Juozo Baltušio dienoraščiai: sunkumai rašant „Sakmę apie Juzą" ir įsitikinimas, kad niekas nespausdins

Antrasis dienoraščių tomas apima 1976–1983 m. Sklaidant J. Baltušio kasdienybės užrašų lapus, atsiveria ne tik jo asmeninio gyvenimo kaleidoskopas ar individualios veiklos literatūros ir kultūros lauke pastangos: rašytojo dienoraščius galima ir verta skaityti kaip plačią kultūros, literatūros įvykių panoramą Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

Kūrėjų portretai, partinės nomenklatūros veikėjų štrichai, jų apibūdinimai, surašyti per J. Baltušio regėjimo prizmę, sudaro labai įdomią paveikslų galeriją. Plačiausia prasme J. Baltušio dienoraščius galima matyti ir kaip įvairialypį visos sovietinės epochos veidrodį.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

1978 M. KOVO 9. KETVIRTADIENIS.

Visiškai niekai su sveikata. Atsiverčiau „Juzos“ rankraščius, perrašiau naujai gal du puslapius, ir – nebėra kvapo, atguliau paslikas.

Ir ar verta berašyti tą „Juzą“? Surašau viską, kaip buvo tarybinę santvarką atkūrus Lietuvoje 1940–41 metais: žemės dalinimas, tos pačios žemės, kuri vėliau buvo atimta, visus suvarant į kolūkius, išvežimai, represijos, baisūs šeimų bei giminių išardymai, ir viskas padengta nesibaigiančiais šūkiais apie humanizmą, laisvę, demokratiją, žmonių lygiateisiškumą, brolybę... Šlykštu prisiminti, dar šlykščiau aprašinėti...

Ir kam aprašinėti? Dabar to kūrinio niekas nespausdins, o jeigu liks rankraštyje po mano mirties, taigi KGB konfiskuos, išraus su visomis šaknimis, niekam nė pauostyti nedavę. Ir neturiu kam palikti rankraštį to kūrinio. Su Dalia, į kurią tiek vilčių dėjau, viskas baigta, o iš manųjų įpėdinių kas saugos? Nematau nė vienos rimtesnės kandidatūros, patikimos atramos. Vėlgi jei rankraštis ir išliktų būsimoms kartoms, kas iš to?

Niekas nieko nepasimokys, jokių išvadų nepasidarys, geresne kryptim gyvenimo nepasuks. Eina šimtmečiai, o žmonės nesikeičia: egoizmas, savanaudiškumas, gerbūvio siekimas bet kuria kaina, net ir kraujo, štai būdingi žmonių bruožai, einantys iš šimtmečio į šimtmetį. Tad vardan ko rašyti, saugoti mūsų gyvenamojo meto paliudijimus?

Maskvos–Kaliningrado traukiniu parvažiavo Monika su visa grupe išvykėlių į Italiją. Labai patenkinta, įspūdžių pilna, kuriuos papasakos, žinoma, vėliau. Net nepatogu man buvo, kad toks sugižęs, susilpęs pasitikau ją.

Na, kaip nors. Kaip nors.

KOVO 10. PENKTADIENIS.

Nieko nerašau. Silpna visam kūne. Norėjau išsimaudyti, bet susilaikiau.

Buvau pas gydytoją. Nustatė, kad labai suartėję mano kraujospūdžio ribos – viršutinė ir apatinė. Gydytojos tvirtinimu, čia ir yra to silpnumo priežastis. Spėjo, kad šitaip pasidarė nuo to česnako tirpalo, kurį suruošiau pats pagal Tibeto vienuolyne surastą receptą. Česnakas, apskritai, naudingas organizmui, bet labai „muša“ žemyn kraujo spaudimą. O čia dar bendras mano nuovargis, dar nervų tampymas su „Trečia marčia“... Išrašė daktarė Kristina Baranauskienė vitamino „Undevit“ ir „Kardiomino“. Sako, būtinai padės, po savaitės pats pajusite, ateikite vėl pas mane. Šauni bobikė, ta Baranauskienė, gal ir kaip gydytoja nieko.

Užsienio radijas pranešė: Tarybų Sąjungos vyriausybė atėmė iš „disidento“ generolo Grigorjenko TSRS pilietybę. Atėmimas padarytas su asmenišku Brežnevo parašu. Šitas generolas (nūnai jau buvęs generolas) Grigorjenko ilgai reikalavo sugrąžinti į Krymą budelio Stalino ištremtus Krymo totorius, atstatyti jų teises, kitaip sakant, atitaisyti padarytą jiems skriaudą. Šituo reikalavimu jis ir įsipyko TSRS vadovams: kaipgi dabar grąžinsi, kai visus ištremtųjų totorių namus, miestus ir kaimus užtvindė rusai, įsitvirtino tenai?

Per daug rūpesčių, sudėtingų klausimų. Na, o kad totoriams nieku nepelnyta skriauda padaryta, tai ką dabar bepaveiksi? Tokia, matote, istorija, taigi... Generolas Grigorjenko buvo išleistas į JAV gydytis (prieš tai jis ilgą laika buvo terorizuojamas TSRS psichiatrinėje ligoninėje!), jį palydėjo žmona ir duktė, jis žadėjo būtinai sugrįžti į Tarybų Sąjungą. Jam dabar 70 metų. Ir štai už teisingus jo reikalavimus atitaisyti padarytą skriaudą Krymo totoriams jis apkaltinamas Tarybų Sąjungos kompromitavimu ir jam atimama TSRS pilietybė.

Tai čia turbūt ir yra tai, kas oficialiai vadinama revoliuciniu humanizmu?

Monika šiandien jau vaidino „Vyšnių sode“. Sugrįžo labai patenkinta. Vakar ir šiandien ji itin geros nuotaikos. O, kad šitai būtų kuo ilgiau!

Nei iš šio, nei iš to paskambino Lipskis iš Kino studijos. Teiravosi, ką galvojame daryti su scenarijum „Trečia marti“, kokio mudviejų su Lukšu atsakymo reikia laukti? Atsakiau, kad nežinau, kam dabar rašyti atsakymą: Lozoraičio juk nebėra. Atsakė, kad gal nereikėtų nutraukti ryšį, gal nauja Kino studijos vadovybė bus kitos nuomonės. Pasakiau, kad filmą gaminant yra galimi kai kurie pakeitimai, bet ne iš esmės, nekeičiant mūsų koncepcijos.

Taip ir sutarėm: ryšio nenutraukiam, laukiam, ką pasakys nauja vadovybė. Šitas skambutis kiek nustebino: bene bus kas užmynęs ant uodegos tam Lipskiui. Šiaip ar taip, o jis buvo atkakliai prieš mūsų scenarijų, tuo pat metu visa energija „stumdamas“ nuosavą (pagal R. Kašausko romaną). Žiūrėsim.

Čia pat informavau apie viską Gytį Lukšą, savo bendraautorių. Slėpti nedera.

KOVO 13. PIRMADIENIS.

Vakar ir užvakar netikėtai padirbėjau prie „Juzos“. Vėl pradedu tikėti, kad bus tai pakenčiamas darbelis, gal net paskaitomas, nors, žinau tai iš anksto, turės didelių trūkumų, visų pirma nemažai pakartojimų to, ką esu jau pasakęs kituose kūriniuose. Šiaip ar taip, o reikėtų jį užbaigti. Jau susitariau su savo redaktore D. Linčiuviene ir Povilu Zulonu (Kupiškis), kad parodysiu jiems šį kūrinį tokio juodraščio pavidalu, koks dabar išeis.

Suprantu, kad taip nedera elgtis. Gal net neetiška. Kvepia eksploatacija. Tačiau ką gi daryti? Negaliu dirbti niekam nepasirodęs, nepasitaręs, bent jau negavęs bendro atsiliepimo, ar kūrinys vertas dirbti, tobulinti jį toliau, ar geriausia būtų jį išmetus. Toks esu. Linčiuvienei gal pavyks įsiūlyti šiokį tokį materialinį atlyginimą už darbą, gaištą, o Zulonas gal ir taip pasiaukos, jis seniai svajoja „padaryti man ką nors gero“.

Anksti rytą šiandien buvau vėl pas gydytoją K. Baranauskienę. Džiaugėsi, kad mano sveikata gerokai pagerėjusi, spaudimas jau visai normalus. Sumažino „Kardiomino“ dozę, bet vitaminus paliko. Pasakė vėl užsukti pas ją.

Išėjau smagesnis.

Skambinau Molėtų rajono Vorėnų kolūkio pirmininkui St. Babeliui dėl trobos pirkimo. Nieko dar nesuradęs. Antra vertus, pranešė jis, pati polaidžia dabar, keliai neišvažiuojami, tai ir dairytis trobos neįmanoma. Prašė palaukti, suramino: viskas bus gerai.

Padirbėjau ir šiandien prie „Juzos“.

Vakare iš naujo skaičiau „Druskos“ II-jį tomą. Buvau pernai įteikęs jį „Vagai“ pakartotinam leidimui, dabar atsiėmiau: parūpo dar kartą peržiūrėti. Ir gerai padariau: nemažai trūkumų buvo likę. Apskritai, šis tomas – silpnesnis už pirmąjį.

Pirkau Vl. Reimonto romaną „Fermentai“, D. Urbo išverstą į lietuvių kalbą, „Vagos“ išleistą masiniu tiražu. Vertimas labai prastas, vietomis – nepaskaitomas. Kaip visi, beje, šito vyro vertimai. Kokį kūrinį jis beverstų, būtų tai Čechovo ar Balzako, visuomet suprimityvina, nususina, nuskurdina, padaro kažkokį medinį. Reikia tiesiog stebėtis, kad iki šiol tas žmogus laikomas ne tiktai geru vertėju, bet ir lietuvių kalbos žinovu, statomas vos ne šalia J. Balčikonio. „Vagos“ leidykla nuolat kviečia jį „pasitarti“ kalbos bei vertimų klausimais.

KOVO 14. ANTRADIENIS.

Padirbėjau prie „Juzos“. Atrodo, lyg pradėjo sektis. Gal ir užbaigsiu šitą užsigulėjusį savo darbelį. Kada nors.

Užsienio radijas jau kelintą kartą kartoja, kad išniekintas Čarlio Čaplino kapas, jo palaikai pagrobti ir išgabenti nežinoma kryptim. Pažymima, kad laidojant šį artistą visiems buvo viešai paskelbta, kad karste nebus jokių vertingų dalykų. Matyt, nujausta, kad galimi grobimai. Deja, šitai nepadėjo. Blogiausia, niekas nesuranda Čaplino palaikų. Kai kas mano, jog tai Hitlerio pasekėjų darbas: Hitleris buvo įdūkęs ant Čaplino už filmą „Diktatorius“ ir dar už tai, kad iškėlė jam bylą už... Čaplino ūsų plagijatą. Kas gi čia žino, kaip yra iš tikrųjų.

Tarp kitų laiškų gavau iš tūlo Suvorino. Prašo atsiųsti kurią nors mano knygų. Nepagalvojo žmogelis, iš kur aš galiu paimti tokiems reikalams.

Vakare žiūrėjome anglų televizijos filmą „Mėnulio akmuo“, pagal Kolinzo to paties pavadinimo romaną. Gerai sukaltas filmas, daugiaserijinis.

KOVO 15. TREČIADIENIS.

Padirbėjau prie „Juzos“. Gerai. Nuotaika šviesesnė.

Buvau pas akių gydytoją pasitikrinti. Nieko ypatingai blogo nerado, tačiau akinių stiprumą liepė keisti. Prirašė ir vaistų prancūziškų: „Vitajudorolio“. Liepė lašinti, vėliau ateiti.

„Vaga“ atsiuntė sutartį „Druskos“ II-jo tomo pakartotinam išleidimui (serijiniam). Susigriebiau, kad tekstas dar ne visas mano peržiūrėtas. Padirbėjau smarkiai. Dar pora dienų, ir užbaigsiu. Sąžinė nebegrauš.

Išsiunčiau P. Zulonui ir O. Liutkienei (į Kretingą) „Druskos“ I-jį tomą (serijinio leidimo). Parašiau ir laiškus. Zuloną praprašiau pasidairyti po Kupiškio padangę trobos man pirkti. Galimybių ir tenai yra. Daug kur dabar yra. Vyksta melioracija, trobas reikia nukeldinti. Valdžia sumoka nusikeliantiems, atlygina už namą ir už sodelį, žodžiu, už sodybą. Iš tokių galima nebrangiai pirkti. Gi kada susiduri su trobom nepaliestose melioracijos vietose, tada jau lupa iš pirkėjų kaip reikiant. O kam man permokinėti? Ne milijonierius ir aš.

Vakare žiūrėjome „Mėnulio akmens“ II-ją seriją. Gerai.

KOVO 16. KETVIRTADIENIS.

Padirbėjau prie „Juzos“. Lyg ir sekasi. Artėju į antrąją pusę: imu tarybinės santvarkos atkūrimą, tiksliau, to atkūrimo atgarsius Lietuvos kaime. Gal kas ir išeis.

Tikslinau „Druskos“ II-jo tomo tekstą. Daug negerumų. Jeigu rašyčiau dabar, daug ką kitaip parašyčiau. Deja...

Kino studijoje kalbėjausi su jos pirminės partinės organizacijos sekretore Bartusevičiene bei jos pavaduotojais Lipskiu ir Jonučiu. Tarėmės, kaip geriau pravedus bendrą mūsų partinį susirinkimą tema: „Kinas ir rašytojai“. Atrodo, surasime bendrą kalbą. Jie gerokai išsigandę, kad gaus pylos už mūsų literatūros ignoravimą. Pasiūliau užsiimti ne pyla, o ieškoti būdų suartinti rašytojus su kino menu. Sutiko gana smagiai.

Žiūrėjome „Mėnulio akmens“ III-ją seriją. Geras jau tuo, kad nėra nesibaigiančių šaudymų, riksmo, keiksmų ir nesibaigiančio tarybinės santvarkos pranašumų įrodinėjimo, ligi gyvo kaulo įgrisusio mūsiškiuose filmuose.

KOVO 17. PENKTADIENIS.

Iš pat ryto išvykau su skaitovu Kalveliu į Kauną. Pirmas susitikimas įvyko „Kastyčio“ restorane su Kauno rajono mokytojais lituanistais. Viskas praėjo gana pakiliai, juoba niekas nieko negėrė, išskyrus, žinoma, kavą ir arbatą, klausėsi labai atidžiai, pateikė gana daug klausimų. Įspūdį man, tiksliau, nuotaiką sugadino toks „aktorius“ Petrika, pasišovęs skaityti mano „Druską“.

Skaitė nežmoniškai, nemokšiškai, nė iš tolo nesupratęs pačių svarbiausių mano kūrinėlio minčių. Pabaigė priblokšti mane su žinia, kad skaito jau 100-jį kartą. Turi pasigaminęs ir plakatą Filharmonijos vardu, važinėja su tuo plakatu po visą Lietuvą, skaito visuomenei ir moksleiviams mokyklose... Siaubas!

Vakare – Rokų keramikos gamykloje susitikome su darbininkais, inžinieriais, vadovybe. Paprašiau aprodyti gamyklą, darbo procesus. Įdomu, įspūdinga. Ši gamykla (privati) veikė ir Smetonos laikais, išlikę dar ir krosnys drenažo vamzdžiams degti, labai juokingai beatrodančios dabar, šalia naujosios mūsų technikos. Gamina jie daug milijonų drenažo vamzdžių ir plytas. Vamzdžius eksportuoja, nors paklausa ir vietoje labai didelė.

Padovanojo man keramikinį medalį, specialiai pagamintą mano atvykimo proga: einu su batu ir knyga rankoje. Naivu, bet įdomu.

Mačiau ir Kazio Borutos namą Pajiesyje, visai netoli gamyklos. Kazys Boruta vadindavo jį lūšna, tačiau namas kaip reikiant, ne tokį jau klaikų vargą vargo tas mūsų Kazys. Dabar čia gyvena jo brolis, sukūręs šeimą ir susilaukęs ne tik vaikų, bet ir anūkų. Į susitikimą jis neatėjo: anūkė susirgusi, turi slaugyti...

Vėlai naktį užgaišome pas gana įdomų keistuolį Joną Kvedarą. Buvęs cirko iliuzionistas, dabar prižiūri gamyklos oranžeriją, prisiauginęs įvairiausių kaktusų. Laiko gyvą beždžionę narve, ligi šiol nevedęs, nors sulaukė jau 65 metų. Vaišino, rodė „fokusus“, nusivedė į palėpę, kur turi įsiruošęs „kampelį“ skelto beržo sienomis, paukščių iškamšų pritupdęs visur. Paukščiai prijungti prie magnetofono, paleidus – gieda, čiulba, gegutė kukuoja... Naivu, bet įdomu.

Sugrįžome jau po vidurnakčio. Namie, žinoma, audra...

KOVO 18. ŠEŠTADIENIS.

Padirbėjau prie „Juzos“. Vakar neprisėdau, tai šiandien kiek sunkiau. Visada taip būna man: kai tik nepaliečiu bent vieną ar dvi dienas, viskas atrodo, lyg iš naujo reikia pradėti. Įdomu, ar ir kitiems šitaip?

Tikslinau „Druskos“ II-jo tomo tekstus. Pirmadienį reikia įteikti „Vagai“.

Užsienio radijas pranešė, kad įžymiajam tarybiniam violončelistui Rostropovičiui ir jo žmonai operos solistei Višnevskajai atimtos TSRS teisės, jie nebegalės sugrįžti namo. Labai plačiai komentuoja užsienio radijas šį faktą. Gerokai nustebino jis ir mane. Kiekai jau žmonių šitaip atimamos pilietinės teisės, tiksliau pasakius, pilietybė: pirma išleidžia į užsienį, o tam išvykus – atimama. Ne prieš gerą šitoks mūsiškių vadovų kvailiojimas. Stipriai kompromituoja jie pasaulio visuomenės akyse ir mūsų šalį, ir tarybinę santvarką. Stipriai.

Pasaulyje vyksta gana keisti ir nesuprantami dalykai. Prieš kurį laiką į Izraelį prasismelkė Palestinos išvadavimo organizacijos paruošti teroristai, sulaikė prie Tel Avivo du autobusus, iššaudė 37 žmones, sužeidė 72. Dabar Izraelis pasiuntė kariuomenę su lėktuvais ir tankais į pietinį Libaną, kur įsikūrusios palestiniečių stovyklos: šaudo iš patrankų, bombarduoja iš oro, žūsta šimtai nieku nekaltų žmonių... Išprotėjo pasaulis!

Keista, kad mūsiškė informacija visiškai nutyli palestiniečių teroro aktą prie Tel Avivo, skelbia vien apie Izraelio grobikišką militaristinį užpuolimą prieš Libaną. Skelbti, kaip man atrodo, reikia visą tiesą, o ne dalį jos.