Lietuvoje mokslinių tyrimų finansavimas yra priklausomas nuo politinių partijų. Kiekvienais metais, tvirtinant valstybės biudžetą, šis klausimas vėl tampa aktualus. Deja, nors dar 2004 m. buvo pasirašytas Lietuvos politinių partijų ir akademinės bendruomenės institucijų susitarimas, kad valstybės lėšos mokslo tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP) kiekvienais metais bus didinamos po 0,1 proc., finansavimas iš valstybės biudžeto taip ir nepadidėjo.
Statistikos departamento duomenimis (2019 m.), nors ekonomika augo, šiandien jis toks pats kaip ir prieš 15 metų – siekia vos 0,32 proc. nuo BVP (156,8 mln. eurų). Tuo tarpu Europos Sąjungos šalių vidurkis – beveik 1,5 proc. nuo BVP. Palyginkime, kiek moksliniams tyrimams skiria kitos Vidurio Europos šalys: Čekija garantuoja 0,62 proc., o Estija – 0,69 proc. nuo BVP – tai yra dvigubai daugiau.
Nemažėja ir mokslinių tyrimų finansavimo priklausomybė nuo ES fondų: jų skiriamos lėšos sudaro beveik tiek pat, kiek ir valstybės, t. y. apie 30 proc. (148,5 mln. eurų) viso finansavimo.
Mokslo finansavimo ir vertinimo tendencijos Lietuvoje: laimi interesai
Nors moksliniams tyrimams skirtos lėšos, lyginant su 2018 metais, Lietuvoje šiek tiek augo, tačiau akivaizdu, kad būtina ne tik skirti lėšų moksliniams tyrimams, bet ir siekiant efektyvaus lėšų panaudojimo vertinti šio „išaugusio“ finansavimo rezultatus.
Moksliniai tyrimai yra aukštojo mokslo institucijų „duona ir druska“. Tačiau Lietuvoje joms buvo skirta tik 36 proc. (176,8 mln. eurų) visų moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai skirtų lėšų. Daugiausiai išlaidų, net 43 proc., praėjusiais metais pasiekė verslo įmonių sektorių, nors pačios įmonės, anot Statistikos departamento, finansavo 68 proc. šių išlaidų. O valdžios sektorius (sic!) įsisavino 20,5 proc. lėšų, t. y. 99 mln. eurų. Šio sektoriaus mokslinei veiklai skiriamos lėšos, kurios, beje, auga jau keletą metų iš eilės, kelia daugiausiai klausimų – atrodo, kad valdžios institucijos vis labiau įsitraukia į mokslinių tyrimų vykdymą.
Į šį klausimą ministerijos atstovai paprastai turi jau paruoštą atsakymą: statistika yra klaidinga, nes į šią eilutę patenka ir mokslo institutų finansavimas, tačiau neskuba šios klaidos taisyti. Ne paslaptis, kad kai kurios „klaidos“ statistikoje yra patogus būdas pridengti, kiek įvairiausios švietimo valdžios institucijos ir su jomis susijusios agentūros yra įsitraukusios į „mokslo kokybės gerinimo projektus“.
Nors ir aišku, jog siekiant skaidrumo ir kokybiškų mokslinių tyrimų, finansavimas turėtų būti proporcingas moksliniam įstaigos ar mokslininkų grupės potencialui ir rezultatui, tačiau įvertinus, kiek išlaidų mokslinei veiklai tenka kiekvienam iš įvardintų sektorių, kyla klausimas, ar minėti sektoriai iš tiesų pasiekė užsibrėžtų tikslų ir pateikė kokybiškus tyrimų rezultatus?
Deja, sistemingas MTEP vertinimas yra būdingas tik aukštojo mokslo sektoriui. Tai reiškia, kad už beveik 65 proc. moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai skirtų lėšų nereikia teikti ataskaitų. Kaip tokiu atveju galima vertinti šalyje atliekamų mokslinių tyrimų tarptautiškumą, rezultatus, siekti užsibrėžtų tikslų, jei finansavimas eina viena vaga, o atskaitomybė – kita?
Kas sprendžia, kokie moksliniai tyrimai turi būti atliekami?
Pastaraisiais dešimtmečiais aukštojo mokslo reikšmė augo visame pasaulyje. Pripažįstama, kad universitetai, kaip žinių kūrėjai, atlieka esminį vaidmenį visuomenėje.
Pasak dr. Sybille’o Reicherto, tam jiems priskiriamos šios misijos: moksliniai tyrimai, švietimas ir taip vadinamoji trečioji misija – universiteto veiklos, sprendžiant įvairius visuomenės ir ekonomikos iššūkius taikant žinias, technologijas ir inovacijas. Panašiai universitetų vaidmuo apibrėžiamas ir Europos doktrinoje.
Remiantis šiomis misijomis, taip pat akademinės laisvės principais ir žinojimu, kad universitetuose sukoncentruotas didžiausias mokslinis ir ekspertinis potencialas, atrodytų, jog tyrėjai turėtų patys nuspręsti, kokie tyrimai turėtų būti atliekami, teikiant prioritetą mokslinei kokybei.
Tačiau tyrimų sričių pasirinkimą vis labiau lemia tarptautiniai ir nacionaliniai susitarimai, todėl mokslininkų grupei atrodanti aktuali tema, kuri nėra tarp prioritetinių minėtuose dokumentuose, vis rečiau gali tikėtis finansavimo. Kaip toks santykis vystėsi?
Praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje EBPO iškėlė idėją, kad tyrimai turi būti vykdomi pagal tam tikrus „mokslo politikos“ kriterijus: juose turi atsispindėti šalies nustatyti politiniai, ekonominiai ir socialiniai tikslai. Tyrimų dėmesys pakrypo visuomenės link. Buvo pristatytos tyrimų idėjos, kurios įrašytos ir nacionalinėse inovacijų strategijose. Taip pat naujai apibrėžtas universiteto, kaip jungties tarp valdžios ir verslo, vaidmuo.
2000 metais universiteto vaidmuo buvo permąstytas dar kartą: akcentuojamas poreikis aukštojo mokslo įstaigoms įsitraukti į visuotinių tvarumo problemų, pavyzdžiui, klimato kaitos, senėjančios visuomenės, diskriminacijos, nelygybės ir kt., sprendimą. „Atrodo, kad sprendžiant visuomenės uždavinius reikia ne tik mokslinių tyrimų, tenkinti pramonės sektoriaus poreikius, bet ir kurti strategijas, kurios keistų socialinę aplinką ir kitas būtinas sritis“, – 2019 metais teigė Morris.
Nepaisant to, kad pasikeitė aukštojo mokslo ideologija, požiūris ir lūkesčiai universitetams, vertinimo praktika ir mokslo vadybos standartai vis dar didžiąja dalimi atitinka pirmąją fazę: nėra nustatytų standartų, kaip vertinti universitetus ir jų indėlį visuomenei. Nors universitetai veikia pagal XXI amžiaus kriterijus, jie vertinami XX amžiaus metodais.
Mokslo vertinimas: tarp tironijos ir profesionalumo
Mokslinių tyrimų finansavimas aukštojo mokslo sektoriuje yra neatsiejamas nuo vertinimo. Jį atlieka ir pačios institucijos, siekdamos efektyvesnės, rezultatais grįstos mokslo vadybos. Svarbu pabrėžti, kad būtent mokslo tyrimo rezultatais yra grįsti akademinių darbuotojų kvalifikaciniai reikalavimai, karjeros galimybės, vertinami prašymai finansuoti mokslinių tyrimų projektus. Taip pat universitetai ir mokslo institutai pagal mokslo rezultatus yra vertinami Lietuvos mokslo tarybos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir kitų valdžios institucijų.
Nuo šių rezultatų vertinimo priklauso ne tik finansavimas iš valstybės biudžeto, bet ir vykdomų bakalauro, magistro bei doktorantūros studijų akreditacija. Negana to, vertinimas yra pagrindinis kriterijus skirstant universitetams valstybės finansuojamos magistrantūros bei doktorantūros studijų vietas.
Pinigai yra galios instrumentas. Per finansavimo mechanizmus politinė valdžia sudaro galimybes reikštis akademinei laisvei, kuri, kaip rodo šimtmečių patirtis, yra būtina mokslinių tyrimų plėtotei arba, jei tie mechanizmai yra neskaidrūs, priešingai: vystymasis tampa priklausomas nuo politinių vėjų ar politikų ir biurokratijos piktnaudžiavimo valdžia įrankiu. Galimybės savanaudiškai apeidinėti teisę bei pasisavinti valdžią per neskaidrias procedūras sudaro sąlygas tironijai.
Anot Timothy Snyder, privalu ginti institucijas, kol valdantieji jų nesužlugdė, nes būtent jos – ar tai būtų teismas, žiniasklaidos priemonė, profesinė sąjunga ar, kaip šiuo atveju, universitetas – padeda išsaugoti pamatines vertybes. Tironija iš tokių institucijų per finansavimo mechanizmus gali atimti gyvybingumą, paversdama juos simuliakru, vykdančiu ne visuomenės pavestas funkcijas, bet technokratų užgaidas, kurios ne visada tapačios skaidrumui, teisei, demokratinėms vertybėms ar pan.
Universitetų, verslo ir valdžios sektorių bendradarbiavimas yra būtinas ir svarbu, kad būtų vystomas toliau. Tačiau jis turi būti paremtas abipuse pagarba, pasitikėjimu ir skaidrumu aiškiai apibrėžiant kiekvieno iš jų kompetencijas.