Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1990-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Vos pasirodžiusios dienoraščių ištraukos mėnraštyje „Metai“ sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo.
Pirmasis Juozo Baltušio dienoraščių tomas pasirodys jau Vilniaus knygų mugėje, jį išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Juozo Baltušio (1909–1991) literatūriniai veikalai turėjo ir turi neginčijamą vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai.
Knygoje „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975“ veriasi tuometinių rašytojo šeimos santykių drama, jo nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, rašytojo kasdienybės liudijimai. Neabejotinai įdomūs J. Baltušio sutiktų literatūros žmonių vertinimai, literatūrinių, kultūrinių, visuomeninių įvykių interpretacija.
Šie užrašai padeda ne tik rekonstruoti paties kūrėjo ambicijas, tekstų genezę, bet ir atskleidžia unikalią žmogaus santykių dramą.
Kviečiame skaityti Juozo Baltušio dienoraščių ištrauką (I/IV):
1971 m.
KOVO 8. PIRMADIENIS.
Šiandien – Moters diena. Visur iškabintos vėliavos. Juokas, ir gana. Jeigu ne daugiau. Jaučiu širdies gilumoje, kad tokia „diena“ kažkuo labai įžeidžia moteris, pastato jas į nelygiateisių piliečių padėtį. Ir čia prieštaravimai tarp mūsų žodžių ir darbų: visur tvirtiname, kad mūsuose visų teisės lygios, o ruošiame Moters dieną, paskelbiam ją valstybine švente, organizuojam iškilmingus minėjimus, kitaip sakant, pabrėžiame, kad moteris – ne toks pat pilietis, kaip ir vyras.
Ta proga vėl prisiminiau gražią tradiciją švęsti Motinos dieną. Puiki ir jaudinanti būdavo diena, kiekvienas vaikas nešdavo gėlelę savo motinai, padėkodavo, pradžiugindavo. Ir atžymima buvo ši diena pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį. Iki šiol negaliu sulaikyti ašarų, prisiminęs tas jaudinančias scenas. Dabar ji panaikinta. Kodėl? Kam užkliuvo? Nejaugi viską reikia išmesti, kas tiktai buvo praeityje, „buržuazijai valdant“?
Roko mama atėjo į mokyklą, Rokas įteikė jai dovanėlę. Grįžo smarkiai sujaudintas, laimingas: pabendravo su mama!
Vakare žiūrėjome televizijos teatro spektaklį „Gieda gaideliai“. Daugiau negu žemo lygio. Režisierė K. Kymantaitė (kuri niekad nebuvo jokia režisierė ir apskritai nežinia ką veikia teatro pasaulyje!) sumaišė visus akcentus, apvertė veikalą aukštyn kojom.
Patys brangiausi man personažai, dėl kurių tik ir rašiau šią dramą, Marytė ir Jonas, nukišti į pašalį. Į pirmąjį planą iškeliami buožės. Rūkienė padaryta nei šiokia, nei tokia, jai duota viena spalva: šykštumas. Bet juk Rūkienė ne vien šykšti. Ji – gyvenimo išgąsdintas žmogus, širdies gilumoje labai doras, taurus. Šykštumas tik viena jos ypatybių, išsivysčiusių daugiau už kitas ypatybes būtent gyvenimui ją išgąsdinus.
Tragiškiausias čia – Jonas, geras, jautrus žmogus, gyvenimo laužomas, daužomas, pasimetęs. Vaidina jį Rosenas.
Neduoda jokių spalvų, vien girtuoklį. Blogiausia su Maryte. Spektaklyje ji taip iškupiūruota, kad jos beveik nematome. Gerai vaidina Puroną Chadaravičius. Geras Labutis – akt. Smaguravičius [Smagurauskas]. Labai bloga Ona, tiesiog rodoma kažkokia pampuška su komjaunuolišku balseliu. Ir visur – pirmajame plane. Monika suvaidino Aneliukę. Labai gerai suvaidino, tik sunku jai buvo – iškupiūruota klaikiai.
KOVO 9. ANTRADIENIS.
Buvome gamykloje „Neris“. Geisberg, Jakševičiūtė, Trusovas, Gelbakas ir aš. Lyg ir literatūros vakaras, o iš tikrųjų... Iš tikrųjų – balaganas. Salė tuščia. Pusė žmonių nesupranta lietuviškai. Net nesupranta. Atvykę iš kažkokių Rusijos gilumų, įsitaisę čionai, ir nusispjaut jiems į mūsų lietuvių literatūrą, į mūsų kultūrą, apskritai į mus. Duok gerai uždirbti, paėsti, o svarbiausia – išgerti. Nieko daugiau.
KOVO 10. TREČIADIENIS.
Buvome su Jonu Lapašinsku Kaune. Užsisakėme kostiumus. Labai maloniai sutiko mus ir padėjo „Mados“ direktorius Povilas Mironas. Surado kažkokias medžiagas, leido užsisakyti.
Aplankiau ta proga Dalią. Jos neradau. Jau dvi savaitės, kaip negaunu jos laiškų. Antradienį palikau sergančią, nerimavau dėl sveikatos, rašiau, prašiau parašyti. Dabar sužinojau: jau daug dienų ji negrįžta namo, kažkur leidžia laiką. Na kas čia dabar?
KOVO 11. KETVIRTADIENIS.
Pasitarimėlis Taikos gynimo komitete. Įteikiau charakteristikas kelionei į Suomiją ir Švediją. Blogai eina įplaukos į Taikos gynimo fondą, pinigų einamoms išlaidoms neturime. Labai daug rublių suėdė plakatas.
Į Daniją vyksta A. Barkauskas, pats pasirinkęs žmones į delegacijos sudėtį: važiuos kažkokie raikomų sekretoriai, be to, solistė Kaukaitė su savo akompaniatorium. Tai gerai.
Staiga sužinojau: šį rytą A. Venclova išgyveno labai sunkų širdies priepuolį. Sulėkę buvo daugybė gydytojų. Baisu! Dabar jaučiasi kiek gerėliau, bet lankyti jį man neleido. Gal rytoj?
Rytoj – Petro Cvirkos gimimo diena. Dabar jam būtų 62 metai. Ta proga Profsąjungų rūmuose ruošiamas jo gimtadienio paminėjimas. Prašė ir mane pakalbėti pusvalandį. Pakalbėsiu.
KOVO 12. PENKTADIENIS.
Dirbau prie „Juzos“. Pagaliau! Ir kas džiugu: atrodo, išeis kažkas nelabai blogo. Dalykas, beje, plečiasi, auga, bet nieko, vėliau galima juk ir apibraukyti. Svarbu, kad dirbu. Dirbu!
Vakare – Petro Cvirkos gimtadienio minėjimas. Profsąjungų rūmuose. Publika – jaunimas, vidurinių ir technikinių mokyklų mokiniai. Kalbėti turėjo dar A. Venclova ir Marija Cvirkienė, o su Venclovos sveikata negerai, vakar rytą turėjo labai sunkų širdies priepuolį, vos išsilaikė. Marijos Cvirkienės sveikata irgi smarkiai šlubuoja.
Ketino važiuoti į Veliuoną, ten visi Petro giminės susirinks, paminės drauge, bet išvykti negalėjo. Taigi likau vienintelis kalbėtojas čia. Išklausė atidžiai, turiu pasakyti. Nuotaiką man sugadino vėliau: išleido į sceną estradinį orkestrą „Dobilą“. Vyrukai gal ir gabūs, bet jau ultra modernūs: plaukai iki ausų, gitaros elektrinės, garsas nežmoniškas, dainuoja širdį gnaibančias daineles vištgaidžių balsais.
Salėje plojimų – audra. Kuo čia dėtas Cvirka, pasakykit man, gerieji žmonės? Kodėl hipiniai muzikantėliai turi atlikti Petro Cvirkos minėjimo meninę dalį? „Kitaip nesurenkam publikos“, – atsakė man rengėjai.
Taigi šitaip, Petrai mielas.
KOVO 13. ŠEŠTADIENIS.
„Literatūroje ir mene“ šiandien – Gražinos Urbonaitės straipsnis: „Neišgiedota spektaklio melodija“. Lupa mano „Gaidelių“ pastatymą Televizijos teatre (rež. K. Kymantaitė). Teisingai lupa, protingai, tvirtai argumentuotai. Reiktų padėkoti Gražinai.
Kaune. Matavomės su Jonu Lapašinsku kostiumus. Atrodo, bus neblogai. Siuvykla nedirba, bet meistrai susirinkę, ir tai nenuostabu: atvykęs iš Pandėlio kolūkio pirmininkas ir atsivežęs statinę namų darbo alaus. Traukia visi, veidais įkaitusiais. Dar porą mergų pasisodinę, porą bonkų džino pasistatę. Vos ištrūkome.
Pietaujant „Tulpės“ kavinėje, lindo prie stalo Salomėjos Nėries sūnus. Girtas, vos laikosi ant kojų. Ir giriasi: „Aš – Salomėjos Nėries sūnus.“ Vargšė Salomėja! Gal niekas taip neteršia didelių žmonių vardo, jų atminimo, kaip artimiausi giminės, savieji. Parazitai!
Susitikimas Kauno 36-ojoj profesinės technikos mokykloje. Vos suradome ją. Visai naujuose Kauno kvartaluose, kur gryni laukai buvo su retai išsimėčiusiais vienkiemiais. Planuojama čia pastatyti dar kelias panašaus tipo mokyklas, bendrabučius, daugiabučius namus. Išaugs specialistų paruošimo miestelis. Pirmas toks visoje Tarybų Sąjungoje. Kaunas lieka Kaunas, nieko nepadarysi.
Susitikimas praėjo labai šiltai, draugiškai. Nuotaiką gadino tik žinia, kad už šitą susitikimą mokyklos vadovybė turėjo sumokėti Rašytojų klubui... 150 rublių! Už ką? Juk mes negauname iš tų sumų nė kapeikos.
O jeigu ir gautumėm, nejaugi galima lupti pinigus už susitikimus su skaitytojais?! Kiaulystė! Reikės išsikolioti su naująja Rašytojų sąjungos vadovybe.
Beužkandžiaujant „Tulpelėj“ jautienos vyniotiniu, staiga barkšt į lėkštę kažkoks kaulas, žiūriu – mano dantis! Išlūžo dirbtinis. Sugriebęs dūmiau į Kauno klinikinės ligoninės stomatologinį skyrių, ten per 10 minučių sutvarkė viską, galėjau vykti į sekantį susirinkimą su skaitytojais. Ir vėl: Kaunas lieka Kaunu, Vilniuje tokio niekelio nė per savaitę nesutvarkytum!
Vakare – susitikimas su Kauno aklųjų d-jos auklėtiniais, darbuotojais, apskritai kolektyvu. Praėjo, pasakyčiau, gana kovingai.
Tie aklieji – drąsūs žmonės. Duoda klausimus pačius aštriausius. Jeigu visuose susitikimuose klausinėja, kodėl nepasirodo nauja laida mano knygos „Tėvų ir brolių takais“, tai čia to paklausė gal dešimt žmonių, vienas jų tiesiog pranešė: neleidžia todėl, kad rašote tiesą! Salėje – audringi plojimai. Štai šitaip.
Užkandžiauti palikau Joną Lapašinską, pats pabėgau. Nėra jėgų. Atsisveikinant padovanojo man mano portretą, pagamintą Brailio metodu – akliesiems. Įdomus suvenyras. Ir brangus man. Labai.
KOVO 14. SEKMADIENIS.
Dar Kaune. Iš ryto – susitikimas su Domaševičiaus vardo sanatorijos besigydančiaisiais. Labai jautriai praėjo. Atvyko ir Janina Narkevičiūtė, dalyvavo Literatūros muziejaus direktorė Marytė Macijauskienė. Su pastarąja išsikalbėjome. Pasirodo, Skaistgirio muziejėlio vadovas Budraitis – gana paršyvas žmogus, daug kur kenkia.
Janinos Narkevičiūtės pakviesti, aplankėme tik vakar įrengtą Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės memorialinį kambarį. Labai įdomu. Ir stiprokai jaudina pats faktas.
Kaip man atrodo, Čiurlionienė neteisingai užmirštama. Ji – didelė rašytoja, didelė kultūros darbuotoja, apskritai, didelis žmogus. O buvo lyg ir nustumta. Ir Čiurlionį dabar visaip kaip begerbiant, jos pavardė niekur nepasakoma. Nei jos, nei dukters Danutės, nei anūkų. Lyg Čiurlionis nė vedęs nebūtų, nei artimo žmogaus Sofijos asmeny neturėjęs.
O vis tai Čiurlionio giminaičiai, parapijinis jų patriotizmas: neįsileisime Sofijos į mūsų giminę, mes tiktai, mes! Tegu paraliai! Tai gerai, kad bent toks kambarys įruoštas, jos atminimas pagerbtas. Čia irgi J. Narkevičiūtės nuopelnas.
Grįžtant iš Kauno užmigau mašinoje, atplėšiu akis, o čia Lapašinskas Bačkonių karčiamos pusėn bepasukęs. Drauge su gydytoja Makauskaite Jūrate, kurią vežėme iš Kauno. Išsikoliojau, bet teko užsukti. Išgėrėm mineralinio „Vytauto“, plius – 50 gramų konjako. Važiavome toliau.
Namie Monika į svečius beišėjusi. Aktorei Galinai Jackevičiūtei sukakę 60 metų. Kvietė ir mane, bet išsisukau anūko saugojimo dingstimi. Nemyliu tos moters. Daug blogo ji padarė Monikai, taigi ir man.
Negerai, kad geriu. Nereikia man šito. Ūžia galva. O kas dar bus rytoj?