Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų praėjusių metų antrą pusmetį atliktoje apklausoje, kurioje dalyvavo 929 mokyklų direktoriai ir 2588 mokytojai iš 59 šalies savivaldybių, mokyklų vadovų buvo paklausta, kokiomis nekognityvinėmis asmenybės savybėmis, jų nuomone, turėtų pasižymėti mokytojai. Viena iš dažniausiai minimų buvo kritinis mąstymas.
Kita scena. Prieš porą mėnesių tėvai dalijosi klasės, kurioje mokosi jų vaikas, susirinkimo įspūdžiais. Mokykloje yra uniformos, prie kurių kūrybiškesni ir išraiškos priemonių ieškantys moksleiviai mėgsta derinti aksesuarus. Vienos klasės mokytoja/-as atkreipė tėvų dėmesį į šias vaikų aprangos detales ir maloniai paprašė būti „visiems vienodiems“, nes „tada viskas bus gerai“.
Ryšių tarp šių dviejų atvejų būtų galima įvardinti bent keletą. Tačiau apsistosiu prie Nidos Vasiliauskaitės pastangų vertinti kritinio mąstymo ugdymą ir bandymo apibrėžti, kas tai yra. Sąmoningai ar ne, tačiau jį stimuliuojant buvo susipainiota suvokimuose.
Gal ir būtų galima sutikti su filosofės teiginiu, jog dažniausiai „kritinis mąstymas“ lygu „teisingas“, oficialiai propaguojamas, formuojamas, užsakomas ir įmontuojamas“. Juk kritinis mąstymas – ne tik individuali samprata, bet ir socialinė kategorija.
Čia, kaip ir daugelyje kitų jos tekste paliestų aspektų, mes rastume bendrą kalbą. Jei ji būtų pasistengusi pažvelgti už paskirų sakinių, turbūt būtų pastebėjusi. Konteksto ignoravimas nepadeda suvokti reiškinio, o jį iškreipia. Manau, N. Vasiliauskaitė sutiktų, kad kritinis mąstymas yra ir gebėjimas suprasti, ir perteikti kontekstą.
Ji tekste aptaria klausimus, kurie nuolat diskutuojami VDU – naujakalbė kuriama daug sparčiau nei spėjamas kritiškai įvertinti jos turinys viešojoje erdvėje, kaip ir įvairaus plauko socialinės ir technologinės inovacijos – paleidžiamos į dienos šviesą, o tik tuomet susimąstoma (jei susimąstoma) apie jų pasekmes.
Kritinis mąstymas, kūrybiškumas, darnumas, tvarumas... Tai tie patys ketvirtosios, penktosios, n-tosios revoliucijos ir trečiosios kultūros ideologų ir apologetų taip mėgstami terminai, kuriais aktyviai operuojama devalvuojant jų prasmę.
Jais manipuliuojama, prisidengiama – kartojami tol, kol tampa negirdimi ir vis rečiau klausiama, ką jie reiškia. „Madinga parazitinė kalbos šiukšlė“ (N.V.).
Juo daugiau žmogiškųjų pastangų pajungiama šiai komunikacijos logikai, tuo labiau neįmanoma suvokti turinio. Kaip teigia N. Vasiliauskaitė, „Šis mechaninis prisukamas choras ir yra tikrasis pavojus demokratijai, ne objektas, dėl kurio tos galvos įspėja; net ne pavojus, o, veikiau, ženklas, kad demokratijos vietą senokai užėmė“.
Todėl mums svarbu ne tik apmąstyti, bet ir viešai aptarinėti visuomenės mąstymą socialiniuose ir politiniuose pasirinkimuose.
Apsistokime šį kartą ties kritiniu mąstymu. Nors pati sąvoka siekia Antikos laikus, kritinio mąstymo ugdymu, gal net tiksliau jo institucionalizacija, ypač susirūpinta XXI amžiuje: pradėti kurti ugdymo vadovai, metodinės priemonės.
Paradoksalu, bet kritikos – įžvalgus protas, nuovokumas – pakliuvęs į biurokratinę mašiną tapo finis coronat opus. Tik ne teigiama šio žodžio prasme. Tai nepanašu nei į sokratišką, nei į prancūzų švietimo epochos mąstytojų proto ir vaizduotės treniravimo tradiciją. Nors ir buvo siekiama išlaisvinti mąstymą, jis tapo insitucionalizuotas: šiandien turime įvairiausių apibrėžimų, kas yra ir kas nėra kritinis mąstymas, kaip jį ugdyti ir pan.
Būtų galima tai įvardinti kaip nesėkmingą bandymą susidoroti su kvailybės formomis.
Nežinau, koks iš tiesų buvo N. Vasiliauskaitės komentaro tikslas. Galime būti ciniški ir ironiški sąvokų vartotojų atžvilgiu, atsiriboti nuo funkcijų vykdymo naštos, bet visada maniau ir manau, kad viena iš universiteto bendruomenės misijų yra visuomeninis vaidmuo – pastanga paaiškinti mus supantį pasaulį, kalbėti apie prasmes ir kelti ne tik mokslinius, bet ir filosofinius klausimus. Jei toks ir buvo autorės tikslas, tuomet džiaugiuosi atsiradusiu diskursu viešam disputui.
Tačiau dėl per menko įsigilinimo buvo pasirinkta neteisinga nuostata, dvelkianti mizantropija ir manipuliacija.
Būtų daug prasmingiau nekurti barikadų, nesimatuoti pranašumų, o vietoj viešo pažeminimo formų virtualioje erdvėje, kuri dėl komunikacijos ribotumo palankesnė neapykantos generavimui, rinktis labiau artikuliuotas diskusijas, kuriose gali nesutikti su išsakyta mintimi, bet tuo pačiu gebėtum išlaikyti pagarbą kito nuomonei, argumentams, leisti pagrįsti savo teiginius.
Tai daug labiau prisidėtų prie viešo intelektualinio ir kultūrinio gyvenimo tradicijos, kuri yra labai trapi, vystymo.
Kalbėkime apie alternatyvas, požiūrių įvairovę, žinių ir patirčių perdavimą – tai padeda ugdyti kantišką kritiškumą ir budrumą supančios aplinkos atžvilgiu. Nėra vienos nuomonės, netgi atrodžiusios amžinomis mokslo tiesos yra perkuriamos paaiškėjus naujiems atradimams.
Tai priimdami savo akademinėje bendruomenėje vadovaujamės nuostata, kad universitetas ugdo ne tik individualų kritinį mąstymą, bet ir suvokia, kad egzistuoja platesni visuomeniniai procesai, sisteminiai pokyčiai, institucijų progresas. Jame kritinis mąstymas funkcionuoja kaip žymiai platesnis ir kintamas reiškinys.
Kritinio mąstymo ugdymą(si) suvokiu kaip smalsumo, tyrinėjimų skatinimą, įprotį kelti klausimus siekiant išlaikyti atvirus protus, kuriais nebūtų manipuliuojama. To neišmoksi iš vadovėlių, neįdiegsi mechaniškai, tam reikalingi pavyzdžiai – tėvai, mokytojai, dėstytojai ir daugelis kitų. Galvojant, kiek laiko vaikai praleidžia darželyje ir mokykloje, suvoki, kokia svarbi yra ten kuriama ugdymo aplinka ir pedagogo vaidmuo formuojantis asmenybei. Todėl pokalbis apie kritinį mąstymą ir jo įtaką socialiniuose procesuose, visuomenės raidoje man atrodo svarbus. Kritika esančiam diskursui – vertinga, bet diskutuokime ir apie turinį bei dabartinę situaciją keisti galinčias priemones. Alternatyvų yra įvairių, todėl kritinį mąstymą vertėtų išbandyti už kabineto ribų.