Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos kone iki pat savo mirties rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas.
2019 m. pasirodę pirmieji du šių dienoraščių tomai sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir tapo bene skaitomiausios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygos. Netrukus prekyboje pasirodys jau trečiasis, paskutinis dienoraščių tomas. Šioje dalyje skaitytojai ras ir išsamią visus tris tomus apimančią asmenvardžių rodyklę.
Trečioji, paskutinė dienoraščių dalis apima 1984–1990 m. Joje veriasi rašytojo tuometinių šeimos santykių drama, nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų Sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, kasdienybės liudijimai. Išskirtinis dėmesys kreipiamas į Lietuvos laisvėjimo procesus, nemažai svarstoma apie bręstančius pokyčius, atsiskleidžia rašytojo laikysenos šių pervartų fone aplinkybės.
Kviečiame skaityti Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984–1990“ knygos ištrauką:
1987 M.
RUGPJŪČIO 23. SEKMADIENIS.
Maskvos televizija rodė laidą „Gyvūnijos pasaulyje“ ir pranešė ta proga, kad jau įkurtas Fondas... zooparkams remti. Dar vienas fondas! Turėjo Taikos fondą, Gagarino miesto fondą, Pergalės paminklo fondą, Betėvių vaikų rėmimo fondą...
Dabar lieka laukti dar Nekaltų mergelių arba Neištekėjusių panų fondo, o paskui dar kitokių, nebeminint Kultūros fondo, kurio užduotis sugrobti iš gyventojų meno vertybes, neatlyginant jiems nė viena kapeika. Kiekvienam juk aišku, kad šitie fondai yra ne kas kita kaip naujas būdas apiplėšinėti darbo žmogų nelegaliai ir neteisėtai apdėtais mokesčiais. Taigi šitaip.
Maskvos televizijos pastovi laida „Vremia“ pranešė apie demonstraciją prie A. Mickevičiaus paminklo, kur susirinko apie pusę tūkstančio žmonių (Maskvos tarimu – kelios dešimtys) ryšium su 48-iomis metinėmis Stalino ir Hitlerio sutarties, kuria Hitleris leido pirmajam aneksuoti nepriklausomas Pabaltijo šalis: Lietuvą, Latviją ir Estiją.
Tokios demonstracijos esą įvykusios Rygoje ir Taline. Ir taip pat be pasisekimo, nes tai – Amerikos Žvalgybos Centro valdybos darbas, kuri savo propaganda suklaidino Pabaltijo kai kuriuos žmones, pirmiausia chuliganaujančius tamsuolius.
Reikia pasakyti, kad apie šias demonstracijas jau anksčiau kalbėjo JAV, Anglijos, Vakarų Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos ir daugelis kitų radijo stočių. Jos neragino dalyvauti, tiktai pranešė, kad jos įvyks, kur įvyks, kurią valandą prasidės.
Per Vilniaus televizijos laidą „Panorama“ irgi buvo kalbama apie demonstraciją prie Šv. Onos bažnyčios (kur netoliese stovi G. Jokūbonio sukurtas paminklas A. Mickevičiui). Parodė net kelis kadrus. Mačiau kalbančią garsiąją Sadūnaitę. Elegantiškai atrodė ji ekrane.
Įsidėmėtina, kad nebuvo jokių areštų. Milicija stebėjo viską iš arti, bet nesikišo.
Naktį beveik visos pasaulio radijo stotys pranešė apie šias demonstracijas, plačiai komentavo jas.
Žiūrėjome prieš tai su Monika prancūzų gamybos meninį filmą „Tikroji damos su kamelijomis istorija“. Gerokai nusivylėme: aktoriai geri, pastatymas geras, bet apie ką yra kurti filmą? Slampinėja eilinė kurvelka, tikro tėvo pardavinėjama, o aplinkui zuja frakuoti kuiliai, nieko daugiau. Negi ir Prancūzija nebeturi apie ką kalbėti iš ekrano?
RUGPJŪČIO 24. PIRMADIENIS
Skambinau į Kauno dailės kombinatą, paprašiau, kad iki metų pabaigos pasiūtų Kupiškio etnografinio liaudies teatro kolektyvui vyriškus kostiumus – viso 18 štukų. Abejojo, bet sutiko.
Skambinau Kauno viešbučiui „Lietuva“, susitariau, kad skirs kambarį Povilui Zulonui antradienį, tai yra rytoj, kai nuvyks jisai į Kazio Šimonio 100-jų gimimo metinių minėjimą.
Negaliu atsikratyti negero įspūdžio, kurį išsinešėm abu su Monika iš prancūzų filmo „Tikroji damos su kamelijomis istorija“. Gal todėl taip sunkiai sekėsi man parašyti pabaigą atsiminimų apie Stasį Kapnį? Neužbaigiau, nors parašiau bene šešis variantus.
Supirkau produktus Šeškinėje, kurioj „pagerinta“ parduotuvė, skirta mums, „intelektualams“, mažai kuo besiskiria nuo kitų, neskirtų „intelektualams“. Apskritai viskas prastėja.
RUGPJŪČIO 25. ANTRADIENIS
„Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“, „Sovietskaja Litva“, „Vakarinės naujienos“ rašo apie rugpjūčio 23 dienos demonstracijas, žinoma, viskas peikiama. Taipogi skelbiami „pasisakymai“, smerkiantys šį įvykį, jo dalyvius. Įdomu ir smagu, kad po jais nematyti nė vieno žymesnio žmogaus parašo, vis kažkokie tekintojai, brigadininkai, melžėjos, viena mokytoja... Taigi.
Vakare, nelauktai ir netikėtai, anūkas Rokas pasirodė gana švelnus mums su Monika: pademonstravo savo kelionės po Tadžikiją skaidres, plačiai paaiškindamas. Geras buvo vakaras. Gera atmosfera namuose. Kad taip dažniau šitaip.
RUGPJŪČIO 26. TREČIADIENIS
Atvykome į Paalksnę. Oras gražus, Monika smagi. Kartu su mumis – Kurauskas, režisieriaus asistentė Regina. Visi pasiruošę.
Kurauskas kelis kartus šnekėjo, kad labai norėtų nusipirkti kokią nors sodybą prie ežero, nelabai brangią. Norėtų šito ir Regina, taipogi rež. Puodžiūnas, kuris neatvažiavo. Paskambinau LKP Molėtų RK pirmajai sekretorei E. Blaževičiūtei, toji tik ką grįžusi iš Vilniaus, kur, matyt, buvo gavusi pylos už kažką, staiga sujudo atvykti ir tuoj pasirodė, nors buvo jau pavakarys. Turėjau tiktai alaus, pavaišinau.
Ji tuojau pašnibždėjo kažką į ausį savo vairuotojui, tas nurūko į Molėtus, prietemoje sugrįžo su dviem bonkom degtinės, na ir prasidėjo!.. Pati sekretorė, buvo matyt, iš Vilniaus grįžo išgėrusi, dabar pylė be jokio saiko, rėžė kalbas, apsiverkė kartą ir kitą.
Supratau: nelaiminga tai moteris, ateinančiais metais jai bus 50, o dar netekėjusi, kažką slaptai bemylinti, užmiršti nepajėgianti, makaluojasi su kuo pakliūva... Išvykdama jau naktį, pasakė Kurauskui ir Reginai atvykti į raikomą pusę vienuoliktos: nuvešianti ir parodysianti, kokios sodybos yra parduodamos rajone. Taigi.
Šiandien spaudoje vėl apie rugpjūčio 23 dienos demonstraciją. Ir visose radijo stotyse užsienyje pilna apie tai.
RUGPJŪČIO 27. KETVIRTADIENIS
Baigiau apie Stasį Kapnį. Kaip ir tikėjausi, sutilpau į 19 puslapių, nors sunkiai suvaldžiau norą burbuliuot toliau. Nepanašus šitas mano rašinys į kitus tokio pat tipo bandymus. Daug čia visokių mano samprotavimų, išvadų, praeities prisiminimų. Plepus darausi į senatvę, ar ką? Na, dar sugrįšiu prie šito rankraščio, bandysiu pakoreguoti, gal pavyks sutrumpinti.
Antanėlio vežamas, nukakau į Kupiškį, nubogindamas tuščią statinę, kurią (pilną) padovanojo man buvęs Antašavos kolūkio pirmininkas Notkus. Nuvežiau ir vaistų Adomo Petrausko žmonai: tegu sveiksta, neserga. Apie 20 valandą sugrįžau, o čia H. Kurauskas guli ant kušetės užvirtusiom akim, tik ką pabudęs.
Pasirodo, sekretorė nugirdė jį negyvai, atvežė ir dar norėjo čia išgerti prie stalo, bet, Monikos subarta, pasitenkino alum. Atrodo, nereikia būti nė pranašu, kad suprastum, jog ši moteris sparčiai žengia į savo karjeros pabaigą. Niekai, ir gana. Be kita ko, gana įkyriai lenda prie manęs.
Tikrai niekai.
Skambinau broliui Leonardui, atsiliepė sesuo Marytė. Jos sveikata smarkiai pašlijo, sunkiai bepaeina, daugiausia guli, kojos ištinusios, skausmai nuo „druskų“ dar labiau paaštrėję. Siūliausi paguldyti ją į ligoninę – atsisakė.
Supratau: nebetiki ji tarybiniams gydytojams. Jeigu apskritai tikėjo kada. Jos akimis žiūrint, kas bedievis, tas ir šlamštas. Na, žiūrėsim. Su broliu susitariau, kad sekmadienį atvažiuos į Paalksnę. Mes išvyksime iš čia šeštadienio vakarą. Jo žmona Mikalina baigs gydyti čionai dantis (Molėtuose): susitariau tuo reikalu su geriausiu Molėtų dantų protezistu bei stomatologu Šimėnu.
RUGPJŪČIO 28. PENKTADIENIS
Nakčia netikėtai nukrito karščiai. Temperatūra vos 20. Žada lietaus. H. Kurauskas pagavo ežere tris šaunias lydekas, tai valgėm žuvienę ir keptą lydekienę. Irgi įdomu.
Kažko suprastėjo savijauta. Padažnėjo ir paaštrėjo skausmai kairėje galvos pusėje: smelkia ir smelkia. Gal čia aortos sutrikimai. Ir nesveiksta kairė koja, įdrėksta dar bene gegužės mėnesį. Neramina prisiminimas, kad ir mano motinai buvo panašus atvejis, kai negalėjo ji užgydyti blauzdos įdrėskimą, o vėliau paaiškėjo, kad turi skrandžio vėžį ir buvo operuojama, turėdama jau 71 metus. Niekai būtų, jeigu ir man panašiai. Turiu dar padirbėti šiek tiek.
Vartinėjau juodraščius. Negaliu dar apsispręsti, apie ką dabar paruošti atsiminimų pluoštą: A. Vienuolis-Žukauskas, Jonas Šimkus, Teofilis Tilvytis ar Anykščių teatro (saviveiklos) režisierius Bronius Zabiela, seniai jau miręs. Ko gero, imsiu šitą gražų žmogų.
RUGPJŪČIO 29. ŠEŠTADIENIS
Niūri, tuščia diena. Negaliu prisiversti rašyti. Negaliu net apsispręsti, apie ką dabar rašyti iš eilės. Keistas mano būdas. Gal ir išlepimas. Vis kažko neramu, negera, kažko ilgiuosi... Tikriausiai – išlepimas.
Vakar vakare sugrįžome iš Paalksnės. Nieko taip ir neparašiau per pastarąsias dvi dienas. Šiurpu! Jeigu šitaip eikvosiu tuščiomis laiką, kada gi darbą prie knygos užbaigsiu?
Buvau Kino sąjungoje. Atsiėmiau bilietus į „fondinių“ filmų peržiūrą, atidaviau juos Rokui, tesižinai.
Buvau „Šeškinėje“ vis toje „pagerintoje“ parduotuvėje, kuri visiškai baigia prilygti normalioms, taigi apytuštėms ir vis labiau tuštėjančioms parduotuvėms, kurios skirtos „normaliems“, jokių protekcijų neturintiems žmonėms. Nieko gero nesuradau tenai, pirkau gyslotos mėsos jautienos ir dar kažką, pagal išvaizdą panašaus į karbonadą. Taigi. Persitvarkymai, žinoma, persitvarkymais, tačiau gal nereikėtų apsiriboti reikalavimais iš žmonių dirbti, dirbti, dirbti, ir vis gerai dirbti, nieko už tai neduodant. Taigi.
Skambinau į universitetą, sužinojau, kad studentų „įkrikštijimas“ įvyks rugsėjo 1 dieną, universiteto kiemelyje. Būtinai nueisiu, nors šalta ir neatlaidžiai skauda kairės kojos riešą, sužeistą dar, berods, birželio pradžioje. Atkakliai negyja jis man, ramybės nė minutei neduoda. Jau trečias mėnuo šitaip. Gydytojai varinėja vienas nuo kito, o pas kurį nueini, vis pečiais patrauko: kaltos tavo venos, išsiplėtusios, koją prastai maitina, ir taip toliau. O man kas iš tų kalbų? Niekai.
RUGSĖJO 1. ANTRADIENIS
Šaltas oras, vėjuota, šiurpu. Vilnius atrodo pajaunėjęs, tiek privažiavo laimingųjų jaunuolių ir merginų, kuriems pavyko įstoti į aukštąsias mokyklas. Nelengvai pavyko, senelių ir tėvelių materialinės paramos dėka, kai už kiekvieną egzaminą klojama dėstytojams-egzaminatoriams po tūkstantį rublelių. Jaunuolio talentas bei kiti „absurdai“ čionai negalioja. Na taigi. Iš kitos pusės, kai pagalvoji, kurių gi velnių visi taip veržiasi į aukštąjį mokslą?
Jį baigus, atlyginimas žemesnis nei eilinio darbininko fabrike, kur šis gauna po kelis šimtus rublelių, o inžinierius – po 100 ar 120. Darbo yra visur, labai visokio, o visi – į aukštąjį, aukštąjį, aukštąjį! Taigi. Man atrodo, čia tiesiog ambicijos reikalas. Ir didelė nelaimė visiems: talentai nepatenka į mokslus, jie iš „žemesnių“ sluoksnių, be protekcijų, o juos sėkmingai lenkia vidutinybės, kurios vėliau ir užvaldo visus postus, visur diktuoja savo valią ir kerta galvas talentams, ryškėjantiems ir juos užtemdantiems. Taip ir rieda tas mūsų gyvenimas žemyn, žemyn, žemyn...
Filologijos fakulteto ruošiama studentų įšventinimo ceremonija turėjo prasidėti 10 val. ryto, prasidėjo po 11-os valandos. Buvo gana linksma, įvairu. Fuksai, merginos ir vaikinai, brido į fontaną, atlikinėjo čia visokias ceremonijas, kalendami nuo šalčio dantimis, kalbėjo, deklamavo, įdomią ir šmaikščią kalbą sakė prorektorius, o pats rektorius J. Kubilius, storai apsivilkęs, kvatojo nuo pačios širdies. Pasižymėjau kai ką popierėlyje: gal dar prireiks berašant, gal ir nebeprireiks, nes kiekgi man beliko gyventi.
Supažindino mane čia su keturiomis lietuvaitėmis iš Punsko, Lenkijoje. Atvyko jos studijuoti. Tai gerai. Net labai. Lietuvybė turi būti išlaikyta. Ypač tai svarbu dabar, kai visais kanalais sustiprintas rusinimo darbas. Taigi.
Padirbėjau prie pasakojimo apie Joną Šimkų. Kai ką pridedu prie to, ką rašiau anksčiau. Reikia. Atrodo, bus paskaitomas dalykas, gal ir visa knyga.
Nėra dienos, kad spauda, radijas ar televizija neskelbtų naujų ir naujų protestų prieš rugpjūčio 23 dienos demonstraciją ir jos dalyvius. Vyksta net masiniai mitingai gamyklose bei įstaigose. Visi vieningai smerkia. Šitai primena man tuos mitingus masinius, kurie vyko Rusijoje 1937 ir vėlesniais metais, kai tūkstančiai darbininkų, nieko konkretaus nežinodami, kaltino Tarybų Sąjungos maršalus, įžymiausius partijos ir valstybės veikėjus „tėvynės išdavimu“, reikalavo jiems... mirties bausmės. Taigi.
Čia, žinoma, milijoną kartų smulkesnis atvejis, bet jis kartoja tai, kas buvo. Prisipažinsiu: kartais tiesiog juokingai man atrodo visas šis šurmulynas, sakytum, visi nepaprastai apsidžiaugė susilaukę lyg ir kokios „šventės“, tik rašoma, tik kalba, tik protestuoja!.. O kas gi iš tikrųjų įvyko? Parodė per televiziją: buvo susirinkę gal per šimtą žmonių prie Onos bažnyčios, Mickevičiaus paminklo, pakalbėjo, paprotestavo prieš Stalino–Hitlerio sudarytą sutartį prieš 48 metus, pasmerkė ją ir... išsiskirstė.
Tiesa, dar sugiedojo senąjį himną „Lietuva, Tėvyne mūsų“, kurį mes visi giedojome sugrįžę į tik ką išvaduotą nuo hitlerinių okupantų Vilnių, dar „Lietuva brangi“, kurią nūnai dainuojame visi per respublikines Dainų šventes ir visur kitur, tai ir viskas. Ir dėl šito toks erzelis spaudoje, per radiją bei televiziją?! Štai ką reiškia jausti, kad valdžią laikai užėmęs per prievartą!..
RUGSĖJO 3. KETVIRTADIENIS
Užsienio radijas plačiai skelbia jau kelios dienos apie Jeruzelskio straipsnį, atpyškintą sąjunginiame „Komuniste“, kuriame protestuojama prieš TSRS–Lenkijos politinių santykių klastojimą TSRS spaudoje bei istorikų darbuose, nurodoma, kad Katynės miške tūkstančių lenkų karininkų 1941 metais išžudė ne hitleriniai okupantai, kaip tai buvo atkakliai skelbiama visoje Tarybų Sąjungoje visais kanalais, o TSRS valstybės saugumo organai. Tai bent! Tai bent!.. Vadinasi, iš tikrųjų žengiama progreso, persitvarkymo teisinga kryptimi, skelbiama tiesa tokia, kokia ji buvo iš tikrųjų.
Iš Maskvos žinios, nuteistas 4 metams laisvės atėmimo Vakarų Vokietijos jaunuolis Rustas: atskrido niekieno nekliudomas savo sportiniu lėktuvu ir nusileido ne kur kitur, o Maskvos širdyje, Raudonojoje aikštėje. Taigi. Būtų mano valia, duočiau jam aukščiausią ordiną: kad atvėrė akis, ko verta TSRS sienų gynyba ir privertė susirūpinti valstybės sienų saugumu.
Vis dar vyksta protestai prieš rugpjūčio 23 dienos demonstraciją. Net nebejuokinga.
Buvau pas gydytoją D. Bagdonienę, paprašiau ištirti nuodugniau mano sveikatą, gal kažkur organizmo viduje yra priežastis, kad taip ilgai nesveiksta mano koja. Rytoj nešiu analizus. Reikia.