Gydytojas prof. V. Pilvinis, kasdieną išgyvenantis pacientų dramas, taikliai apibendrino: „Tai yra patikra. ... Kokia mūsų valstybė, kokie mūsų žmonės, kokie mūsų valstybės vadovai, ką mes renkame, kaip renkame, ar gebame būti tauta, ar gebame būti kartu vienas kitam padedantys, ar esame atskiri.“
Pandemijos pamokų tenka mokytis – gal išvados padės mums kitose krizinėse situacijose. Sirgo ir serga visos pasaulio tautos. Nebuvo valstybės, kuri nebūtų patyrusi jos gniaužtų. Visas pasaulis kartu gydėsi, gydosi ir nusimeta jos slogią naštą. Kas dar gali iškalbingiau byloti, kokioje geopolitinėje aplinkoje mes gyvename? Tačiau čia svarbi, netgi lemtinga viena aplinkybė, kurią būtina pažymėti kaip nota bene: kovoje su pandemija pavienės valstybės moka labai skirtingą duoklę. Priklauso nuo to, kokia yra valstybinės organizacijos valdysena, koks jos piliečių saviorganizacijos lygis ir pilietinės atsakomybės etosas.
Nepasitikėjimo elementai demokratinėje valstybėje yra užprogramuoti abipusės kontrolės mechanizme, kurį valdžios taiko piliečių atžvilgiu, o piliečių organizacijos vertina valdžios veiksmus. Versle sveikas nepasitikėjimas yra toks pat natūralus, kaip pasitikrinimas prieš veidrodį, ar tvarkingai atrodote. Visa tai yra visai normalu, jeigu nepasitikėjimo laipsnis ribojamas racionalumo, sveiko proto ir vietinių tradicijų.
Bet kai nepasitikėjimas tampa liguistu piliečių reagavimu į valdžių veiksmus arba atvirkščiai – valdžios reagavimo būdu į piliečių veiksmus (tai vadinama politine arba biurokratine kontrole, cenzūra), arba reagavimu į įvykius, į kažkieno viešus pasisakymus; kai jis tampa visuomeninio gyvenimo reiškiniu, žlugdančiu skepsiu, kuris stumia į periferiją pozityvius santykius, bendradarbiavimą, kuris slopina novatoriškumą, saviraišką, toks nepasitikėjimo koncentratas yra toksiškas, jis žaloja visuomenės dvasinę sveikatą.
Žinomo pasitikėjimo teorijų tyrėjo P. Sztompkos atodūsis baigiamojoje jo apimlios monografijos pabaigoje: „atrodo, kad gyvename nepasitikėjimo amžiuje.“ Kurgi ne: metų metus pasaulio asilai politikoje, versle ir, gali būti, jūsų kaimynystėje didžiuojasi nepripažįstą klimato atšilimo ir turi iš to nemenkos naudos – nereikia valymo įrengimų, nereikia investicijų į brangius aplinkos apsaugos projektus. Gal mus čia, jaukioje Lietuvoje, tas mokslininko atodūsis kažkiek guodžia (ne mes vieni tokie nepatiklūs), bet štai tas pats autoritetas aprašė aplinkybes, kurios generuoja liguisto nepasitikėjimo intensyvumą buvusiose socialistines sistemos valstybėse. Šią jo mintį verta tęsti kalbant apie Lietuvos sociokultūrinį kontekstą.
Daugelį metų išgyvenamos fundamentalios permainos Lietuvos visuomenėje įnešė į visų lygių sąveikas konkurencijos, kovos ir konfliktų dvasią. Nuo to niekur nepabėgsi: privatizacija ir atsivėrusios verslo erdvės, viešojo gyvenimo demokratėjimas ir galimybės išrėkti savo tiesą; akistata su globaliu pasauliu, jo vilionės bei jo sėjamos baimės skatino ne tik racionalią pilietinę elgseną, bet ir su nemažesne įtaiga žadino individualizmą, kurstė ambicijas bet kokia kaina praturtėti arba prasibrauti į valdančiųjų gretas, arba bent nugalėti tuos, kurie pasitaikė kelyje į numatytą tikslą, netgi jei tai būtų tik atliekų konteineris.
Visuomenę sekino nemažėjančios prieštaros santykiuose tarp dalies laukinio kapitalizmo laikais iškilusių darbdavių ir jų darbuotojų, rezonansinių bylų miglota nagrinėjimo eiga ir neretai nerezultatyvi baigtis, žinios apie sukčiavimus, korupciją, juodąją buhalteriją, favorizavimą valstybės tarnyboje, priešų paieškos, žmonių skirstymas į „savus“ ir „kitokius“, vieni kitiems žeminančių etikečių kabinimas. Slėgė liekančių be tinkamos globos vaikų ir paauglių dramos, beraščių komentarai socialiniuose tinkluose, išrankių keiksmažodžių turtingas bendravimo leksikonas. O priešų ieškojimo aistra – pavarčius devyniasdešimtųjų, o ir pastarojo dešimtmečio žiniasklaidą susidaro gana graudus vaizdas, kad priešas yra tau už nugaros, o galbūt ir tavyje.
Visa tai susidėjo į pasitikėjimo/nepasitikėjimo balansą. Priešingybė pasitikėjimui yra įtarumas, skepsis, o jo išdava – viešojo gyvenimo, ekonominės veiklos biurokratizavimas.
Lietuvių tapatybės tyrėjas B. Kuzmickas rašė tuomet apie susiformavusią „galios ir valdžios kultūrą“, dėl ko jai tebėra būdinga „prasta daugelio žmonių dvasinė sveikata ir įvairaus pobūdžio dvasinė nedarna“. „Lietuvos visuomenė, palyginus su kitomis šalimis, yra viena menkiausiai susiorganizavusių visuomenių“.
Gausybėje atliktų pastaraisiais metais tyrimų, kurie skirti alkoholizmui ir kitoms priklausomybėms, daroma tokia ar panaši išvada: „sutriko visuomenės narių bendrumo jausmas, pasitikėjimas kitais visuomenės nariais ir pačių išrinkta valdžia, pasitikėjimas bendrąja vertybių sistema.“
Šiandien į daugelį visuomenės reiškinių žvelgiama nepalyginamai pozityviau nei po devyniasdešimtųjų traumų, bet įtarumo užkaboriai savaime nesivėdina. Naujienų agentūros ELTA užsakymu atliktos 2020 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ apklausos duomenimis, labiausiai šalies gyventojai nepasitiki Seimu (pasitiki 30 proc., nepasitiki 68 proc.), teismais (pasitiki 35 proc., nepasitiki 55 proc.) bei Vyriausybe (pasitiki 47 proc., nepasitiki 51 proc.). Atkreipiame dėmesį, jog apklausa atlikta iki pastarųjų LR Seimo rinkimų.
Kuo daugiau visuomenė persunkta įtarumo, apimta kovos aistrų, tuo mažiau ji atspari įvairioms asocialumo atmainoms, destruktyvumo raiškai. Joje nyksta socialinės savisaugos ir atsakomybės masteliai, jos valdiškos institucijos nesuvaldo korupcijos, kyšininkavimo, klanų susidarymo, grupinio nereiklumo sandarose sistemose (teisėsaugoje, kai kur savivaldybėse), kuris nukreiptas prieš visą likusią visuomenę. Valstybės institutai, socialinio rėmimo sistema funkcionuoja „kaip Europoje“ (arba – lietuvio pavydui, „kaip Estijoje“), apsukos ir apkrovos tarsi yra, o gyvenimo kokybės, žmonių pasitikėjimo valdžių veiksmais, tikros, vertinančios ir branginančios pasitikėjimą komunikacijos stokojama.
Demokratija nuo amžių kelia asmens lygybės su kitais ir tarp kitų idėją, remia kiekvieno individo intelektualinės ir socialinės savisklaidos maksimą, ji nepripažįsta kažkieno viršenybės kaip tokios, viršenybės a priory, išskyrus valdymo sritį, talento ir kompetencijos raišką. Demokratija darbe – tai palankios sąlygos savisklaidai, tai konkurencijos ir derybinių, konsultacinių praktikų balansas. Žmogiškieji santykiai bet kuriame lygmenyje – abipusio judėjimo gatvė. Kai ima dominuoti viena kryptis – lygybės ir demokratijos raiška menksta.
Itin didelio rūpesčio ir atsakingumo reikalingas pasitikėjimas (psichoemocinė būsena) ir dialogas (kultūrinė praktika) – tai tas slenkstis, kurį mūsų visuomenei ir jos valstybinėms institucijoms, savivaldybėms, verslui, švietimui reikia peržengti, jeigu globalizmui paveikioje aplinkoje turime ryžtą kurti palankią atmosferą tvariam Lietuvos valstybingumui. Nuostata, kuri šių dienų situacijoje pakyla iki tikslo išgyventi lygmens.
Pasitikėjimas neiškrenta švariu sniegu, kad pridengtų sukčiavimą, politinį populizmą, intrigas, klikų darbelius. Jo neįvesi dekretu. Tai visų mūsų, piliečių ir valstybės institutų, dvasinės ir kultūrinės būsenos ingredientas. Ir kad ta būsena subręstų, dėl jos reikia aukotis ir rizikuoti – visuomet turėti mažesnę ar didesnę individualios ir grupinės empatijos atsargą, pagal kiekvieno išgales. Pradėti tikėti valstybe, jos sandara, jos geresnėmis ar blogesnėmis politinėmis institucijomis, savivaldos galimybėmis. Valingai pradėti nuo savęs, nuo bendruomenių, kurioms priklausome, nes iš karo būsenos, kuriai būdinga agresija, baimė ir mistifikavimas, įmanoma išeiti tik per valingų paliaubų aktą.
Kad tai įmanoma, rodo, pavyzdžiui, politinė praktika nekritikuoti naujos vyriausybės pirmąjį šimtą dienų. Tai savotiškas pasitikėjimo kreditas naujai komandai, kurį suteikia jai politiniai oponentai, visuomenė, žiniasklaida.
Prie pasitikėjimo aplinkos stiprinimo menkai prisideda verslas – ir tas naujoviškas, atsiradęs iš technologinio progreso, ir tuo labiau tas iš gariūniškos aplinkos kilęs. Visuomenė mažokai patiria viešojo gėrio iš organizuoto verslo, kuris būtų pajėgus inicijuoti vertingas socialines programas, stokojama jo ilgalaikės paramos mokymo įstaigoms, jauniems menininkams, literatams, kurie šiuo metu baigia užtrokšti galimybių plynėje. Visuomenei labai reikia tokių pavyzdžių, kurie galėtų atsverti stulbinančius sėkmingiausių verslininkų turtėjimo tempus, didėjančią prarają tarp turtingiausiųjų ir skurdžiausiųjų.
Integralumo, vienybės pojūtį formuoja ne tik brandi teisena, patikimi teisingumo sergėtojai ir atsakingi valdininkai, bet neteisminės sutarimo ir susitarimo praktikos – apskritų stalų diskusijos, suinteresuotų subjektų konsultacijos, derybos, mediacija. Mūsų arčiausių kaimynų - Skandinavijos šalių, Vokietijos patirtis rodo, kad sutarimo praktikų plitimas nubiurokratina viešąjį gyvenimą, moko savo taikingomis pastangomis spręsti tarpusavio santykių problemas.
Nuostata bendradarbiauti, toleruoti kitoniškumą, remti silpnesnius, dirbti lygiomis grupėje lyg ir priimtina visų lygių mokymo ir mokslo įstaigose, bet jos taikymas mokymo ir švietimo praktikose lūžio negarantavo: nuožmios konkurencijos, tyčiojimosi, labiau pažeidžiamų stūmimo į grupinio gyvenimo užribį pavyzdžių tiek ir tiek.
Pandemijos metas padiktavo ypatingą darbo, privataus gyvenimo ir bendravimo stilių. Mūsų bendrinį etosą praturtino savo pasiaukojimu medikai, policijos pareigūnai, savanoriai, atsakingi darbo kolektyvai, nevyriausybinės organizacijos. Pandemijai išsekus mūsų gyvenimai ir santykiai jau nebebus tokie, kokie buvo iki jos. Mes aiškiau suvokiame mūsų valstybės, jos politinės vadovybės ir savo bendrystės galias ir pažeidžiamumą.