Tiesa, daug kas gali su manimi nesutikti ir sakyti, kad Viktoro Uspaskicho populiarumas nėra jau toks didelis. Kita vertus, V.Uspaskichas, anot poros savaičių senumo visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus” apklausos, yra antras šalyje, kuris „geriausiai atstovauja šalies gyventojų interesams“. Pirmoje vietoje, žinoma, yra Jos Didenybė, atleiskite, t.y. Jos Ekscelencija (kaip galėjau šitaip apmaudžiai suklysti?).
Anot kitos panašius tyrimus atliekančios bendrovės – „Spinter tyrimai“ – visuomenės nuomonės apklausos, V. Uspaskichas yra trečias, kurį Lietuvos žmonės norėtų matyti premjero kėdėje. Pirmąją vietą užima socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius, po jo – konservatorė Irena Degutienė.
Kad ir kaip begalvotume, Viktoras Uspaskichas yra viena centrinių figūrų Lietuvos politiniame žemėlapyje ir negali šio fakto paprastai ignoruoti. Žinoma, esama ir nemažai skepsio, ypač iš viešųjų intelektualų, esama netgi ir atviros paniekos politikui, atstovaujančiam Lietuvą paneuropiniu lygiu Europos Parlamente.
Ir vis dėlto turime grįžti prie pradinio klausimo, iš kur dygsta Darbo partijos lyderio populiarumo šaknys? Populiarumo ne tik tarp kėdainiškių, ne tik tarp pensininkų ar, pavyzdžiui, moteriškos rinkėjų auditorijos, bet ir tarp jaunimo. Kažin ar kas tai viešai Lietuvoje analizavo, bet šios mįslingos lygties raktas daug paprastesnių formų nei galėtume manyti – ponas Uspaskichas yra tikro lietuvio prototipas. Turiu pabrėžti, kad žodį „lietuvis“ vartoju ne etnine, o pilietine prasme, turėdamas mintyje didžiumą daugumą tų, kurių nė trijų milijonų neliko.
Tikrųjų vertybių užsklandos
Visuomenės pasitikėjimo lyderis V.Uspaskichas iš pažiūros įkūnija tą diametralią priešpriešą viso to, kas lietuviui nesugriaunamai šventa. Šiuo požiūriu V.Uspaskichas turėtų būti didžiausia grėsmė ne tik visuomenės moralei, bet ir nacionaliniam saugumui.
Verslininkas nuo Kėdainių, abejotinu būdu įgytais diplomais, turėtų būti laikomas naujuoju Brunonu, kuris šlapinasi lietuviui šventose giraitėse (metafora). Bet įvyksta netikėtas dalykas – su kuoka kėdainiškio nieks nepritvoja. Jam net negrūmojama, netgi priešingai – juo besąlygiškai žavimasi.
Ir tai sunkiai suvokiamas paradoksas, lietuviškoji moralinė šizofrenija über alles – kaip galima ant rankų nešioti tą, kuris savo žodžiais, darbais ir apsileidimais pamina visas tikrojo lietuvio šventenybes?
Gerai pagalvojus – jokio paradokso čia nesama, tik grynas, žmogiškas atvirumas, kurį ne kiekvienas gali sau leisti. Bet apie kiekvieną šventenybę papunkčiui.
Pirma, kiekvienam save gerbiančiam lietuviui švenčiausias dalykas yra lietuvių kalba. Pastaroji, matyt, labiau nei bet kuris kitas mūsų nacionalinės kultūros dėmuo, yra laikomas svarbiausiu tikro lietuvio kriterijumi. Tad bemaž paradoksalu, kad visuomenės nuomonės lyderis yra ponas V. Uspaskichas, kurio lietuvių kalbos žodyną sudaro kokie 500 žodžių (neskaitant tiesioginiame TV eteryje vartojamo „nafik“). Panaši lietuviškų žodžių imtis, matyt, būdinga ne tik daliai V.Uspaskicho rinkėjų, bet ir „tikralietuvių“, žygiuojančių Gedimino prospektu kiekvieną pavasarį.
Bet štai visuomenės, kuriai nieko nėra švenčiau už šeimą, pasitikėjimo lyderis prieš visos Lietuvos akis per užuolaida dengiamą langą glamžo karjerą visiškai savarankiškai* Ūkio ministerijoje padariusią Andželiką Filipovič.
Dar daugiau, šeimos vertybių gynėjo neišmuša iš vėžių ir vienoje gyvenimo būdo laidoje prieš kelerius metus ne tik apie nelengvą egzilio dalią Maskvoje pasakojantis, bet žurnalistui savo mobiliajame telefone numerius su daugybe rusiškų moteriškų vardų rodantis V. Uspaskichas. „Geriau jau babnikas, nei gėjus“,- ryžtingu balsu oriai vainikuojama. Liaudis atsidūsta – „nū akūrat tikraj gyreu.“
Trečia, nieko lietuviui nėra jaukiau kaip kryželis po kaklu ir malda prieš miegą. Tą ir vėl patvirtina visuotinio surašymo duomenys, anot kurių, 77,3 proc. Lietuvos gyventojų save laiko Romos katalikais.
Žinoma, save laikyti galima bet kuo ir aš neabejoju, kad visas 100 proc. mūsų piliečių save laiko „protingais ir dorais žmonėmis“, nors statistinė paklaida, matyt, siekia 50 proc.
Ir vis tik analizuodami V.Uspaskichą ir vėlei prašauname – visuomenės pasitikėjimo lyderis net nėra katalikas.
Galiausiai, ketvirta, didžiausia politiko dorybė tikram lietuviui yra sąžiningumas. Bet pastaroji savybė prie pigius diplomus duodančio alma matter absolvento V.Uspaskicho irgi niekaip nedera. Juk būtent V.Uspaskicho įmonėse atlyginimai buvo mokami „vokeliuose“, o vienai prezidentės patarėjai, kuri man šį pokalbį asmeniškai ir perpasakojo, Kėdainių „kniazius“ yra sakęs, kad Rusijoje daryti verslo be kyšių neįmanoma. Dėl Lietuvos, europarlamentaras pasikuklino, nors atvirai paties V.Uspaskicho lūpomis atskleistas šio pono moralinis kodeksas abejones išsklaido.
Bailių visuomenėje drąsus tik Viktoras
Žmogus yra linkęs apie save manyti geriau, nei kartais iš tiesų esama. Visuomenėje, kurios narių savigarba neretai voliojasi su rudeniniais lapais ar nerūšiuotomis šiukšlėmis ir kurios revanšistinės nuotaikos dideliais bei kvapniais žiedais pražysta tiktai anoniminiuose komentaruose, išties nieko keista, kad sykiais apie save galvojama geriau, nei derėtų.
Vienas mano herojų, prof. Egidijus Aleksandravičius, yra sakęs, kad „pokolonijinis, posovietinis žmogus geidžia vienintelio dalyko – galios ir reikšmingumo.“ Turi būti pranašesnis, turi vyrauti ir dominuoti, net nesvarbu, anot Egidijaus, ką nors sukurti savito.
Kaip tik čia ir kyla ne tik neslepiama trauka įvairaus plauko „selebričiams“, garsiems vien dėl to, kad yra garsūs, bet ir begalinė panieka kitaip mąstančiam ir kitaip gyvenančiam.
Viktoro Uspaskicho populiarumas Lietuvoje glūdi tame, kad jis įkūnija tikruosius eilinio lietuvio troškimus, bet svarbiausia – drąsą gyventi taip, kaip nori, spjaunant į patetiškai deklaruojamas vertybes, gyvenime atsisakant bet kokio praktinio jų taikymo. Atsisakius deklaratyvaus tikrųjų lietuviškų vertybių rūbo galima gyventi be jokių asmeninių konfliktų, su bemaž konservatorišku įsitikinimu, kad yra taip ir negali būti kitaip.
Juk Viktoras Uspaskichas įkūnija tą pasiturintį, smagų, palaidą gyvenimą, kurio slapta trokšta neretas tradicinių vertybių apologetas. Tas pats, kuris tikras katalikas tik per pakasynas, krikštynas ir keturnedėles, o jo sąžinė baigiasi sulig pirmuoju prisilietimu prie valdiškų pinigų, tų pigiųjų. Tas pats, kurio ištikimybė šeimos vertybėms pasibaigia ties durimis plačių pažiūrų Irutės, kurią darbe vadina tikra „atlapaširde“, o rūkomajame sako dar trumpiau – paprasčiausiai „atlapa“...
V.Uspaskichas įkūnija ir tą, kuris porina apie mažesnį smurto lygį katalikų šeimose, o priluptą žmoną sekmadienį tempiasi į bažnyčią, atgailauja už 50 litų paiktus per rankas leidžiamame krepšelyje, ir asistuoja ten alpėjančioms bobutėms, kurios gailia nostalgija dūsauja, mat joms pačioms neteko tokio idiliško gyvenimo ragauti.
Kaip ir tas pats, kuris cituoja katekizmą, o išlenkęs taurelę ir rizikuodamas kiekvieno praeivio gyvybe sėdasi prie vairo. Vėl ir vėl... Kaip ir tas pats, kuris didis jaučiasi tik akcentuodamas savo etninę kilmę, nes tik nacionalizmas leidžia mažam žmogeliui jaustis didžiam.
Trumpai tariant – Viktoras Uspaskichas yra tikrasis mūsų veidas ir jam galima be jokios ironijos nuoširdžiai padėkoti už atidengiamas mūsų tikrųjų vertybių užsklandas, slepiančias paprastą, bet tik brandžiai asmenybei įsisavinamą tiesą, jog bet kuris iš mūsų yra nuodėmingas. Neklystantieji ir šventieji esti patys pavojingiausi. Dažnai tai tie patys siluetai, kurių į kitus badomi pirštai sminga skaudžiausiai.
*gali būti papildomų sąlygų.