų. Bene pusė nukentėjusiųjų teigė smurtą patyrę ne vieną kartą.
Žalai atlyginti JAV Katalikų bažnyčia kunigų pedofilų aukoms iki 2008 m. vidurio sumokėjo per 5 milijardus litų. Palyginimui, ši suma sudaro daugiau nei trečdalį 2010 metų Lietuvos biudžeto (be ES paramos lėšų) pajamų.
Bet visi šie skaičiai ne tokie svarbūs, jie paprasčiausiai per daug kraupūs, kad būtų suvokiami sveiku protu. Galiausiai, tai tik statistikos eilutė – bent jau tokia išvada peršasi stebint Katalikų bažnyčios veiksmus. Išties Rytų (ir Vakarų) fronte nieko nauja.
Moralizuotojai be moralės
Štai dėl ko man buvo neįkandamas tipinis lietuviškos dorovės paradoksas, nesuvokiama moralinė šizofrenija, kai apie šeimos vertybę nuolat neužčiaupiamai postringaujantys Lietuvos žmonės aukština šiuos idealus viešai pažeidžiantį europarlamentarą Viktorą Uspaskichą. Kartą vienam moterų žurnalui šis visuomenės pasitikėjimo lyderis netgi oriai išrėžė: „geriau babnikas, negu gėjus.”
Taigi visiška natūralu, jog mūsų pokalbio kontekste šitiek visuomenės pykčio tenka Katalikų bažnyčiai, daugelyje religingų kraštų užėmusiai moralės, doros ir neginčijamos tiesos monopolį. Kaip taikliai pastebėjo Mykolas Drunga, „Katalikų bažnyčia pirmiausia kalama prie gėdos stulpo todėl, kad ji pati save laiko švenčiausia iš visų ir Kristaus įsteigta, todėl tikintiesiems ir skaudžiausia, kai jos nariai nusideda veiksmais, o vadovai – tylėjimu, nes tai papiktina ir netikinčiuosius bei rodo blogą pavyzdį ten, kur jo mažiausiai turėtų būti.“
Katalikų bažnyčios atsakomybė
Katalikiškas mokymas teigia, jog reikia būti atlaidžiam. Vis tik ši prasminga nuostata privalo būti grindžiama racionalumu, turi būti paremta analize, stebėjimu, kaip žmogus (ar institucija) elgiasi, kiek nuoseklios yra jo nuostatos, kokią pažangą jis daro.
Štai dėl ko suprantamas tarptautinės visuomenės pasipiktinimas ir begalinis nusivylimas pontifiko apgailestavimais, nes jie nieko nereiškia. Aš, tiesa, netgi tikiu jų nuoširdumu, bet atsiprašymus siūlyčiau pataupyti Paskutiniojo Teismo dienai – „gerbiamieji, jums jų dar tikrai prireiks.“
Iškrypėlių nuskriaustiesiems šiandien reikia ne atgailavimų, jiems reikia atsakomybės ir esu tikras, jog čia esama tik vieno kelio – būtina panaikinti priežastis šiems iškrypėliams dangstytis Dievo vardu.
Tiesa, celibatas, o ypač jo panaikinimas – jau uždrausto vaisiaus teritorija.
Žinoma, būtų neabejotinai klaidinga teigti, jog celibatas nors kiek veikia žmogaus polinkį į pedofiliją (ar, pavyzdžiui, lemia jo homoseksualumą). Tačiau reikia pripažinti visiškai blaiviai, jog celibatas neabejotinai suteikia tam puikią priedangą – kunigas, matyt, niekada nebus varginamas tokių žmonių kasdienybės dalimi tampančiais klausimais apie santuoką, vaikus ir šeimą. Pastarieji klausimai pasauliečiui nė nekyla, o tokia situacija pedofilui kunigui – komfortabili pozicija.
Galų gale, savo iškrypimą ir seksualinį potraukį suprantantis jaunas pedofilas, matyt, suvokia, jog tokia jo būsena – nenormali. Toks žmogus ieško būdų savo prigimties lygčiai įminti, o Bažnyčia, visiška seksualinė abstinencija, pasinėrimas į save, Dievo mokymą ir meditaciją yra puiki užuovėja pasimetusiam žmogui.
Dar daugiau, kunigų, kaip išskirtinai vyrų, pasaulis visuomet bus puiki terpė pedofilinių iškrypimų nesuvaldančiam dvasininkui rasti savo auką, o kaip rodo gausi praktika, Bažnyčia padarys viską, kad tik tai nuslėptų. Ne dviejų tūkstantmečių, o visai nesena istorija ne kartą parodė Katalikų bažnyčios gebėjimus be jokių skrupulų ignoruoti savo pačios dogmas, taigi aš nepuoselėju jokių iliuzijų, jog Bažnyčia būtų pripažinusi ir viešai paskleidusi šių kraupių tiesos faktų, jei tik iškrypėlių kunigų aukos nebūtų prabilusios. Pagarbos verta jų drąsa.
Viena jų – viešai kalbėti išdrįsusi šiandien jau pusamžė amerikietė – per nacionalinę televiziją papasakojo šiurpinančią savo istoriją apie kunigą, prievartavusį dvylikametę mergaitę čia pat bažnyčioje. „Pamaldžioje mūsų šeimoje,- pasakojo moteris,- kunigas buvo kažkas išties nežemiško, nežmogiško, tarpininkas tarp Dangaus ir Žemės.“ Kai ne vieną kartą prievartauta mergaitė pareikalavo kunigą liautis sakydama, jog tai, ką jis daro yra nederama, kunigas nė kiek nesutrikęs atrėžė – „aš esu kunigas, man nėra nieko negalima.“
Celibatas
Bažnyčios hierarchų (taip pat ir Lietuvos) yra nuolat teigiama, jog celibatas yra dvasininko pasišventimo tikėjimui, jo valios įrodymas. Tačiau, skirtingai nei dažnai manoma, celibatas neatėjo iš neatmenamų laikų, juo labiau, tai nebuvo vienas Dievo priesakų. Celibatas įvestas pakankamai neseniai – pirmojoje XII amžiaus pusėje.
Notre Dame‘o universiteto teologijos profesorius Lawrence‘as Cunninghamas teigia, jog „privalomas celibato reikalavimas turėjo tiek teologinių, tiek praktinių priežasčių. Tarp pastarųjų viena svarbiausių buvo siekis apsaugoti Bažnyčios turtą.“
Būtent priešinimasis tam, kad kunigas sudarytų santuoką ir sukurtų šeimą (anksčiau tai buvo leidžiama ir Katalikų bažnyčioje) kilo būtent iš to, jog buvo siekiama apsisaugoti nuo atvejų, kai nutrūkus kunigo santuokai, Bažnyčia prarasdavo dalį savo materialių vertybių. Gana veidmainiška pozicija institucijai, nuolat teigiančiai, jog būtina puoselėti šeimos instituciją bei šiukštu neprisirišti prie materialiųjų vertybių, tiesa?
Žvelgiant iš kitos, fizinės perspektyvos, celibatas yra žalingas ir vyro organizmui. Kiekvienas pas urologą lankęsis vyras pasakys, koks pirmas urologo užduodamas klausimas – „ar palaikote reguliarius seksualinius santykius?“ Kelias į sveiką prostatą lyg ir žinomas...
Reikia pacituoti ir garsų britų sociologą Anthony‘į Giddensą teigiantį, jog „celibatas yra kūno neigimo forma, bet jis gali būti, kaip ir įvairių rūšių seksualinės obsesijos, asmenybės sutrikimų išraiška.“ Visų čia minimų (o jų esama nelyginamai daugiau) seksualinio smurto prieš vaikus atvejų Katalikų bažnyčioje fone A.Giddenso žodžiai įgauna šiurpinančią prasmę.
Dar daugiau, juk nepaisant tarnystės Dievui, tapęs dvasininku žmogus neatsisako savo kūniškosios pusės, jam taip pat būdingi tie patys žmogaus poreikiai, taip pat ir fiziniai – antraip jis jau nustotų buvęs žmogumi.
Seksualiniai santykiai patys savaime nėra nei amoralūs, nei nedori, tokius juos padaro tik amoralūs žmonės, devalvuojantys kūnišką ryšį su mylimu žmogumi bei suprekinantys žmogaus kūną.
Galiausiai, matyt, ir tikinčiųjų daugumai savą šeimą turinčio dvasininko supratimas apie meilę ir šeimos vertybę būtų kur kas artimesnis širdžiai, nei dorai išmokta teorija.