Praėjus 25 metams nuo J. Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J. Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos iki pat savo mirties 1990-aisiais rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas.
Šių metų pradžioje vos pasirodęs pirmasis Juozo Baltušio dienoraščių tomas sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir tapo bene skaitomiausia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knyga. Netrukus knygynuose pasirodys antrasis Juozo Baltušio dienoraščių tomas.
Antrasis dienoraščių tomas apima 1976–1983 m. Sklaidant J. Baltušio kasdienybės užrašų lapus, atsiveria ne tik jo asmeninio gyvenimo kaleidoskopas ar individualios veiklos literatūros ir kultūros lauke pastangos: rašytojo dienoraščius galima ir verta skaityti kaip plačią kultūros, literatūros įvykių panoramą Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
Kūrėjų portretai, partinės nomenklatūros veikėjų štrichai, jų apibūdinimai, surašyti per J. Baltušio regėjimo prizmę, sudaro labai įdomią paveikslų galeriją. Plačiausia prasme J. Baltušio dienoraščius galima matyti ir kaip įvairialypį visos sovietinės epochos veidrodį. Kviečiame skaityti Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio. II tomas. 1976–1983“ ištrauką (2/2).
1976 M. GRUODŽIO 11. ŠEŠTADIENIS.
Šiandien – susitikimų Raseiniuose diena. Tačiau, prieš aplankant Raseinius, nuvykome į Tytuvėnus. Norėjome apžiūrėti bažnyčią, bet ji uždaryta. Pasirodė senas vargonininkas. Nulydėjo mane pas kleboną Ričardą Mikutavičių.
Radau valgantį pietus, tik ką iš pirties sugrįžusį. Jaunas dar žmogus, nė 40-ties neturįs. Žvalus, judrus, matyt, gudrus ir daug įžvalgesnis už daugelį mūsiškių partinių vadovų. Aprodė savo būstinę. Gyvena atskirame mediniame namelyje. Itin gausu knygų. Ypač istorijos klausimais. Ant stalo pasidėjęs skaito Lietuvos Pirmojo seimo stenogramas.
Gavęs kur tai beveik visas jas. Baldai visi iš senų dvarų, puošnūs, aukso inkrustacijomis išmarginti, raudonuoju medžiu žvilga. Labai turtinga senųjų dailininkų paveikslų kolekcija. Paveikslai tikrai reti. Yra kardinolo Rišeljė portretas, tarp kitų kardinolų, žaidžiančių šachmatais, olandų, danų dailininkų originalai. Švara ir tvarka – pavydėtiniausi. Pasisakė klebonas, buvęs čia svečiuose rašytojas Kazys Saja. Kvietė mane dažniau pasirodyti: „Jeigu tik pajusite ilgesį ramybės, paguodos, prašome būtinai būtinai!“ Paguodos dažnai pasigendu. Ir ieškau jos visur. Tačiau šičia – bene mažiausiai tikslus adresas mano ieškojimams.
Šiaipgi – įdomu. Stebina šiuolaikinių dvasiškių mokėjimas prisitaikyti esamoms sąlygoms, išsaugoti savo orumą, nepriklausomumą, suprantama, gana sąlygišką, bet vis dėlto. Netenka tad ir stebėtis, kad religingumas žmonėse kyla, stiprėja. Visiems nusibodo grubumas, šiurkštumas, eiliniams žmonėms akivaizdžiai rodoma nepagarba, o dar labiau visiems įgriso taip vadinamų ateistų begalinis primityvumas, riksmai, demagogija, melas. Jeigu toliau šitai tęsis, galima būti tikriems: religija susilauks naujo pakilimo, pasakyčiau, atgimimo. Tai – neabejotina.
O Raseiniuose susitikome, dienos metu, su profesinės technikos mokyklos moksleiviais. Mokykla, pradžioje įsikūrusi buvusiuose Raseinių kalėjimo mūruose, dabar perėjo į priestatą, savo didumu pralenkiantį pagrindinį korpusą, šviesų, modernų, patogų. Mokinių – virš 1 000-čio. Ruošia technikus, šaltkalvius, elektrikus – buitiniam gyventojų aptarnavimui. Susitikimas su jais praėjo gana gyvai.
Vakare – su visuomene rajono kultūros rūmuose. Žmonių – sausakimšai. Sutiko Kalvelį ir mane gana šiltai, buvo daug plojimų ir gėlių.
Po visko – turtinga vakarienė „Rasos“ restorane. Į Vilnių sugrįžome apie 6 val. ryto. Moniką radau piktą: už pavėlavimą. Kaltas, nesiginu.
Bėda ne vien jos pyktyje, bet dar labiau – mano sveikatoje. Kiekvieną dieną gėrėm, ėdėm, dabar viskas atsilieps tikriausiai. O velniam man visa tai?
GRUODŽIO 12. SEKMADIENIS.
Kaip ir nujaučiau – sveikata niekai.
Bene laikas baigti tas visas išvykas „pas skaitytojus“?
GRUODŽIO 13. PIRMADIENIS.
Iki pietų – visiškai nedarbingas.
16 val. prasidėjo rašytojų pirminės partinės organizacijos susirinkimas. Svarstėme jaunimo auklėjimo klausimus. Pasisakiau ir aš. Atrodo, gana aštriai. Bet reaguota buvo teisingai.
GRUODŽIO 14. ANTRADIENIS.
Ilgai mąsčiau apie kino scenarijų, neiškentęs pradėjau ir jo apmatus, labai dar nedrąsius. Traukia rašyti, ir bijau įsitraukti: gali nukentėti „Druskos“ III-jo tomo gimdymas.
Vakare aplankiau dukterį Ritą ligoninėje. Radau linksmesnę, atrodo, viskas bus gerai.
Man bebūnant, pradėjo vežti naujų autoavarijų aukas. Jų labai daug, gydytojai pranešė: šiandien Lietuvos keliuose žuvę 8 žmonės, apie 30 sulaužytais kaulais, kai kurie mirs dar šią naktį.
O juk ir vakar Minsko plente žuvo 6 žmonės. Vien tiktai Minsko plente! Ir kaltas, daugumoje atvejų, alkoholis: girti sėda prie vairo.
GRUODŽIO 15. TREČIADIENIS.
Neiškenčiau, ėmiausi vėl scenarijaus. Sąlygiškai pavadinau „Trečia marti“. Pavadinimą ėmiau iš to, kad vyriausiojo personažo motina paklaus sūnų: „Turiu vieną marčią, antrą man ruoši?“ O vėliau, kai sūnus susiruoš vesti savo meilužės dukterį: „Tai jau trečia man marti? Kiek dar jų bus?“ Bet tai, kartoju, sąlygiškas pavadinimas, gali pasikeisti daug kartų, dabar gi man tinkamas.
Labai nedaug teparašiau.
Vakare – pas Oną Valiukevičiūtę. Įteikiau knygą „Kas dainon nesudėta“. Talentinga, žavi moteris, nelabai... laiminga. Su vyru, šiokiu tokiu muzikantėliu Liudviku Miliausku, neberanda bendros kalbos, myli kitą, o nei išsiskirti, nei su kitu, anuo susituokti beveik negali – daug visokių sunkumų. Gerai pasikalbėjome apie daugelį dalykų.
GRUODŽIO 16. KETVIRTADIENIS.
Negera žinia: staiga mirė aktorius Stasys Petraitis. Buvo tylus, aukšto ūgio, vidutinių gabumų aktorius, labai geras žmogus, pastaruoju metu jau išėjęs į pensiją. Prisimenu jį iš savo jaunystės, mačiau spektakliuose valstybiniame teatre. Vaidino daugiausia teigiamus herojus. Prisimenu ir iš bendro darbo filme „Aušra prie Nemuno“. Iš pradžių buvo ruošiamas Gabrio vaidmeniui, vėliau tas vaidmuo atiteko J. Sipariui, o Petraitis suvaidino kardinolą – labai mažas tai buvo vaidmenėlis. Gaila gero žmogaus.
Parašiau trumpą anotaciją „Druskos“ III-jam tomui.
Užsienio radijas praneša: rytoj bus paleistas iš kalėjimo disidentas Vladimiras Bukovskis. Kiek čia tiesos?
Rokui nupirkau magnetofoną. Sumokėjau 335 rublius. Rokas laimingas, man – palengvėjo kišenė. Daug išlaidų šį mėnesį.
GRUODŽIO 17. PENKTADIENIS.
Rašiau naujametinius sveikinimus. Jokia kūryba neina galvon.
Užsienio radijas pranešė: Tarybų Sąjungos vyriausybė paleido disidentą Vladimirą Bukovskį, mainais už Čilės komunistų partijos generalinį sekretorių Lujisą Korvalaną, nuo 1973 metų kalėjusį Čilės fašistinės vyriausybės kalėjime (po perversmo). Mainams susitarti tarpininkavusi Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė. Bukovskis nugabentas specialiu lėktuvu į Šveicariją, ten atgabentas iš Čilės ir Korvalanas, kuris, persėdęs į mūsiškį lėktuvą, išskrido į Maskvą. Tuoj po pranešimo pasipylė užsienio radijo stočių komentarai. Visi pabrėžia, kad Tarybų Sąjungos vadovai nutylėjo šituos mainus, skelbia ištrėmę Bukovskį, o apie Korvalano išlaisvinimą šneka, kad Čilės fašistiniai vadovai buvo pasaulinės visuomenės protestų priversti šitai padaryti. Tai, žinoma, klastotė. Visuomenė protestavo, tas tiesa, bet ir mainai įvyko, irgi tiesa. Nesuprantu, kodėl apie tai negalima skelbti?
Iš mūsų namo išsikrausto K. Mackevičius su šeima. Jis vedęs rusę, tai ir laikomas aukštose pareigose, nors dirbti mažai ką tesugeba, moka tik viskam pritarti. Palieka butą keturių su puse kambario, sakoma, keliasi į Akmenų gatvę. Gali būti.
GRUODŽIO 18. ŠEŠTADIENIS.
Labai prasta savijauta. Dar prastesnė nuotaika. Nieko dirbti negaliu. Scenarijus krinta iš rankų.
Abu su Monika žiūrėjome italo Antonioni filmą „Profesija – reporteris“. Labai ir labai vidutiniškas filmas. Nesuprantam, kodėl jį taip visur gyrė, aukštino, vos ne kino meno stebuklu laikė?!
GRUODŽIO 19. SEKMADIENIS.
Bjauri savijauta ir bjauri nuotaika. Darbas krinta iš rankų.
Vakare – pas Monikos draugus Sakalus. Neblogi tai žmonės, bet turi sodybą Paalksnėje, Molėtų rajone, tai užkrėtė ir Moniką sodybos troškimu. Buvo kiek primiršusi, dabar viskas iš naujo. Na, prisiklausysiu dabar jos aimanų!
GRUODŽIO 20. PIRMADIENIS.
Nieko nedirbu. Nesirašo. Nuotaika – pati bjauriausia.
Monika zirzia be galo ir krašto: įsigykim sodybą! Tiesiog stebiuosi, kad tai žmogus, su aukštuoju mokslu, išprusęs, nepajėgia suprasti tokio elementaraus dalyko, kad sodybos įsigijimas ir tie nesibaigiantys rūpesčiai ryšium su tokiu reikalu – tikras peilis man po kaklu, didžiausia žala mano literatūriniam darbui, juoba nemoku aš tvarkyti tokių reikalų, visiškai nesugebu, įklimpimas į juos reikštų visišką mano literatūrinės kūrybos pražūtį. Nesupranta!
Varo savo, be galo ir krašto. Apmaudingiausia, kad ne sau gi ji rūpinasi ir ne man, žinoma, nors tauškia, esą, galėsiu tenai padirbėti, vien jos dukrelė Dagnė jai terūpi, vardan jos pasiruošusi aukoti viską, ir visiškai jai nusispjaut į mano kūrybinį darbą, kurio ji absoliučiai nepripažįsta, stačiai niekina. Ką gi daryti? Galvoju nupirkti jai palapinę.
Tegu pasėdi joje prie ežero, kai pamaitins gerai uodus, tai ir sodybos norai išdulkės!
Iš „Vagos“ atgabeno rankraštį knygos „Tarybų Lietuvos rašytojai“. Tai pačių rašytojų surašytos autobiografijos. Tokia knyga leidžiama jau trečią kartą: kiekvieną dešimtmetį šitaip daroma. Perskaičiau, ėmęs, savąją ir susigėdau: taip nekukliai ji parašyta! Reikės perkalinėti iš naujo, o kada? Juk laukia „Druska“, laukia scenarijus „Trečia marti“. Iki savo jubiliejaus (1979 metais) privalau būtinai parašyti ir išleisti „Druskos“ III-jį tomą, o taip pat pagimdyti meninį filmą, priešingu atveju koks tai būtų jubiliejus! Gėda stačiai, nieko daugiau.
Vis labiau atrodo man, kad pasiųsiu velniop sodybos įsigijimo rūpesčius visus. Jeigu Monika nori, tegu perka, laksto, rūpinasi, pinigų duosiu, bet nieko daugiau.
Ir vis labiau atrodo man, kad apskritai mūsų šeima eina velniop, nesulaikomai irsta, griūva, artėja į visišką krachą. Negerai, žinoma, ką veikti tokiuose metuose likus vienam, kaip tvarkytis? Tačiau ir išeities kitokios nebematau. Dagnės atžvilgiu Monika tikra pamišėlė, aukoja viską jos labui, pasiruošusi paaukoti ir mano literatūrinį darbą. Jeigu tik leisčiau šitai padaryti. O aš neturiu tam teisės. Geriau be nieko, visiškai vienam, kur nors prisiglaudus, kokią nors paramą senatvėje suradus, kad tiktai kūrybinis darbas liktų su manim. Į visa kita nusispjaut!
GRUODŽIO 21. ANTRADIENIS.
Tuščia, nekūrybiška diena. Nubaus mane likimas!
Rašytojų Sąjungos valdybos posėdis. Išklausėme vadovybės ataskaitą, pagyrėm, kalbėjau ir aš, nebeiškentęs. Priėmėm septynis naujus narius, jų tarpe rašytojų du: Brazauskas, Klimas. Pastarasis dar tik formuojasi, tačiau gabumų turi. Visi kiti – gryni niekai.
Po visko tapome pakviesti „ant išgėrimo“, kuris užsitęsė iki geros vėlumos. Sugrįžau toli po vidurnakčio, nusilesęs.
Rašinėjau toliau naujametinius sveikinimus. Susitaisė jų bene du šimtai. Ir ką tu, žmogau, padarysi? Nieko tu nepadarysi!
Skambinau į Molėtus. Vis dėl tos sodybos. Reikia pasiteirauti, o toliau – tegu žiūri Monika.