Tiesą sakant, anksčiau ar vėliau panašaus apsireiškimo galima buvo tikėtis. Turėjo prasimušti balsas, atstovaujantis tiems, kurie etatinių propagandininkų pastangomis buvo pašiepiami, siejami su antikristu. Jie – „stribų anūkai“, kaip parašė vienas ypač uolus propagandininkas. Galima prielaida, kad arti valdžių besisukiojantis autorius norėtų paskirti karantiną sovietikams, kurių in corpore ne tiek jau daug ir liko, ir jų dviejų kartų palikuonims. Kas žino, gal ir pratęsimo prireiks.
Absoliuti smerkiamųjų dauguma – turi tokį patį pilietinį statusą, kaip ir etatiniai propagandininkai. Dauguma paženklintųjų užsidirba pragyvenimui savo darbais, augina vaikus, puošia ir stiprina Lietuvą. Jau vien todėl vertėtų tikėtis daugiau pagarbos bendrapiliečiams, ypač rūpinantis demokratinio gyvenimo kokybe, kaip brėžia patys stiprių epitetų mėgėjai.
Pradėkime nuo to, kad absoliuti smerkiamųjų dauguma – turi tokį patį pilietinį statusą, kaip ir etatiniai propagandininkai. Dauguma paženklintųjų užsidirba pragyvenimui savo darbais, augina vaikus, puošia ir stiprina Lietuvą. Jau vien todėl vertėtų tikėtis daugiau pagarbos bendrapiliečiams, ypač rūpinantis demokratinio gyvenimo kokybe, kaip brėžia patys stiprių epitetų mėgėjai. Jau taip įsismarkauta po „pažiūrų laisvės“ ir „demokratinių rinkimų“ skėčiu, kad mėginama identifikuoti ne tik E. Vaitkų rėmusias socialines grupes, bet ir asmenis, kurie galėjo žymėti jo pavardę rinkimų biuletenyje.
E. Vaitkaus rinkėjams būdingos ribinės (gal ir užribinės) pažiūros, bet apie tai reikia galvoti ne tik rinkimų metu. Ribinės pažiūros brendo ne tik ir ne tiek iš lietuvių ir kitataučių, iš čiabuvių ir atvykusiųjų santykių, o pirmučiausia iš tos ideologinės terpės, kuri persmelkta priešų paieška ir triuškinimu, iš kultūrinio apleistumo vietovių, kuriose dar ne per seniausiai galima buvo išgirsti „ten, Lietuvoje“.
Antra ne mažiau esminė aplinkybė: profesoriaus E. Vaitkaus profesinis gyvenimo aprašymas ir pareiškiniai dokumentai dalyvauti Prezidento rinkimuose, neabejokime, buvo kompetentingų institucijų kruopščiai nagrinėti. Vyriausioji rinkimų komisija suteikė jam kandidato statusą. Tai kokių velnių svaidomasi prakeikimais šiam aukšto lygio profesionalui ir aktyviam, bet maištingam piliečiui? Vienas ekspertas drąsiai vadina E. Vaitkų „Kremliaus projektu“. Pasipylusių prakeiksmų srautas taikomas ne tik į vieną iš rinkiminės kampanijos dalyvių, bet plačiau – į „Vaitkaus šutvę“. Nelabai išradingi propagandininkai pasinaudojo jau klasika tapusiu Lietuvoje triuku: esi kitoks, tavo pažiūros kertasi su manosiomis, tai esi „vatnykas“ ar „Putino statytinis“. Aš, komentarų autorius, esu tikras pilietis ir principingas patriotas, tad atskiriu tave, atskalūną, nuo mūsų, nuo daugumos, marš į kertę ir lindėk tenai.
Tamsiuose užkaboriuose, kaip žinoma, tarakonai veisiasi.
Parodomieji asmenybių atskyrimai naujausioje valstybės istorijoje tęsiasi nuo Atgimimo laikų. Anstyvajame apsivalymo laikotarpyje jie padėjo brandinti bendrinę pilietinę savimonę, nors ir tuomet tokios kampanijos klupdė ne vieną kompetentingą žmogų, ne visi jie pajėgė iškęsti vendetą, kad galėtų prisitaikyti, atsitiesti ir kurti laisvėjančiai Lietuvai.
Kas ne kas, o parodomieji asmenybių atskyrimai naujausioje valstybės istorijoje tęsiasi nuo Atgimimo laikų. Anstyvajame apsivalymo laikotarpyje jie padėjo brandinti bendrinę pilietinę savimonę, nors ir tuomet tokios kampanijos klupdė ne vieną kompetentingą žmogų, ne visi jie pajėgė iškęsti vendetą, kad galėtų prisitaikyti, atsitiesti ir kurti laisvėjančiai Lietuvai. Teko pažinti vieną kitą tokį žmogų, tas metas jiems kainavo ankstyvą žilę ir vienišumą iki gyvenimo sutemų. Vėlesniais laikais rūstybės kardą perėmė nelabai profesionalūs, bet labai uolūs propagandininkai, nesunku tuo įsitikinti sklaidant ar klausantis šiandienos medijų.
Taip susiklostė, kad Valpurgijos nakties sutemos sutapo su atvirų muziejų naktimi. Negaliu aprėpti visos žiniasklaidos, tad gal ir suklysiu – prakeiksmų sraute neteko aptikti refleksijų, kylančių iš priartėjimo prie muziejinių lobių. Tai būtų buvęs geras atsipeikėjimo akcentas. Yra aibė kitų akcentų: laukiame artėjančios Dainų šventės, artimiausių dramatiškų ir, tikėkimės, taikingų vasaros įvykių, diskutuojant apie emigracijos ir tolimesnių valstybės santykių su išeiviais, regionų, švietimo problemas.
Pradėkime nuo visus vienodai rikiuojančios starto linijos. Ponas E. Vaitkus – teisėtas Prezidento rinkimų kandidatas – gerbtinas, kaip ir septyni jo varžovai; apie jo pažiūras ir „teorijas“ būtina diskutuoti, nes jos akivaizdžiai iškrinta iš politinių realijų ir aktualijų mazgo. Bet netremkime jo į agresoriaus glėbį, kad po visų rinkimų nereikėtų laižytis susižalojimų, kuriuos, gal ir gerų intencijų vedini, patys sau užsidirbome. Jų ir taip apsčiai turime iš ankstesnių vidaus karų dėl tilto „balvonų“, nugriautų ar numatomų statyti paminklų, dėl partizanų, menininkų ir politikų asmenybių.
Putinistiniai provokatoriai – taip, jie veikia, bet daugiausia per mūsų neapdairumą ir nekompetenciją. Tad pirmiausia sklaidykime savąjį tamsumą.
Kaip pažymėjo vienos diskusijos dalyvė profesorė Ainė Ramonaitė, „negalima piešti rinkėjo portreto pagal kandidato portretą, nes nėra tokios tiesioginės priklausomybės, kad žmonės girdi viską, priima kandidato visumą, kad 100 proc. sutampa jų nuostatos.“
Ne bendrapiliečių ujimas, ne atskyrimas, ne atsiribojimas nuo jų, o lygybės principas ir jo pagrindu vystomas dialogas yra visuomenės konsolidavimo būdas. Išmokime kalbėtis, diskutuoti, ieškoti politinio neraštingumo ir dvasinio stingulio ištakų ir tvirtinkime bendrąjį vardiklį.
Praėjo trečdalis amžiaus, pasikeitė kartos, sociumas atsinaujino, o 7 proc. E. Vaitkaus rėmėjų liko. Klausimas: ką nuveikė pilietinis ugdymas, visa švietimo sistema? Galbūt institucijos, kurių priedermė rūpintis įpilietinimo procesu, irgi linkusios skirstyti piliečius į savus ir ne visai savus? Kažkas šiame segmente neveikia.
Nuo pirmų laisvėjančios Lietuvos apklausų 1990 metais žmonių, rėmusių lemtingus sprendimus, buvo per 90 proc., kitaip mąstančiųjų buvo iki 10 proc. Kitaip mąstančiųjų dalis svyravo, bet išliko ir vėliau. Praėjo trečdalis amžiaus, pasikeitė kartos, sociumas atsinaujino, o 7 proc. E. Vaitkaus rėmėjų liko. Klausimas: ką nuveikė pilietinis ugdymas, visa švietimo sistema? Galbūt institucijos, kurių priedermė rūpintis įpilietinimo procesu, irgi linkusios skirstyti piliečius į savus ir ne visai savus? Kažkas šiame segmente neveikia.
Nuo 1996 metų ekonomistai ir sociologai su didėjančiu nerimu kreipė valdžios dėmesį į dviejų Lietuvų reiškinį. Skirtys darėsi vis akivaizdesnės, o galimybių jaunimui iš atokesnių vietovių, iš nepasiturinčių šeimų, galimybių „chruščiovkų“ kvartalų gyventojams siekti aukštesnio mokslo cenzo, gerovės be nepritekliaus – tų galimybių nepadaugėjo.
Jeigu nebus radikalių naujovių kultūros, švietimo politikoje, jei valstybė nesukurs jaunimui iš vargingesnių šeimų ir regionų rėmimo sistemos (socialinio mobilumo sistemos), kuri atvertų kelią kiekvienam ambicingam žmogui siekti aukščiausių diplomų ir karjeros, tai liks ir susiskirstymas pagal pilietiškumo brandą. Diskusijose apie „savus“ ir „kitus“ reikalingas gerokai reiklesnis etikos kodas.
