Nuo jų priklausys net 60 proc. bazinio mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) finansavimo aukštojo mokslo institucijose ateinančius 5 metus. Kokius mitus apie šalies universitetus paneigė šis, pagal Jungtinės Karalystės modelį įgyvendinamas, kokybinis mokslinės veiklos vertinimas?
Svarbu pabrėžti, kad ši diskusija yra būdas aptarti dabartinius mūsų pasirinkimus. Jeigu ji paskatins mus ieškoti geresnių sprendimų ir sukurti aukštojo mokslo finansavimo modelį, grįstą vertinimais ir tyrimais, – tuo geriau. Galima būtų šią temą, kaip visuomet, palikti siauro rato aptarimui, tyliam pasipiktinimui. Tačiau šiais laikais, kai įvairūs vertinimai ir reitingai konstruoja socialinę realybę, renkuosi sokratiškai kvestionuoti esamą akademinę realybę.
1 mitas. Aukštasis mokslas Lietuvoje yra nekokybiškas
Tarptautinis palyginamasis ekspertinis Lietuvos universitetų MTEP vertinimas yra sudedamoji naujosios mokslo vertinimo sistemos dalis. Vertinimą, kuris susideda iš dviejų pakopų, įgyvendina Lietuvos mokslo taryba (LMT) bei Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA). Kiekybinį vertinimą kasmet atlieka nacionaliniai ekspertai, o kokybinį kas 5 metus vykdo užsienio specialistai.
Reikia pabrėžti, jog šis palyginamasis vertinimas apima ne tik nacionalinius žaidėjus: iš Europos ir kitų pasaulio universitetų atvykstantys ekspertai Lietuvos aukštąsias mokyklas vertina tarptautiniame kontekste.
Institucijos yra aptariamos pagal tris MTEP veiklos kriterijus: jos kokybę, ekonominį ir socialinį poveikį bei perspektyvumą. Aukščiausias galimas įvertinimas yra 5.
Analizuojant rezultatus, matyti, kad penkių stipriausių Lietuvos universitetų mokslinės veiklos kokybės įvertis svyruoja tarp 3 ir 5 balų.
Tarptautinių ekspertų vertinimu, šalies mokslininkų vykdomi tyrimai yra aukšto, tarptautiniu mastu pripažįstamo lygmens (4 balai), lyderiaujantys tarptautiniu mastu (5 balai), pavyzdžiui, medicinos, biochemijos, biologijos, istorijos, fizikos kryptyse, arba aukšto nacionalinio lygio su tarptautiniu pripažinimu (3 balai).
Ką tai reiškia? Pirma, ši tarptautinės bendruomenės žinia nesutampa su destruktyvia ir negarbingai kritiška Švietimo ir mokslo ministerijos pastarojo meto retorika dėl aukštojo mokslo kokybės.
Antra, su vienu mažiausių finansavimų Lietuvos mokslininkai geba užimti lyderių pozicijas ir pasiekti rezultatų, kurie yra pripažįstami tarptautiniu mastu. Kad antrasis teiginys nebūtų tik tuščia fraze, pateiksiu vieną pavyzdį. Mokslo tyrimams skirtos lėšos, kurias skirsto Lietuvos mokslo taryba, per pastaruosius trejus metus sumažėjo nuo 23,5 iki 19 mln. eurų.
Tai reiškia, kad nei tvaraus, nei pakankamo tyrimų finansavimo nėra, o Lietuva ir toliau ES mastu gerokai atsilieka pagal MTEP išlaidų santykį su BVP.
Tarp tarptautinių ekspertų vertinimų galima rasti ir itin teigiamų komentarų apie socialinių mokslų lygį šalyje – pavyzdžiui, pažymima, jog psichologija yra pati stipriausia socialinių mokslų disciplina iš visų vertintų Lietuvoje: ekspertai rašo, ši sfera yra itin gerai išvystyta, mokslinės asociacijos yra stiprios, metodologinės ir publikavimosi normos yra gerai apibrėžtos, o patys psichologai – gebantys žengti pasaulinių tendencijų priešakyje ir integruotis į tarptautines bendruomenes.
2 mitas. Mokslo veiklos rezultatai priklauso nuo mokslininkų skaičiaus
Tarptautinis palyginamasis vertinimas atskleidė ne vieną kartą aptarinėtos studijų krepšelių reformos juodąsias skyles. Nors ne kartą kalbėta, kad mokslo tyrimų finansavimas turi būti adekvatus rezultatams, šiandien mokslininkai yra daugeliu atvejų priklausomi nuo studijų krepšelių.
Kitaip tariant, daugelis mokslo veiklų yra subsidijuojamos studentų pinigais – kuo jų daugiau, tuo daugiau kartu su jais ateina pinigų, kuriuos galima skirti mokslinėms veikloms. Kaip iškreipė sistemą šis universitetams pritaikytas rinkos modelis?
Kai kuriose aukštosiose mokyklose mokslininkų etatų skaičius yra neproporcingas veiklos kokybei (žr. lenteles. Laikantis diskretiškumo nuostatos pateikiami tik pirmieji geriausi rezultatai).
Šiuo atveju labiausiai išsiskiria Vytauto Didžiojo ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetai, kurie su mažiausiu etatų skaičiumi geba pasiekti geriausių mokslinės veiklos rezultatų. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) 5 iš 6 mokslo krypčių humanitarinių mokslų srityje užima pirmą vietą, o mažiausias MTEP veiklos vidutinis kokybės įvertis yra 4,15 balo iš 5 galimų. Panaši situacija yra ir socialinių mokslų srityje – 6 iš 8 krypčių universitetas užima pirmąsias vietas.
Tuo tarpu, jei lygintume etatų skaičių, matytume, kad VDU jis visais atvejais yra dvigubai ar trigubai mažesnis nei kitų universitetų, kurių rezultatai yra panašūs arba net mažesni. Štai, ISM, turėdamas apie 6 etatus ekonomikos mokslų srityje, pasiekia tų pačių rezultatų kaip ir Vilniaus universitetas su 24,42 etatais. Lentelėse galima matyti ir daugiau pavyzdžių.
Vis dėlto turbūt didžiausias netikėtumas yra VDU informatikos inžinerija ir informatika – šiose mokslo srityse plačios aprėpties VDU mokslo veiklos rezultatais lenkia technologinius universitetus: tiek Kauno technologijos, tiek Vilniaus Gedimino technikos universitetus, kurie atitinkamai dalijasi 2–6 vietas. Šiose srityse VDU mokslininkų etatų skaičius yra apie 3 ir 4, tuo tarpu KTU – 19 ir 14, o VGTU atitinkamai 21 ir 4.
Apibendrinant galima teigti, kad etatų skaičius nėra proporcingas mokslo veiklos kokybei.
3 mitas. Mokslo finansavimas priklausys ne nuo etatų skaičiaus, o nuo mokslinės veiklos kokybės
Universitetų kokybės kontrolė dažnai remiasi kitose šalyse taikomais kriterijais. Tačiau jais prisidengiama tik ten, kur yra patogu – visa kita numarinama stalčiuose ir nomenklatūros užmarštyje. Finansavimo gerosios praktikos beveik visuomet yra aplenkiamos.
Pagal pirminį planą, finansavimas universitetams turėjo būti skirstomas atsižvelgiant į kokybinius mokslinės veiklos rezultatus. Šis atliktas palyginamasis vertinimas turėjo užtikrinti garbingą akademinę konkurenciją.
Tačiau didžiausias paradoksas šiame vertinime yra tai, kad tokius pat ar net geresnius įverčius mokslo kryptyje (pvz. filologijoje, ekonomikoje ar informatikoje) gavusios institucijos gaus net kelis kartus besiskiriantį mokslo finansavimą būtent dėl skirtingų etatų skaičiaus.
Iš vienos pusės gali susidaryti įspūdis, kad daug darbuotojų turinti aukštojo mokslo institucija yra stipresnė, bet rezultatai rodo ką kitą. Dalis universitetų, turėdami kelis kartus mažesnį etatų skaičių daugelyje mokslo krypčių, gauna aukščiausius tarptautinius įverčius, priešingai nei tie, kurie tam tikrais atvejais turi iki dešimties kartų didesnį personalą.
Mažesnės mokslininkų grupės, kurių veikla geriau vertinama tarptautiniu mastu, gaus nuo kelių iki dešimties kartų mažesnį finansavimą nei didelės mokslininkų grupės su žemais ar tais pačiais mokslinės veiklos rezultatais. Kol mokslo veiklos finansavimo formulėse figūruos norminių etatų, o ne suminių institucijų mokslo veiklos rezultatų reikšmės, kalbos apie kokybiškų mokslo rezultatų finansavimą yra tik nuo realybės nutolusi deklaracija.
Pritaikykime šį universitetų tyrimų ir eksperimentinės plėtros finansavimo modelį kad ir sporto sričiai: didesnį žaidėjų skaičių turinti, bet dažnai pralaiminti komanda gauna didesnę finansinę paramą nei ta, kuri yra mažesnė, bet užima pirmąsias vietas pasaulio turnyruose. Sunku įsivaizduoti? Man taip pat. Vis dėlto, aukštojo mokslo kokybės „ideologai“ turi kitą vaizdinį, kurio pagrįstumą suvokia tik jie patys. Tai, jog su mažesniais resursais pavyko pasiekti reikšmingų rezultatų, dar nereiškia, kad būsi įvertintas ir gausi didesnį finansavimą ateities tyrimams.
Ta pačia „logika“, matyt, buvo remiamasi ir skirstant universitetų jungimuisi skirtas lėšas. Mažo Šiaulių universiteto (ŠU) prijungimui prie Vilniaus universiteto (VU) – 32 mln. eurų, o trijų universitetų jungimuisi (VDU, LEU ir ASU) – 16 mln. eurų. Šiame kontekste nestebina ir tai, kad remiantis universitetų 2017 metų ataskaitomis VU vienam studentui tenka 3083 Eur valstybės biudžeto lėšų, o VDU – 1793 Eur.
Be to, ir turto kaštai, anot valstybės kontrolės, vienam studentui didesniame universitete yra beveik dvigubai didesni (VU – 439 Eur, VDU – 189 Eur ). Ši statistika niekaip nedera su masto ekonomijos principais: kuo didesnis mastas – tuo optimaliau ir efektyviau turėtų veikti institucija. Greičiau atskleidžia esminę daugelio Lietuvos problemų priežastį – trūksta ne finansų, o skaidrumo ir sąžiningumo.
Su visais palyginamojo ekspertinio MTEP vertinimo rezultatais galima susipažinti čia.
