Valstybės mastu (antidepresantus ryjančios) Marijos žemėje bet kokiai savo nesėkmei taip pat turime racionalizaciją – tą prakeiktą sovietmetį. „Homo sovieticus“ murmame ne tik panosėje, bet ir „Panoramoje“. Dešiniųjų Talibanas būtent pagiriomis nuo sovietmečio teisina bet kokias valstybės ir piliečių godas, o prieš kiekvienus rinkimus politinės komunikacijos amuniciją vėl ir vėl užtaiso iltis galandančio ir mus visus suėsti besiruošiančio ruso kulkomis. „Ech, sunkus tat mūsų laikas“, – sako mano tėvų karta.
Atsidūstame – ši karta jau prarasta. Anos kartos žargonu – jai „šakės“. Supuvusi.
Nereanimuojama. Užtat neprarandame vilties, kaip kai kurios europinės apklausos rodo, kad esame optimistiški Europoje. Mistika. Panašiai kaip Pasaulio banko blevyzgos gero popieriaus brošiūrose solidžiomis nugarėlėmis apie daugiausiai medikų ir slaugytojų tūkstančiui gyventojų tenkančiam skaičiui Lietuvoje. Kas nebuvo apkvaitęs nuo morfino ar bent medicininio spirito pasakys – paistalai, baigi nukvailėt eilėje pas daktarą belaukdamas. Štai skambinu į polikliniką, odos gydytojos ilgu, pasiguodžiu, o man sako – „jūsų pasimatymas anksčiausiai gali įvykti spalį.“ „Iki to laiko ir jausmai gali praeiti“, - atšaunu. Darsyk atsidūstame, visa naivi, dar ir visai durna viltis – naujoje kartoje.
Vis dėlto mane graužia kažkoks niežulys, kažkaip jaučiu, kad būti gali ir taip, jog nieko gero iš tos naujosios kartos visai nebus. Pirmiausiai dėl to, kad ta nauja karta ne tokia jau ir nauja – paprasčiausia naftalinu nosį raukianti seniena jaunuose kūnuose, vakarietiškai žvilgančios šypsenos, slepiančios senobines iltis, ekologiško lino kostiumai, maskuojantys kišenėse slepiamas špygas.
Ar viskas taip blogai? Žinoma, ne. Kodėl svarbu apie tai kalbėti? Nes politika mūsų gyvenimus valdanti sistema, ji traukia visokio plauko netikėlius. Tik Lietuvoje? Irgi ne, visur. Politikon visuomet gravituoja tam tikro „sukirpimo“ žmonės. Alkani. Štai kodėl su atsargumu žiūriu į tą naująją kartą, nes ji nauja tiek, kiek senas rusiškas „Mikė Pūkuotukas“, įgarsintas lietuviškai.
Furšetai furšetėliai
O kur eina visokie politiškai angažuoti ir pasiutusiai ambicingi jaunuoliai? Žinoma, jie eina į politines partijas, o dažniau – į visokio plauko jaunųjų –orių, –emų, –iečių, –alų, –nių etc. organizacijas.
Beveik kiekviena save padoria laikanti Lietuvos politinė partija turi jaunųjų bičiulių (nemaišyti su miško bičiuliais, jie panašūs, bet ne taip gerai orientuojasi) susivienijimus. Šiame kontekste kiek išsiskiria tik viena liberali partija, kuriai toks užsiėmimas galbūt ir neįdomus, o gal ir nereikalingas. Kiek arogantiška, sakyčiau, kita vertus, gi jie laisvamaniai.
Tie susivienijimai visais būdais bando vilioti jaunas, naivias aveles į savo gretas. Kuriami visokiausi projektai, išvykos, vasaros stovyklos, ten groja smagi ir visai gyva muzika, vyresniesiems duodama nulaižyti valdiško alaus putą, bet svarbiausia – ten savo apsilankymu jaunimą pamalonina visokie tik per TV dėžę matyti labai reikšmingi dėdės, rečiau ir tetos, su kuriais galima persimesti keliais žodžiais ar susidaužti plastikiniais bokalais. Idilė...
Jaunam žmogui (ir aš iškart atsiprašau tų laimingųjų, kurie savęs šiame portrete neatpažįsta) paprastai pasižymi dvejomis savybėmis – baisia netolerancija ir didžiuliu lankstumu. Oksimoronas, ne kitaip. Vis dėlto šių savybių derinys esti gana logiškas: jaunas žmogus yra veikiamas to socialinio ir komunikacinio konteksto, koks yra šioje kai kuriais aspektais bananų respubliką primenančioje šalyje, taigi persisunkia jam siunčiamos informacijos. Kita vertus, tokio žmogaus vertybinis pagrindas yra kaip lakusis smėlis, todėl jį galima kreipti ir į vieną, ir į kitą pusę.
Daug žadančios naujosios kartos kontekste nuostabų įdirbį Lietuvoje turi konservatoriai – jaunųjų jos narių sąjunga, tiksliau lyga, yra stipri ir plačiai veikianti įtakinga organizacija. Jos įtakoje ir veiklos plotyje ir slypi visas pavojus bei mano pesimizmas. Kodėl? Todėl, kad, mano supratimu, naujoji karta turėtų tikėti vieningos Europos idėja, žmogaus teisių ir laisvių vertybe, savo gyvenimą grįsti atvirumu pasauliui bei jo skirtingumui. O ši yra ugdoma nacionalistine, protekcionistine, etnocentristine, dažnai ir šovinistine, paternalistine ir (ak, klasika!) –obiška dvasia. Ir visa tai yra vadinama „Proveržiu“... Proveržį čia net ir labai norint galima įžvelgti nebent su Vakarais – veržiamės iš jų glėbio, bet tikrai ne iš taip nekenčiamos Rusijos.
Vaikai iš šventosios dvasios
Vis dėlto labiausiai pribloškia net ne furšetai, ne patyrusių rankų sumaniai „minkomi“ jaunuoliai, iš kurių galima padaryti tokią formą, kokios tuo metu reikia. Pribloškia net ir ne dailiai gulantys kostiumai ir sijonėliai. Labiausiai pribloškia, kai koks ką tik mokyklą baigęs jaunuolis riebaluotais plaukais (bent kiek matyti iš nuotraukų „kubiliškai“ rimtomis fizionomijomis) didaktišku tonu, neapsakomai patetiškai suaugusiuosius moko, kad „šeima kuriama sudarant santuoką“. Iš juoko galima į kelnes drėbtelt skaitant panašius ideologiškai gal net ir tų pačių rankų sutraumuotų jų kolegų kliedesius apie tai, koks neapsakomas blogis yra abortas. Tą isterinį juoką su pasikūkčiojimais sukelia net ne tai, kas yra sakoma didžiai intelektualiu tonu, masyviais, painiais sakiniais, pariebalintais nesumeluotu patosu. Galų gale juk visi turi teisę į savo nuomonę, jos raišką, be to, juk ne visada aišku, kur yra tiesa. Tą juoką sukelia jaunasis konservatorius, kuriam šviesmečiai ne tik iki nuosavų, net ne iki santuokos, o iki paprasčiausio pirmojo sekso.
Supuvęs rojaus obuolio vidus ir viltis, katra miršta paskutinė
Sunku rasti atsakymą į klausimą, kas tokio nutinka su žmogumi, kuris prenumeruoja „Time“, kasdien žiūri „BBC World News“, klauso „podcastus“, varto „The Washington Post“, dėvi „H&M“ džinsais, „Uniqlo“ švarku, savo „iPode“ girdi grojant „M83“ ar kokią „Ellie Goulding“ pakeliui į universitetą viename akademinių Vakarų Europos ar JAV centrų, bet niekaip negali atsipalaiduoti, kai šalia jo „Lufthansa“ skrydyje įsitaiso juodaodis, žydas, mahometonas ar lesbietė. Toks barbarėnas gali mojuoti kokiais tik nori „kembridžų“ diplomais – jokiais Vakarais jis nekvepia. Tai ir yra tas obuolys, turįs gražią, tvirtą ir apetitingą formą, bet kuris slepia kirminus vos jį prapjovus. Toks jaunimas, brangieji, nieko gera tikrai nežada.
Tai ką – alternatyvų nėra? Žinoma, yra, beviltiškų situacijų nebūna. Seni karjeristai / vojeristai / konformistai būtinai padarys karjerą ir nieko čia nepakeisi, dalis jų jau užpildę spintas valdiškais kostiumais, finansuotais premjero patarėjų algomis. Bet proveržį valstybėje padarys ne jie. Proveržį padarys ne vakarietišką skūrą turintieji, bet vakarietiška idėją nešantieji. Tokių, ne kokių „getinių“ ar „gentinių“ lietuvių jau yra ir jų jau yra kritinė masė. Jų stiprybė – vakarietiškumas turiniu, ne forma.
Progresyviuose universitetuose ir atvirose visuomenėse prisikvėpavę vakarietiško oro jie grįš ir dus nuo užsistovėjusio lietuviško prakaito. Ir mąstys jie nuosava galva, tikėdami atviros valstybės idėja. Riboti žmonės trokšta ribotos visuomenės. Laisvi – laisvos.