Juozo Baltušio dienoraščiai (II dalis). Viešpatie, jeigu gali, pasaugok ateityje mane nuo jaunų mergužėlių!

Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Pirmasis Juozo Baltušio dienoraščių tomas pasirodys jau Vilniaus knygų mugėje.

Jį išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Knygoje „Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970–1975“ veriasi tuometinių rašytojo šeimos santykių drama, jo nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, rašytojo kasdienybės liudijimai.

Kviečiame skaityti Juozo Baltušio dienoraščių ištrauką (II/IV):

1974 m.

RUGPJŪČIO 17. ŠEŠTADIENIS.

Netikėtai sėdau prie „Druskos“ ir, savo paties nustebimui, neblogai padirbėjau, sukaldamas penkis gana nieko puslapius. Valio! Gal iš tikrųjų išsijudinsiu.

Monika draugauja su Nikolajeva. Džiaugiuosi tuo.

RUGPJŪČIO 18. SEKMADIENIS.

Iš ryto – prie „Druskos“. Ir vėl neblogai. Valio!

Drg. Zulonas atsiuntė iš Kupiškio laišką, taipogi įdėjo rajoninio laikraščio „Komunizmo kelias“ iškarpą su... A. Liepsnonio straipsniu apie mane. Vėl! Rašo, paisto, pats nežinodamas ką ir kam. Straipsnio lygis žemiau nulio.

Nebežinia ką ir bedaryti su šituo veršišku literatūros entuziastu. Įsikimba į ką, pikčiau pikto pinigo! Ir juk nieko padaryti neįmanoma: tuoj įsižeidimai, įrodinėjimai, esą viskas iš geriausių norų daroma... Kad kur velniai neštų!

Netikėtai atėjo Danguolė Murmaitė, jauna mergaičiukė iš Butėnų kaimo, šiemet baigusi Svėdasų vidurinę. Pernai, anykštėnų šventės metu, Svėdasuose, skaitė ji ištrauką iš mano „Druskos“ „Saulėtos vaikystės“, padėkojau, vėliau parašiau laiškutį, dabar štai atėjo aplankyti: jau išlaikiusi egzaminus į universitetą, stoja studijuoti psichologiją. Naivi be galo ir krašto. Sustojo vidury kambario: akys pilnos ašarų, tyli keliolika minučių... Ir užsibuvo, neišeina ir neišeina, gerų porą valandų užtruko. O ko? Ir ką su tokia daryti? Lyg tyčia, Monika su Nikolajeva išėjo, paliko mane vieną su ja!.. Viešpatie, jeigu gali, pasaugok ateityje mane nuo jaunų mergužėlių!

Pasiruošiau kelionei į rajonus. Rytoj ir poryt lankysiu Uteną, Kupiškį, Biržus, Pasvalį, Panevėžį. Reikia pasiruošti, juoba kalbėsiu tenai Taikos fondo stiprinimo reikalais. Labai susilpo įplaukos į jį. Kai kuriuose rajonuose per šešis šių metų mėnesius negauta ir kapeikos. Lietuvos ponai įnešė 11 100 rublių, kunigai katalikai – 4 530 rublių, Lietuvos aklųjų draugija įnešė 30 000 rublių (pernai ir užpernai – po 50 000 rb.). Tokie reikalai reikaliukai.

RUGPJŪČIO 19. PIRMADIENIS.

Anksti rytą išvykau. Uteną pasiekėm tuoj po dešimtos. LKP rajoniniame komitete kalbėjausi su atsakingais vadovais. Visi pripažįsta, kad „užleido“ Taikos fondo rėmimo reikalą, žadėjo pasitaisyti. Pasitarėme, kaip ir ką daryti. Daugelyje kolūkių įgaliotiniai jau spėję pasikeisti, naujieji nelabai žino darbo specifikos. Manau, dabar reikalai pajudės. Taip bent atrodo.

Ta proga lankiausi trikotažo kombinate. Buvau labai nustebintas, kad tai tokioj Utenoj, kurią anksčiau pažinojau kaip užskurdusį apskrities centrą, pastatyti šitokie kombinato rūmai, dirba jame veik trys tūkstančiai darbininkų, audžia, verpia, dažo, siuva. Per dieną pagamina virš 70 000 gaminių vienetų: vyriški marškiniai, moteriški apatinukai, bliuzelės, visokie kitokie dalykai.

Dirba daugumoje moterys: jų bene 2 500, vyrų – nepilni 500. Kyla rimta problema: kaip surasti vyrus visoms toms merginoms. Daugelis jų bėga iš Utenos, pabūgusios senmergystės. Vyksta smarki merginų konkurencija, tiesiog kova dėl vyrų. Bet koks nušleipėlis čia – tikra vertybė, gali gauti į žmonas žaviausią mergužėlę. Vyrų rojus tikras.

Utenoje jau vyksta alaus bravoro statyba, taipogi mėsos kombinato, gana stambaus, statyba. Auga Utena pašėlusiai. Nieko nebegalima atpažinti ne tik iš „anų“, bet ir iš pokario laikų. Džiugu.
O dar džiugu, kad visur Lietuvoje be galo daug naujo. Važiuojant keliu Kupiškio link, vis baltuoja naujos kolūkių gyvenvietės, net ir tolimiausiuose užkampiuose beatėjęs visiškai naujas gyvenimas, nė iš tolo neprimenantis mūsų jaunystės laikų.

Kupiškyje netikėtai sutikau savo „Parduotų vasarų“ Akvilią. Beatvykusi gyvenanti pas dukterį, bus dabar čia, nebe Gelžės durpyne, kur gyveno kelerius metus, augindama anūkus. Labai maloniai pabendravome, išsikalbėjome jaudinančiai, pasirodė ji senų laikų nuotraukas. Beveik nieko gyvų nebelikę iš mūsų pažįstamų, jos brolis Povilas Sokas irgi kapuose. Podraug išsitarė, kad vokietmečiu buvęs aršus okupantų talkininkas kirpėjas Černiauskas begaunąs personalinę pensiją 120 rublių sumoje, tyčiojasi dabar iš visų dorų žmonių, pirkęs namą, vis dar tebedirbąs kirpykloje. (Šito bandito pensija reikės pasidomėti Vilniuje.) Vėlų pavakarę išvykau į Biržus.

Biržuose aptariau Taikos fondo reikalus LKP Rajoniniame komitete. Labai palankiai sutiko ir išlydėjo. Nakvoti pakvietė mane Petras Skodžius, rašytojas ir vietos laikraščio vyr. redaktoriaus pavaduotojas. Įdomiai pasikalbėjome prie taurelės iki geros vėlumos.

RUGPJŪČIO 20. ANTRADIENIS.

Nuvykau į Pasvalį. Tokie pat pokalbiai raikome apie Taikos fondo reikalus. Atrodo, pajudės viskas gerojon pusėn. Bent tokį įspūdį išsivežiau.

Vykau į Latviją, konkrečiai į Bauskę. Tuo pačiu keliu, kurį aprašiau „Druskos“ „Saulėtoje vaikystėje“, kai ėjome iš Rygos badaudami. Gražu dabar čia visur. Saulė, žaluma. Žmonės sparčiai kerta rugius, labai daug kur raunami linai. Šiemet jie gerai paderėjo. Kaip ir visa kita, beje. Klausimas tiktai, kaip sėkmingiau nuimti. Diena ir šiandien graži, tai ir nuvalys, jeigu tokie orai pasilaikys dar kiek. Mūsų žmonės geri, darbštūs, patys skuba susemti javą iš po lietaus. Iš senų senovės lietuviai šitaip.

Vykau per Panevėžį, Karsakiškį, Subačių vėl į Kupiškį. Subačiuje, kadai seniai dievo užmirštame kampelyje, staiga matau: stovi puikiausi, modernūs kultūros namai. Tokių nė rajonų centruose nerasi, o čia juk tiktai apylinkė. Štai tau ir Subačius! Pasidžiaugiau, vykau toliau. Pro Palėvenę ir Noriūnus – o tai vis atmintinos mano vaikystės vietos, „Druskos“ pirmoje dalyje aprašytos. Susijaudinau smarkiai, išgyvenau visą gamą emocijų.

Ar galėjau bent susapnuoti tada, kad važiuosiu štai šitaip, prabangia mašina, taikos stiprinimo reikalais pro šitas vietas, kur tiek purvo braidžiau, paniekinimų patyriau, ne vieną ašarėlę nusibraukiau?.. Ne, kalbėkite jūs man, ką tiktai norit, o aš buvau už tarybinę santvarką ir tebesu, ir toliau būsiu. Niekad Lietuvos kaimas, taigi ir pati Lietuva, nebūtų sulaukusi tokių gerų permainų, kaip dabar.

Netikėtai atėjo Danguolė Murmaitė, jauna mergaičiukė iš Butėnų kaimo, šiemet baigusi Svėdasų vidurinę. <...> Naivi be galo ir krašto. Sustojo vidury kambario: akys pilnos ašarų, tyli keliolika minučių... Ir užsibuvo, neišeina ir neišeina, gerų porą valandų užtruko. O ko? Ir ką su tokia daryti?

Juozas Baltušis

Kupiškyje pasakiau ilgoką kalbą Taikos fondo rėmimo klausimu, padarydamas platesnę tarptautinės padėties apžvalgą. Sakiau ją rajono darbo žmonių deputatų tarybos sesijoje. Klausėsi deputatai, mokytojai, visų rajono kolūkių pirmininkai, organizacijų vadovai, viso rajono partiniai ir tarybiniai vadovai. Rezultatų gerų turi būti dabar. Ir, žinoma, bus! Daugiau man nieko nė nereikia.

Akvilia įdėjo grybų, specialiai paruoštų: „Parvežk Monikai, savo žmonai.“ Padėkojau, išvykau pavakarę.

Pravažiavus Uteną, devintame kilometre, vos nežuvau drauge su vairuotoju. Kažkoks durnius, matyt, išgėręs, posūkyje, mūsų nematydamas, lenkė kitą mašiną ir lėkė tiesiai ant mūsų. Tik mano vairuotojui mestelėjus mašiną vos ne statmenai į šalikelę, per plaukelį išlikom nenublokšti į aną pasaulį. Vairuotojas maniškis išbalo visas. Nelabai linksma buvo ir man. Šitokį lenktyniautoją reikia pamokyti. Būtinai padarysiu tai rytoj.

RUGPJŪČIO 21. TREČIADIENIS.

Atsakinėjau į laiškus, sugaišau galybes laiko.

Staiga pastebėjau savo paties įrašą kalendoriuje: akių gydytojai, puikiai moteriškei M. Horodničienei – 70 metų. Nuskubėjome su Monika sveikinti, nešėm gėlių, naują arbatinuką dovanų, taipogi skilandžio kaimiško ir mano knygą „Abišalę“ su sveikinimo įrašu. Jubiliatė buvo stipriai patenkinta. Pasėdėjome labai jaukiai, išėjome ne vėlai, taigi taktiškai.

RUGPJŪČIO 22. KETVIRTADIENIS.

Orai geri, daug saulės, šilta, o savijauta nelabai kas. Vis dar negaliu prisiversti imtis „Žėrinčios jaunystės“. Kelionė kaip sutrukdė, tai ir neatsigaunu. Na, žiūrėsime.

Pradėjau pagaliau vartoti skirsnemuniečio kaimo daktaro Gadliausko vaistus. Vadinasi, amen visiems mano išgėrimėliams!

Netikėtai buvau iškviestas į „Vagą“, kur įteikė man „Parduotų vasarų“ rusišką leidinį. Knyga solidi, abu tomai sudėti į vieną, viso 716 puslapių, tiražas – 75 000 egz. Apdarai irgi neblogi, kiek tamsaus fono, tačiau įspūdingi. Gerai!

O dar sužinojau, kad „Izvestijų“ leidykla Maskvoje jau ruošiasi išleisti abu tomus kaipo žurnalo „Družba narodov“ priedą masiniu tiražu, bene virš 100 000 egz. Tai irgi gerai.

O dar parodė „Vagoje“ serijinio raštų leidimo antrojo tomo viršelį, papasakojo, kad nutarę prie kiekvienos knygos, atlanke, įdėti mano nuotrauką, kiekvieną sykį vis kitą.

Truputį priešinausi, paskui nusileidau: tesižinai, bene man ne vis tiek! Daviau ir nuotraukų visokių: tegu pasirenka patys. Šitame tome bus sudėtos pjesės ir feljetonai, taigi nelabai koks tas tomas. Na, niekis.

Iš kelionės po rajonus pamiršau įrašyti kelis žodžius apie įdomų biržietį K. Snarskį. Buvo laikas, buržuazinės Lietuvos sąlygomis, šitas Snarskis daug dirbo pažangiojoje spaudoje, išvertė į lietuvių kalbą Josifo Utkino eilėraščius, pats rašė, spausdinosi „Kultūroje“, kitur, pasirašinėdamas K. Žvaigždulio slapyvardžiu. Kazys Boruta buvo beketinąs įtraukti jį į „Darbo“ almanacho grupę.

Žodžiu, daug tikėjomės iš jo. Deja, pritilo vyras, užsisklendė Biržuose, dirbo mokytojo darbą. Tarybinės santvarkos atstatymo metais lyg ir sukruto, kažką veikė, kažkur dalyvavo, ir gana aktyviai, tačiau įvykęs koks tai nesusipratimas: kažkas įžeidė, įskaudino, atstūmė... Taip ir nusišalino vyras iš visur.

Daugelis mūsų manėme, kad jau seniai miręs, dingęs. O jis, pasirodo, gyvas ir drūtas, gana keistokas, užsidaręs. O dar, pasirodo, dirba vyras: ėmėsi nagrinėti Biržų istoriją, rinkti medžiagą apie biržiečius rašytojus bei kitokius kultūros žmones, liaudies švietėjus.

Šito darbo ėmęsis iš piktumo, kad anykštėnai bei kitų rajonų žmonės labai jau pradėjo girtis savo žemiečiais – žymiais žmonėmis. Biržai, esą, nė kiek ne mažiau davė įžymybių. Ir, sako, jam neblogai sekasi: jau suradęs bei išaiškinęs didelį būrį kultūrininkų, rašytojų, menininkų biržiečių, iš čia kilusių, čia dirbusių kelių pastarųjų šimtmečių bėgyje. O ką? Ogi gerai. Naudingą darbą dirba vyras!

RUGPJŪČIO 23. PENKTADIENIS.

Padirbėjau prie „Žėrinčios jaunystės“. Nelabai daug, o smagu. Gal jau seksis geriau? Labai trokštu šito.

Susiskambinau su Spaudos komiteto pirmininku J. Nekrošium, paprašiau leisti išvykti į Leningradą jų darbuotojui G. Žaliukui: turės dalyvauti Baltijos baseino valstybių Taikos dienose. Sutiko labai maloniai.

Pats aš nuo tų Taikos dienų išsisukau. Negaliu atleisti nuožmaus poelgio su manim Pasaulio taikingųjų jėgų kongreso metu, kai nebuvau net informuotas apie Lietuvos delegacijos sudėtį. Tesižinai!

Iš Lietuvos dar vyks J. Paleckis, G. Žaliukas, mūsų komiteto ats. sekretorė L. Pakerytė, darbininkas Milto, kompozitorius E. Balsys. Tegu vyksta. Tegu jiems sekasi. Mane gal greičiau atleis iš pirmininko pareigų. Pareiškimas tuo reikalu jau nuo vasario mėnesio guli CK, pas A. Barkauską. Vis delsia!

Susiskambinau su tokia Kinderiene Kaune. Šauni moteris, žadėjo parūpinti man bičių tranų, be galo reikalingų man bendrajai tonizacijai, darbingumui prie knygos. Susitarėm: po sekmadienio paskambinsiu, nuvyksiu, gausiu. Šitai Kinderienei dovanoju savo naujai išėjusias knygas, tai įsigijau jos asmenyje gerą bičiulę. Ačiū jai.

Vilniuje žmonės pametė galvas dėl maskviškio Tagankos teatro bilietų: plėšosi lyg tikri žvėrys, mat teatras atvyksta gastrolių, vaidins čia bene savaitę, po du ir po tris spektaklius į dieną. Negaliu suprasti, ko tie žmonės taip pamišo. Mačiau šito teatro porą spektaklių Maskvoje. Nieko ten ypatingo. Bent jau mano skoniui, tegu ir atsilikusiam.

Rėkia scenoje, plėšosi, groja, dainuoja, dažnai pasikinko kino ir fotopriemones, daugybę efektų naudoja, o jaudinti – manęs nejaudina. Matyt, nebeatsigaunu nuo senojo MCHATO, taigi Dailės teatro Maskvoje, kur karo metais mačiau spektaklius su Kačalovu, Tarchanovu, Moskvinu, Chmieliovu, Tarasova, Jelanskaja, Kniper-Čechova, kitais korifėjais.

Kaip gyvi stovi visi prieš akis. Ryškūs, pilnakraujai, giliai išgyvenantieji kiekvieną vaidmens niuansą, iki ašarų jaudiną salę. Jokių pykšt-pokšt, jokių terebiokšt! Kitaip tariant, dabartinio teatrališkumo, o iš teisybės – pastangų užmaskuoti savo beviltiškų negabumą, nemokėjimą kurti scenoje gyvus ir pilnakraujus žmones. Velniam man toks teatras?!

Įtariu, kad su šituo Tagankos teatru vyksta kažkas panašaus į reiškinius su Panevėžio dramos teatru: reklamos išpūstas, visų žydelių recenzentų išliaupsintas, o iš esmės – teatrėlis žemiau vidutinio lygio, taip ir tvoskiąs gilia provincija, visiškai priartėjęs prie saviveiklos blogąja prasme!
„Vagos“ leidykloje bebūnant, parodė man ruošiamą spaudai J. Nekrošiaus eilėraščių naują rinkinį. Žemiau bet kokios kritikos.

Faktiškai tai jokia poezija, vien laipteliais surašyti žodžiai. Klausiu: „Kodėl gi leidžiate?“ Atsako: „Negalime neleisti, J. Nekrošius – Valstybinio spaudos komiteto pirmininkas, mes nuo jo pilnai priklausome!“ Nieko sau kriterijus literatūrai matuoti!

RUGPJŪČIO 24. ŠEŠTADIENIS.

Anksti rytą aplankiau prozininkę Ireną Gansiniauskaitę. Labai įdomi, betarpiška, nuoširdi mergina, gana neramios dūšios, ieškanti, besiblaškanti. Tuojau ir išvyko į Prienų rajoną: lankyti aukščiausią Lietuvos pušį. Pasisakė susiplanavusi didelę išvyką po Tarybų Sąjungą trejiems ar ketveriems metams. Labai norinti pamatyti Šiaurę, jūras, Ledinuotąjį vandenyną.

Tikisi surasti tenai atsakymą į daugelį jai skausmingai rūpimų klausimų: „Kaip rašytoja, kaip žmogus ir kaip moteris.“ Tai įdomu. Bijau tiktai, kad su savo betarpiškumu susidurs ji su daugeliu negerumų, gal net pavojų, sugrįš, ko gero, nusivylusi žmonėmis, gal net palaužta. Tačiau neatkalbinėjau. Ką gali žinoti?

Neišvykusi, vėliau nešiotųsi širdyje nuoskaudą, kam paklausė manęs, mąstytų, gal geriau būtų išėję. Tegu vyksta. Ji labai gabi prozininkė, nors parašiusi labai dar nedaug. Štai dėl jos talento labiausiai ir neramu. Kad tiktai nepražudytų besiblaškydama. Nelabai tikiu ir tuo, kad suras ji atsakymą į visus rūpimus klausimus. Man atrodo, atsakymų reikia ieškoti namie, Lietuvoje, knygose, žmonėse.

Atėjo „Literatūra ir menas“. Per visą puslapį – E. Mieželaičio portretas. Ryšium su liaudies poeto vardo suteikimu. Su jokiu kitu mūsų poetu tokiais atvejais šito nebūdavo. Gal taip reikia?

Monika repetuoja Diurenmato „Mirties šokį“. Grįžta pavargusi. Gerokai pergyvena, kad pradėjo storėti nuo metimo rūkyti. O man patinka, kad ji pilnesnė. Iki tikro storumo jai dar labai toli. Iš Rašytojų klubo – raštas. Kviečia rugpjūčio 30-tą atvykti, įvyks pagerbimas... Petro Keidošiaus, ryšium su jo gimimo 50-čiu. Nusišypsojau, žinoma. Eisiu dar šito „pagerbti“!

Oras karštas, visą dieną saulė. Tai bent vasarėlė šiais metais! Iki pat rugpjūčio vidurio – lietus, vėjai, temperatūra iki 10–14 laipsnių, dabar staiga – še tau!

Nemažai piliečių stebisi: kodėl Baltušis nevyksta į Leningradą, į Baltijos baseino valstybių Taikos savaitę? O aš nevykstu.

Apgailestauju, kam rašiau tą paršyvą įvadą J. Mikuckio knygai „Šiapus ir anapus linijos“. Labai čia man reikėjo!

RUGPJŪČIO 25. SEKMADIENIS.

Vartinėjau „Žėrinčios jaunystės“ juodraščius. Įspūdis: vis dėlto parašysiu aš tą knygą. Ir neužtęsiu šį darbą visą dešimtmetį. Toks nujautimas, dieve man padėk.

„Vagos“ leidykla performuoja leidinį „Naujos knygos“, išplečia iki 54 puslapių, žada spausdinti recenzijas, atsiliepimus, knygos mylėtojų pasisakymus, teikti plačią informaciją apie išeinančias bei ruošiamas spaudai knygas, ir ne vien grožinės literatūros, bet ir visokias kitokias. Prašė pasisakyti raštu, ko labiausiai pageidaučiau rasti tame leidinyje, išdėstyti savo nuomonę. Šitai ir padariau šiandien, prirašydamas šešis puslapius. Ne viskas jiems tenai patiks, o man – nusispjaut.

Vėl ir vėl skaitinėju Knuto Hamsuno raštus. Turiu rusų ir lietuvių kalbomis. Stebuklas, o ne rašytojas, tasai Hamsunas! Monika visiškai teisi sakydama, jog kas nesijaudina skaitydamas „Paną“, tas neturi jokios nuovokos apie meną, beviltiškas primityvas, nieko daugiau. Sutinku su šituo.

RUGPJŪČIO 26. PIRMADIENIS.

Diena nelabai sėkminga „Druskos“ prasme. Vis dėlto truputėlį padirbėjau. Ir tai gerai.

Gadliausko vaistai dar nerodo jokių veikimo simptomų. Žiūrėsim, kas ir kaip čia bus.

Žiauriai skauda gerklę nuo dantų protezų. Ramunėlės nepadėjo, tai nuskubėjau pas stomatologus. Išdezinfekavo, protezus padildė, lyg ir lengviau pasidarė. Bus gal gerai, vėl pasidarysiu labiau darbingas.