Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose.
Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1990-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. Šių metų pradžioje vos pasirodęs pirmasis Juozo Baltušio dienoraščių tomas sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir tapo bene skaitomiausia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knyga. Netrukus knygynuose pasirodys antrasis Juozo Baltušio dienoraščių tomas.
Antrasis dienoraščių tomas apima 1976–1983 m. Sklaidant J. Baltušio kasdienybės užrašų lapus, atsiveria ne tik jo asmeninio gyvenimo kaleidoskopas ar individualios veiklos literatūros ir kultūros lauke pastangos: rašytojo dienoraščius galima ir verta skaityti kaip plačią kultūros, literatūros įvykių panoramą Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
Kūrėjų portretai, partinės nomenklatūros veikėjų štrichai, jų apibūdinimai, surašyti per J. Baltušio regėjimo prizmę, sudaro labai įdomią paveikslų galeriją. Plačiausia prasme J. Baltušio dienoraščius galima matyti ir kaip įvairialypį visos sovietinės epochos veidrodį. Kviečiame skaityti Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976–1983“ ištrauką (1/2).
***
1976 M. BIRŽELIO 19. ŠEŠTADIENIS.
Maskva. Atvykome 9 val. ryto. Pasitiko mus B. Zaleskaja, aprūpinusi transportu, palydėjusi į viešbutį „Rosija“, kur kiekvienas gavome po atskirą kambarį su televizorium, šaldytuvu ir kitais atributais. Apsitvarkę vykome registruotis į Rašytojų sąjungą, Vorovskio g-vė 52.
Čia kiekvienam įteikė po didžiulį odinį portfelį, krūvą brošiūrų, po plokštelę su rašytojų balsais, pieštuką bei ženklelį su įrašu: Rašytojų suvažiavimo delegatas.
Tuoj ir įsisegėm į atlapus. Iš ko gi kito maskviečiai atskirs, kas rašytojas, kas ne rašytojas? Čia pat apmokėta mums buvo už bilietus, viešbutį, o taip pat komandiruotės pinigai. Nelabai sunku įsivaizduoti, kiek milijonų kaštuos valstybei šitas mūsų suvažiavimas.
Apžiūrinėjau Maskvą. Prisiminiau karo metus, praleistus čionai, dirbant Radijo komitete, gyvenant Vorovskio 24. Prisiminiau ir Iriną Nikolajevą, gerą mano bičiulę karo metais. Nelinksma pasidarė ant dūšios.
O dar nelinksmiau tapo nuo Maskvos vaizdų. Išorė taip sau, daugelis namų šviežiai padažyti, gatvėse švara pavyzdinga, bet jau buitis, buitis... Parduotuvėse neįmanoma prisimušti ligi prekystalio, tokios eilės, minios žmonių, o prisimušus – nelabai ką gausi.
Nusiaubta, sunaikinta, tarytum po maro kokio ar stichinės nelaimės. Cukraus „atleidžiama“ tik po pusę kilo vienam pirkėjui, tiek pat ir ryžių kruopų.
Dešra pardavinėjama tik pačios blogiausios rūšies, ir ne po daugiau kaip 400 gramų vienam pirkėjui. Mėsos būna tik iš pat ryto, bet ir toji parduodama vos po pusę kilo, nė gramo daugiau. Kavos nė su žiūronais niekur nepamatysi. Ką gi kalbėti apie kavą parduotuvėse, jeigu net viešbučio „Rosija“ bufetuose jos negausi nė lašo! Tas pat pasakytina ir apie kiaušinius.
Maskviečiai, išsikalbėjus, pasakojo labai nelinksmus dalykus. Toks maisto apribojimas Maskvoje padarytas todėl, kad į ją kiekvieną dieną atvykdavo šimtai tūkstančių žmonių iš aplinkinių miestų bei gyvenviečių, kuriose apskritai gyvenama pusbadžiai, ir išpirkdavo viską tonų tonomis. Padėtis dar pasunkėsianti, šitai neišvengiama, nes niekas nesirūpinąs žmonėmis, aukščiau sėdintieji žiūri vien savo asmeniškų reikalų, personaliniu apsirūpinimu.
Maskvos pramonė sukomplektuota tik apie 60 procentų darbo jėgos. Niekas nebenori eiti dirbti į gamyklas, nes iš algos nepragyvensi, o vogti nebelabai yra ką.
Žinoma, šitokios kalbos gali būti perdėtos. Tačiau daug kas, matyt, tikra. Atėjo sunkus metas ne tiktai Maskvai, bet ir visai valstybei. Šiemet vėl žada būti katastrofiškai žemas derlius, pritrūks daugelio milijonų tonų grūdų duonai, kas gi tada?
O mieste pilna užsienio turistų. Įvairiausių rasių ir dar įvairesnių tautų. Vaikšto, žiūri, fotografuoja, garsiai šneka, dar garsiau kvatoja. Marga, mirga...
BIRŽELIO 20. SEKMADIENIS.
Rašytojų suvažiavimas įvyks tiktai rytoj, tai šiandien visiems „laisva diena“. Buvo mums duoti talonai nuvykti į parduotuvę, veikiančią čia pat, viešbutyje, specialiai įruoštą rašytojų suvažiavimo dalyviams. Nuvykti ne visiems kartu, bet skirtingomis dienomis, ir nuvykti tiktai vieną kartą. Man išpuolė būtent šiandien. O parduotuvėje – minios, stumdymasis. Prekystaliuose gi tie patys marškiniai, kaklaraiščiai, skarutės, kokius perkame Vilniuje, o taipogi „rusiški suvenyrai“, kurių nė veltui nesinori imti. Beje, dar spėjau sugriebti japonišką lietsargį, juodą, vyrišką, ir Monikai importinių siūlų keturis kamuolėlius, sumokėjau po 12 rublių už kiekvieną jų. Tai bent spekuliuoja mūsų vyriausybėlė, pasinaudodama prekių trūkumu!
Nežinau, ar teisus, o gėda man. Gėda dėl paties šitos krautuvėlės fakto. Lyg kokiems ubagams atkišo, ir dar kažkokios privilegijos pavidalu! O juk visa tai privalo būti rinkoje, laisvai perkama ir įperkama. Kaip visame pasaulyje. Argi neužgaulu, kad būdamas rašytoju priverstas esi murdytis dėl kažkokio lietsargio ar siūlų kamuoliuko? Tegu velniai griebia tokį pasityčiojimą iš žmonių!
Prisiminiau ta proga, kad ir Komunistų partijos XXV-jo suvažiavimo delegatams buvo „suteikta“ proga apsipirkti. Prekių tada davę daugiau, net bulgariškų kailinių ir itališkų batų. Viskas buvę sukrauta milžiniškame sandėlyje. O vėliau tas sandėlis užsidegė, sudegė, delegatai liko be bulgariškų „dublionkų“. Gėda! Viso pasaulio spauda ir radijas šaipėsi...
Pietavau pas žinomą pianistę Tatjaną Nikolajevą. Buvo ir jos naujasis vyras bei ligotas, poliomielito suluošintas brolis.
Vakare žiūrėjome Rašytojų sąjungoje du meninius filmus: amerikonišką, labai žiaurų, ir prancūzišką – gana smagų, kvailoką.
BIRŽELIO 21. PIRMADIENIS.
Rašytojų suvažiavimas. Vyksta jis Kremliaus rūmuose Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje. Oras kondicionuotas, lengva. Rašytojų – arti tūkstanties. Atidarė Nikolajus Tichonovas, nusenęs, bet dar nesuvaikėjęs. Pasveikino Brežnevą, gavus Tarybų Sąjungos Maršalo laipsnį, tas atsistojo, delegatai paplojo. Visas Politinis biuras pilnoje sudėtyje atvyko į suvažiavimą. Vadinasi, suvažiavimui teikiama labai didelė reikšmė. Mūsiškiai A. Maldonis ir E. Mieželaitis tapo išrinkti į prezidiumą, J. Avyžius – į redakcinę komisiją.
Pirmasis sekretorius G. Markovas perskaitė pranešimą „Tarybinė literatūra kovoje dėl komunizmo ir jos uždaviniai TSKP XXV-jo suvažiavimo šviesoje“. Po jo perskaitė ataskaitinį pranešimą Revizijos komisijos pirmininkas kažkoks Telpugovas, šnekėjęs apie smulkmenas.
Po šitų pranešimų paskelbta pertrauka, kurios metu ėjome užkąsti į Kremliaus bufetų sales. Čia visko pilna: raudoni ir juodi ikrai, siomga, osetrina, dešros, kumpiai, pyragaičiai... Ir jokių eilių. Kava irgi yra. Ir geros arbatos. Išgirdau repliką: „Bent kartą liaudį šitaip pamaitintų!“
Po pertraukos prasidėjo diskusijos: Lukoninas, Tankas, kiti. Visi traukia vienu unisonu apie naujas ir naujas tarybinės liaudies pergales, istorinius laimėjimus.
Nė vienas nepamiršta pagarbinti Brežnevą, pašlovinti jo duotą rašytojų darbo apibūdinimą, padėkoti asmeniškai jam. O toliau – vėl apie nesibaigiančias tarybinės liaudies pergales.
Šitaip, kai čia pat, už Kremliaus sienų, žmonės valandų valandas malasi eilėse dėl pusės kilo cukraus, kruopų ar 400 gramų dešros! Teatleidžia man mano liaudis, kad ir aš čia, su šitais liaupsintojais ir melagiais, geriu kavą ir kandu siomgą.
O kaip galėčiau kitaip? Kur ir kuo galėčiau ką nors pakeisti? Dabar niekas nieko negali, visiems likę tiktai viena: kiek galima sąžiningiau dirbti savo darbą ir bent nemeluoti, šaukiant apie „nesibaigiančias liaudies pergales“. Nieko kito.
Po pertraukos, beje, Politbiuro nariai nebeatėjo. Sėdėjo tik CK sekretorius Zimianinas, neseniai išrinktas toms pareigoms. Brežnevo kėdę nei iš šio, nei iš to užėmė Dagestano poetas Rasulas Gamzatovas. Daugelis nusišaipė, o jis – sėdi.
BIRŽELIO 22. ANTRADIENIS.
Šiandien bendro posėdžio Kremliuje nėra. Visi dalyviai paskirstyti į dešimtį komisijų ir posėdžiauja atskirose vietose.
Patekau į komisiją, skirtą svarstyti „Didžiojo spalio revoliucijos ir Tėvynės karo atspindėjimas literatūroje“.
Pranešimą padarė „Litgazietos“ vyr. redaktorius A. Čakovskis, vienas didžiausių karjeristų, reto niekšiškumo tipelis, artimas sionisto Zimano draugas.
Pranešimas būtų lyg ir nieko, tačiau Čakovskis akcentavo būtinumą ryškinti literatūroje karo temą, ir ne vien karo temą, tą mintį, kad tarybinis žmogus, nors ir kažin kaip nepagrįstai ir skaudžiai būtų nuskriaustas, represuotas, nužemintas, vis tiek išlieka tarybinis žmogus, karštas tėvynės patriotas, šventai atsidavęs Komunistų partijos reikalui.
Kitaip sakant, darykite, kas ką norite, traumuokite, represuokite, atgaivinkite kulto laikų žudynes, lagerius, kalėjimus, viskas leistina, nes... tarybinis žmogus vis tiek išliks tarybinis žmogus.
Baisi mintis! Ir būtent šitos minties neišryškinimu Čakovskis kaltino K. Simonovą dėl jo trilogijos karo tema. Laimei, salėje susirinkę žmonės, jų tarpe daug kariškių, ne taip jau karštai pritarė šitam Čakovskio išpuoliui.
Ir negalėjo pritarti. Gyvenimo tikrovė rodo, kad jokia priešo propaganda neatstūmė nuo tarybinės santvarkos tiek žmonių, neatšaldė nuo Komunistų partijos ideologijos, kiek atstūmė būtent šitas nebaudžiamas banditinis kai kurių elementų siautėjimas kulto laikais, deja, pasitaikantis dar ir dabar. Ne atsitiktinai šiandien tūkstančiai žmonių besiekia vien materialinio gerbūvio, „sudaiktėjo“, atsisako bet kokios romantikos, pasidarė plėšrūs, pasiduoda masiniam girtavimui – tai visų pirma kulto laikų padariniai. Pagrindinė priežastis būtent šita, o ne kita.
Tai kuriems velniams dabar kelti tokias mintis, iš anksto pateisinant naujus smurto aktus, už kuriuos nebuvo ir nebus baudžiama. Verčiau jau patylėtų šitie visoki čakovskiai, apkabinėti socialistinio darbo didvyrių aukso žvaigždėmis, gauną „kremliovską“ aprūpinimą, verčiau jau nešauktų vilko iš miško!
Negeros mintys. Negera nuotaika. Nelaukiau iki galo, išėjau iš tos komisijos. Velniam ji man?
BIRŽELIO 23. TREČIADIENIS.
Iki pietų posėdžio nebuvo. Po pietų – vėl Kremliaus rūmų TSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salėje. Pasisakymai labai neįdomūs. Nuobodu. Neišbuvau ligi galo. Nėra prasmės. Tiek tiktai sužinojau, kad vakar komisijų darbe pasisakė 198 žmonės. Šitai laikoma dideliu laimėjimu. O mane ima juokas. Žodžiais kailinių nepasiūsi, sako mūsų liaudies patarlė. Galėjo pasisakyti dar tris kartus tiek kalbėtojų, kas gi iš to?
Latvių rašytojai pakvietė mus, lietuvius, padalyvauti Ligo, kitaip sakant, Joninių išvakarėse. Vykome autobusu. Latviai buvo labai dėmesingi mums. Suradome vietą toli už Maskvos, prie upelio, miškelio, kūrėm laužą. Latviai visą laiką dainavo, tiesiog stebėtis reikia, kaip jie draugiški vienas su kitu. Lietuvių rašytojų dainuojant negirdėjau niekad. Šį kartą neištvėrė ir mūsiškiai, užtraukė, latviai plojo, o mes plojom latviams. Lietuvių buvo: Bubnys, Bražėnas, Pocius, Sluckis, Vainilaitis, Marcinkus, na ir mano malonybė.
Labai pataisė man nuotaiką ši išvyka.
BIRŽELIO 24. KETVIRTADIENIS.
Iš ryto bendras posėdis. Pasisakė visi komisijos vadovai. Neįdomu, lėkšta. Nuėjau į bufetą, paskui ilsėtis. Kiek įdomesnė, beje, buvo rašytojo leningradiečio Fiodoro Abramovo kalba. Kirto kritikams, kurie apkaltino jį „kaimiška tematika“, girdi, apverkiąs kažkokias bobutes, senukus, o naujo gyvenimo nematąs, visų tų MTS nepastebįs.
Visa salė labai karštai plojo jam. Prezidiumas – ne.
Po pietų – uždaras posėdis: vyko rinkimai. Kadangi nesu delegatas, tiktai svečias, tai man nebereikėjo dalyvauti. Ilsėjausi viešbutyje, paskui nuvykau į svečius pas tokius malonius žmones Maiborodus, vyrą ir žmoną. Šita žmona – sena mano pažįstama, vilnietė, lietuvė, Aldona Martinkaitė. Ne sykį teko pabendrauti su ja prieš kokius aštuonerius metus, labai draugiški buvome, be jokių „seksų“, kaip geri bičiuliai. Nė nežinojau, kad ji Maskvoje, beištekėjusi už ukrainiečio Maiborodas, dirbančio Rašytojų sąjungos Litfonde. Ten ir pamačiau Aldoną. Ji labai apsidžiaugė, pakvietė. Tikrai malonūs žmonės. Pasakojo daug dalykų apie gyvenimą Maskvoje, daug tiesiog neįtikėtinų – apie betvarkę gamyboje, darbininkų girtavimus, dėl kurių algų mokėjimo dieną sustoja darbas, bei daug ko kita. Na, nereikia nė pasakoti. Iš pirmo žvilgsnio į Maskvą matai, kiek čia tvarkos belikę.
BIRŽELIO 25. PENKTADIENIS.
Iš ryto – bendras posėdis. Daugiausia kalbėjo užsienio svečiai. Labai trumpai kiekvienas: sveikina, linki, džiaugiasi, dėkoja.
G. Markovas pranešė, kad komisijose ir bendrame posėdyje pasisakė 233 žmonės, šito gana. Priimtas buvo laiškas į TSKP CK, po to suvažiavimas uždarytas, gana santūriai rašytojams paplojant.
17 valandą buvo suruoštas priėmimas Georgijaus salėje, Kremliuje. Pakviestas tapau ir aš, bet nėjau, nes 18 val. su minutėmis į viešbutį atvyko mašina vežti į stotį. Negi lėksi, čierką išmetęs, per visą Raudonąją aikštę!
Išvykome traukiniu „Litva“ trise: Bernotas, Vainilaitis, aš. Kiti delegacijos nariai žadėjo išvykti rytoj lėktuvu. Lėktuvu aš nebeskraidau. Po katastrofos, kurioje žuvo visa eilė vaikų gydytojų, profesorių. Pavažinėsiu ir traukiniu dabar. Juk turiu dar parašyti tris tomus „Druskos“.
