Atsakau į aštuonis dažnai viešojoje erdvėje girdimus klausimus – nuo Stambulo konvencijos tikslo iki ką reiškia socialinė lytis ir kokias LGBT teises konvencija padės užtikrinti.
Kas yra Stambulo konvencija?
2011 m. Europos Taryba Stambule priėmė Smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo konvenciją. Dėl miesto, kuriame dokumentas priimtas, konvencija dažnai vadinama Stambulo konvencija.
Ši Konvencija – iki šiol išsamiausia, maždaug 30 puslapių tarptautinė sutartis, kuri įpareigoja valstybes imtis sisteminių priemonių ir efektyviai kovoti su smurtu lyties pagrindu tiek artimoje aplinkoje, tiek ir viešojoje erdvėje.
Lietuva Stambulo konvenciją pasirašė 2013 m., tačiau tam, kad dokumentas įsigaliotų, jį privalo ratifikuoti Seimas.
Kokią problemą bando spręsti Stambulo konvencija?
Pasaulio sveikatos organizacijos statistika rodo, kad smurtas prieš moteris yra ypač paplitęs: nuo fizinio ar seksualinio smurto nukentėjo kas trečia pasaulio moteris, o intymaus partnerio smurtas yra labiausiai paplitusi smurto prieš moteris forma. 2018 m. pasaulį sudrebinęs #MeToo judėjimas parodė ir epideminį seksualinio priekabiavimo ir seksualinio smurto paplitimą Vakarų visuomenėse. Jungtinių Tautų duomenys rodo, kad mažiau nei 40 proc. smurtą patiriančių moterų kreipiasi pagalbos.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje smurto mastai atitinka pasaulinį vidurkį, t.y. smurtą per savo gyvenimą taip pat patiria kas trečia šalies moteris. 2020 m. dėl smurto artimoje aplinkoje buvo užregistruoti 55 800 policijos iškvietimai, po kurių buvo pradėti 7 132 ikiteisminiai tyrimai – smurto artimoje aplinkoje nusikaltimai užima penktadalį visų nusikaltimų, užregistruojamų Lietuvoje. 8 iš 10 dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų aukų – moterys (5,2 tūkst. arba 79,8 proc.), iš jų 79,5 proc. nukentėjo nuo intymaus partnerio.
Kas parengė Konvencijos tekstą?
Smurto prieš moteris arba smurto lyties pagrindu paplitimas pasaulyje verčia tarptautinę bendruomenę ieškoti efektyvių priemonių tokiam smurtui mažinti. Iniciatyvos ėmėsi Europos Taryba (toliau – ET), kuri nusprendė nustatyti išsamius kovos su smurto prieš moteris ir smurto artimoje standartus.
2008 m. ET Ministrų komitetas sudarė ekspertų grupę, kuri per dvejus metus apibendrino efektyviausias kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje praktikas bei egzistuojančius akademinius tyrimus ir parengė juodraštinį konvencijos variantą.
Galutinį tekstą ET Ministrų komitetas priėmė 2011 balandį, po mėnesio 121-osios Ministrų komiteto sesijos metu Stambule dokumentas pateiktas ET narėms pradėti pasirašymo procesą.
Konvencija įsigaliojo 2014 m., kai ją ratifikavo dešimtoji valstybė Andora. 2017 m. dokumentą pasirašė ir Europos Sąjunga.
Kokia yra pagrindinė Konvencijos idėja?
Stambulo konvencija atkreipia dėmesį, kad didelis smurto prieš moteris paplitimas yra vis dar egzistuojančių patriarchalinių nuostatų pasekmė – istoriškai susiklosčiusių nelygių vyrų ir moterų galios santykių išraiška.
Todėl smurtas prieš moteris konvencijoje suprantamas kaip diskriminacijos lyties pagrindu forma ir laikomas smurtu dėl lyties.
Dėl šios priežasties Konvencija įpareigoja šalis imtis priemonių, kuriomis būtų skatinami socialiniai, kultūriniai moterų bei vyrų elgsenos modelių pokyčiai. Valstybės įpareigojamos šviesti visuomenes ir naikinti prietarus, papročius, tradicijas bei kitas praktikas, kurios pateisina nelygiaverčius vyrų ir moterų santykius ir taip kuria terpę smurtui prieš moteris.
Kokius įrankius kovoti su smurtu prieš moteris siūlo Konvencija?
Konvencijoje laikomasi požiūrio, kad į smurto prieš moteris mažinimą turi įsitraukti valstybė, nevyriausybinės organizacijos ir, be abejo, visa visuomenė.
Konvencija sudaryta iš keturių ramsčių, pripažįstant ir suprantant, kad tik darbas visose šiose srityse gali duoti ilgalaikių rezultatų.
- smurto prevencija: duomenų apie visų formų smurtą rinkimas ir tyrimų inicijavimas; smurtą prieš moteris pateisinančių normų keitimas; nesmurtinio, lyčių lygybe paremto švietimo diegimas; sąmoningumo didinimo kampanijos; smurtautojų elgesio keitimo programų diegimas; vyrų ir berniukų įtraukimas į švietimą bei smurto prevenciją ir kt.
- nukentėjusiųjų apsauga: lengvai prieinamų pagalbos centrų, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos centrų, steigimas; vaikų, tapusių smurto liudininkais apsauga ir poreikių užtikrinimas; krizių centrų, kurie padengtų visą šalies teritoriją, steigimas; nesiartinimo orderių diegimas; nemokamų pagalbos telefonų, veikiančių 24/7, diegimas, ir kt.
- efektyvus smurtautojų baudimas: teisės aktų, reikalingų efektyviam smurtautojų persekiojimui, priėmimas, pavyzdžiui, persekiojimo kriminalizavimas; aukų apsauga viso proceso metu; duomenų apsauga ir privatumo užtikrinimas ir kt;
- tarpinstitucinis bendradarbiavimas: konvencija remiasi supratimu, kad kova su smurtu prieš moteris gali būti efektyvi tik užtikrinus valstybės institucijų bei nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimą. Todėl skirtingos valdžios institucijos turi tarpusavyje koordinuoti bei derinti veiksmus ir tartis su pilietine visuomene.
Kas yra Konvencijoje minima socialinė lytis?
Socialinė lytis arba lytis socialiniu aspektu sako, kad elgesį, susijusį su vienai ar kitai lyčiai priskiriamomis normomis, lemia socialiniai ir kultūriniai veiksniai. Kitaip tariant, kad vyrai negimsta smurtautojais, o jais tampa dėl visuomenėje egzistuojančių nelygiaverčių santykių tarp vyrų ir moterų. Lygiai taip pat moterys prigimtinai nėra „silpnoji lytis“ – tokią jų padėtį kuria išankstinės, patriarchalinės nuostatos apie moterų gebėjimus ir vietą visuomenėje.
Konvencijoje laikomasi požiūrio, kad tokius socialiai ir kultūriškai nulemtus lyčių vaidmenis reikia keisti – moterų gyvybės ir sveikata yra prioritetas, net jei tai ir reikštų dalies kultūrinių, paprotinių ar religinių tradicijų atsisakymo.
Lytį, kaip veikiamą tiek socialiai, tiek kultūriškai supranta ir daugybė kitų tarptautinių dokumentų, prie kurių Lietuva jau yra prisijungusi: Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims, Jungtinių Tautų Pekino deklaracija ir Pekino veiksmų platforma ir kt.
Kaip Konvencija padeda užtikrinti LGBT asmenų teises?
Konvencijos 4 straipsnio 3 dalis pakartoja bendrąjį nediskriminavimo principą, įtvirtintą daugelyje kitų tarptautinių konvencijų bei sutarčių, ir sako, kad apsauga nuo smurto turi būti garantuojama visiems, nepaisant lyties, etninės kilmės, religijos, seksualinės orientacijos ir kitų tapatybės bruožų.
Tai reiškia, kad pagalba nuo smurto lyties pagrindu ir smurto artimoje aplinkoje turi būti teikiama vienodai kokybiškai visoms moterims.
Šis, nediskriminavimo, principas galioja ir įvairiuose Lietuvos Respublikose teisės aktuose: LR Konstitucijoje, LR baudžiamajame kodekse, Lygių galimybių įstatyme ir kt.
Ką Konvencija sako apie smurtą patiriančius vyrus?
Konvencija daugiausia taikoma moterų apsaugai, nes būtent jos nuo smurto nukenčia neproporcingai dažniau nei vyrai. Taip pat dalį dokumente aptariamų smurto formų gali patirti tik moterys (pavyzdžiui, priverstinis abortas, moters lytinių organų žalojimas). Tačiau Konvencija taip pat įvardija, kad nors gerokai rečiau, tačiau vyrai taip pat kenčia nuo smurto artimoje aplinkoje ar, pavyzdžiui, priverstinių santuokų. Todėl dokumentą ratifikavusios šalys yra raginamos užtikrinti tinkamą pagalbą bei apsaugą ir vyrams, nukentėjusiems nuo smurto.
Prie publikacijos parengimo prisidėjo Indrė Lapinskaitė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.