J.Špakauskas. Dujų atradimas būtų Lietuvos nelaimė

Pasaulinės mados Lietuvą visuomet pasiekia vėlai: naujausius automobilių modelius gauname bemaž paskutiniai, o į „iPadus“ mėnesių mėnesius varviname seilę internete. Dažnai net ir kino premjeros Marijos žemės kino teatrus pasiekia po to, kai šie būna ne tik susišlavę visus įmanomus apdovanojimus Vakaruose, bet jau ir prasidėjus šių filmų tęsinių filmavimams.

Vėlokai Lietuvą pasiekė ir žaliųjų judėjimas, ir vietos bendruomenių sąjūdis, bet kai pasiekė, tai ir driokstelėjo. Tiesa, šias užsienines naujoves, kaip visad, lydi tradiciška lietuviškųjų nesusipratimų gausa.

Lietuvis yra estetas

Tūlas lietuvis nekompleksuoja į darbą eiti atsiduodamas kelių dienų prakaitu, sykiais net ir tūlas vadovas nemato nieko bloga rėžti viešą kalbą (natūraliai) riebaluotais plaukais, o pleiskanotu švarku neretai pasipuošia net ir (premjer)ministrai. 

Ir nepaisant viso šito – lietuvis yra tikras estetas – paukščių kakutis jam visai nepriimtinas.
Štai Lietuvos verslininkams sumanius Telšių rajone investuoti (smulkučius) 80 mln. litų į modernaus kiaušinių perdirbimo fabriko statybas, tikras lietuvis patetiškai krenta kryžium (tiesa, tuo mūsų katalikybė ir apsiriboja). Nes juk lietuvis, žinau, kartojuosi – tikras estetas. 

Skausminguose Lietuvos provincijos kontekstuose mane bemaž trikdo, kad vis atsiranda verslo pankų, kurie dar nori investuoti pinigus į didžia dalimi prasisiusiojusį, smurtaujantį ir išmirštantį Lietuvos kaimą. Prašau atleisti man už šiuos nepatogius žodžius, bet tai yra grynų gryniausias, begėdiškas faktas.

Ir kitaip nei galėtum pamanyti, to prasisiusiojusio Lietuvos kaimo, kuriame nėra ne tik interneto, darbo vietų darbingiems gyventojams, bet ir vidaus tualeto (!), gyventojas ne tik, kad iš naujo nepatiki Kalėdų Seneliu, bet gi tokiais verslininkų planais kuo nuoširdžiausiai pasipiktina.
„Klaiki smarvė nuodys mūs kaimą“, – su neslepiama panieka rėžiama neplautomis burnomis. „Nuo kako mums grauš akis“, – antrinama. 

Apmaudu tik, kad tuo pat metu tų bendruomenių atstovų, kuriuos nežinia kas tais atstovais paskyrė, niekas taip ir nepaklausia, kaip vietos gyventojų sveikatą veikia naminis, kontrabandinis alkoholis ar cigaretės. Kaip ir nepaklausia, kaip žmogaus savigarbą veikia darbo neturėjimas ir vaikų auginimas visiškame skurde. Ir kokie vaikai tokiose šeimose užauga, kaip savus psichologinių kompleksų lukštus visą likusį gyvenimą lukštena. Tatai man paslaptis. 

Šiandien lietuvis dar ir žaliasis

Tiek Telšių rajono kaimo bendruomenė, aistringai besipriešinanti naujo fabriko statyboms, tiek Žygaičių bendruomenė su savo ponais ir poniom šiandien jau beveik legaliai gali būti vadinami žaliaisiais. Nes tikras lietuvis šiandien yra žaliasis. Natūrali gamta juk teka tikro lietuvio gyslomis...
Lietuvis yra žaliasis nepaisant menkutės smulkmenos, kad į sąvartynus Lietuvoje patenka apie 90 proc. visų gyventojų sukaupiamų šiukšlių, dėl ko mūsų šalis pagal šiukšlių rūšiavimą patenka tarp labiausiai atsilikusių valstybių Europos Sąjungoje. 

Lietuvis yra žaliasis nepaisant ir to, kad šiukšlių (ne rūšiavimo, o šiaip, na šiukšlių) konteineriai Lietuvos kaime apskritai dar yra šiokia tokia naujovė, prie kurios dalis kaimo tamsuomenės vis dar skausmingai pratinasi. 

Jaunius Špakauskas

Kuo nuoširdžiausiai mūsų šaliai linkiu, niekada neatrasti bet kokių gamtos turtų. Esu tikras – tai palaužtų netvirtą mūsų valstybės ir visuomenės stuburą. Palaužtų, nes esame paprasčiausiai per silpni. Stiprūs blogio imperiją suaižyti, savo godumui atsispirti per silpni.

Lietuvis yra žaliasis net ir nepaisant pernai Aplinkos apsaugos ministerijos užsakymu atliktos apklausos rezultatų, kai paaiškėjo, kad kone kas ketvirtas pilietis apskritai yra įsitikinęs, kad „rūšiavimas yra beprasmis užsiėmimas“.

Galiausiai, lietuvis yra tikras žaliasis nepaisant to, jog niekaip nesugebėtų atsakyti į klausimą, kas po galais yra tas „Greenpeace“.

Antai tas, kas yra keliavęs po Daniją papasakos, kokie nosiai malonūs kvapai keliautoją lydi Danijos provincijoje. Kaip ir papasakos, kad sunku ir suprasti, kaip apskritai galima gyventi šalia kiaulių srutų baseino. Bet štai progresyvieji turčiai danai gyvena. O dar, tyrimai sako, gyvena beigi labai laimingai. Bene laimingiausiai pasaulyje. 

Liaudies išmintis manding nemeluoja – „be š*do, matyt, nėra ne tik grūdo...“ 

Lietuvis – modernybės priešas?

Grūdai grūdais, bet šiandien tikro lietuvio priešas nr. 1 (arba nr. 2 po A. Kubiliaus) yra ne vištos, net ne Rusija, o skalūnų dujos. Antai „skalūnų dujos (kad ir kas tai bebūtų) yra absoliutus blogis, kuris nuvarys mūsų gležną valstybę į kapus.“ 

Dar blogiau, skalūnų dujų žvalgybos yra kur kas baisesnė afera nei amerikoniškas „Mažeikių naftos“ „prichvatizavimas“ ir joks prezidentas Rolandas Paksas mūsų nuo to neišgelbės (sunku gi iš Briuselio greitai atlėkti, kai angliškai nemoki). 

Betgi blogiausia, kad šitie baisūs ponai ne tik gviešiasi begėdiškai apiplėšti Tėvynę, bet ir užteršti šventuosius jos geriamus vandenis. 

Filosofinei diskusijai įžiebti galima būtų tarti, kad už tamsų (čia aš apie minties gylį, ne spalvą) žmogų blogiau yra tik rėkiantis tamsus žmogus. Poeto, rašytojo Anatole France`o žodžiais tariant, „kvailys yra dar blogiau už piktadarį, nes piktadarys kartais ilsisi, o kvailys – niekada.“

Tačiau galbūt greta žmogaus tamsumo slypi ir tikrieji lietuviški motyvai? Dar prieš keturis dešimtmečius Vytautas Kavolis yra pastebėjęs, kad lietuvis yra tradicionalistas ta prasme, kad ne tik nepajėgia priešintis nusistovėjusioms mąstymo ir elgesio formoms, tačiau ir su begaliniu įtarumu žvelgia į tuos, kurie pasipriešinti sugeba. Ir jei V. Kavolis yra teisus, galbūt tikras lietuvis dar nuo pagonybės laikų apskritai nekenčia naujovių ir jas sutinka su dideliu priešiškumu, o krikštytis sutinka tik gavęs naujus lininius marškinius? 

Jei mano prielaida tiksli, aiškus ir problemos sprendimas – mastydami valstybiškai (nediskredituota to žodžio prasme) turėtume apčiuopiamai pamaloninti naujai užgimusias demokratines vietos bendruomenes ir kaipmat bus užmirštos bet kokios žaliosios aspiracijos. Dar daugiau, vietos demokratai nusidažys bet kokia užsakovo geidaujama spalva. Kad ir žydrai išdidžiai homofobiškoje žemėje.

Lietuva lietuviams

Ir vis dėlto aš kuo nuoširdžiausiai mūsų šaliai linkiu, niekada neatrasti bet kokių gamtos turtų. Esu tikras – tai palaužtų netvirtą mūsų valstybės ir visuomenės stuburą. Palaužtų, nes esame paprasčiausiai per silpni. Stiprūs blogio imperiją suaižyti, savo godumui atsispirti per silpni.
Šalyje, kurioje mėgstama užsidirbti, bet niekaip nepamėgstama dirbi, natūralių išteklių atradimas virstų tikriausia tragedija – kaip mat augtų pensijos, į viršų šoktų viešojo sektoriaus atlyginimai, visą tai lydėtų hiperinfliacija. Trumpai tariant, gyventi lengva ir patogu pasidarytų visiems, tik ne tiems, kurie pratę savo gerovę sunkiu ir nuosekliu darbu kurti. Sunku tiems naivuoliams, kuriems nepatinka gauti. Kuriems reikalauti ištiesta ranka yra paprasčiausiai nepadoru. 

Apsirinku? Bet ar pasaulyje daug sėkmingų pavyzdžių, kai loterijoje milijonus laimėjęs žmogus nugyvena ilgą ir laimingą gyvenimą? Ar tik nėra kur kas daugiau istorijų apie sugriautas šeimas, žlugusias svajones, palaužtus gyvenimus? 

Taigi šiuose kontekstuose gal ir į gera, kad debatuose apie skalūnų dujų žvalgybas, lietuvio tamsumas kol kas ima viršų. O kol Lietuva lietuviams*, tol nėra ko nerimauti.

* populiarus tautinio jaunimo** šūkis
** nepainioti su neonacistais