Atsakymas sudėtingas – jį priimti turime kiekvienas ir kiekviena iš mūsų. Vis dėlto atsisakyti dalyvauti rinkimuose ir taip patikėti valstybės, o ir savo ateitį kitiems, būtų didelė klaida.
Kodėl? Rasti visus įtikinančių argumentų sunku, vis dėlto pasidalinsiu trimis priežastimis, kodėl balsuosiu aš.
Pirma, šiandien kaip niekada anksčiau rikimuose dalyvauja daug prieš žmogaus teises ir demokratiją apskritai nusiteikusių politikų. Didžiausias grėsmes įvardyti nesudėtinga – tai politikai, kas antrame sakinyje vartojantys žodį „taika“. Akivaizdu, kad ne taika jiems galvoje, tad ir daugiau apie juos kalbėti didelės prasmės nėra.
Net ir pašalinus iš apsisprendimo lauko šias iš esmės antivalstybines partijas, nerimas dėl būsimo Seimo nedingsta: „tradicinėmis“ laikomų partijų sąrašuose daug žmonių, kurie ne tik nepalaikys reikalingų pokyčių, bet ir siūlys priešingų iniciatyvų.
Tačiau net ir pašalinus iš apsisprendimo lauko šias iš esmės antivalstybines partijas, nerimas dėl būsimo Seimo nedingsta: „tradicinėmis“ laikomų partijų sąrašuose daug žmonių, kurie ne tik nepalaikys reikalingų pokyčių, bet ir siūlys priešingų iniciatyvų. Tikiu, kad ne tik man vienai kyla klausimas, ar bus grįžta prie idėjos varžyti abortus Lietuvoje? Ar vėl sulauksime iniciatyvų keisti Konstituciją, joje numatant, kad šeima Lietuvoje yra tik susituokusi pora? Ar bus panaikintas medikamentinis abortas?
Žmonių, palaikančių tokias ir panašias idėjas, Lietuvoje daug. O ar prie balsadėžių ateis jiems atsvarą galintys suteikti rinkėjai ir partijų sąrašuose išreitinguos tvirtai žmogaus teises palaikančius politikus? Kiekvienas papildomas sveiko proto balsas Seime – didelė pagalba žmogaus teises ginančioms organizacijoms.
Jei šiandien lyg kortų žaidime žaidžiama mušamų moterų ir tos pačios lyties šeimose gyvenančių žmonių gyvenimais, nereiškia, kad pasikeitus aplinkybėms, tavo gyvenimas netaps šių žaidimų objektu.
Antra, debatų ir diskusijų metu dalis politikų sąmoningai siaurina žmogaus teises iki dviejų, visuomenėje aštriai diskutuojamų klausimų: tos pačios lyties partnerystės ir Stambulo konvencijos. Taip jie tikisi susirinkti lengvų balsų, o likusiai visuomenės daliai kuria iliuziją, kad kitų žmonių teisių jie nelies. Tačiau, jei šiandien lyg kortų žaidime žaidžiama mušamų moterų ir tos pačios lyties šeimose gyvenančių žmonių gyvenimais, nereiškia, kad pasikeitus aplinkybėms, tavo gyvenimas netaps šių žaidimų objektu.
Bene ryškiausias to pavyzdys – negalios bendruomenė. Iki šių Seimo rinkimų pasisakyti prieš žmones su negalia buvo blogo tono ženklas. Paradoksalu – nugalinantis požiūris, kad šie žmonės yra nuskriausti likimo, todėl apie juos reikia kalbėti tik gražiai, o geriausiai dar ir su patosu, saugojo šią visuomenės grupę nuo didesnių politinių išpuolių. Šį rugsėjį vienos partijos veidas ir vienos savivaldybės merė šią tradiciją pakeitė be didesnių skrupulų: įtraukiojo ugdymo sabotavimas tapo viena svarbiausių jų rinkiminės kampanijos žinučių. Jei puola žmones su negalia, kodėl manai, kad vieną dieną neužpuls tavęs?
Kaip jausiesi spalio 14 d., kai atsikėlęs ar atsikėlusi ryte galvosi, kad vis dar sapnuoji košmarą, kuriame antisemitai, ksenofobai, homofobai ir mizoginai kelia šampano taures ir televizijos ekranuose džiaugiasi ateinančius ketverius metus valdysiantys Lietuvą? Iš košmaro lyg iš eilinio sapno pabusti, deja, nepavyks, jei nebalsuosi.
Trečia – kaip jausiesi spalio 14 d., kai atsikėlęs ar atsikėlusi ryte galvosi, kad vis dar sapnuoji košmarą, kuriame antisemitai, ksenofobai, homofobai ir mizoginai kelia šampano taures ir televizijos ekranuose džiaugiasi ateinančius ketverius metus valdysiantys Lietuvą? Iš košmaro lyg iš eilinio sapno pabusti, deja, nepavyks, jei nebalsuosi.
Tad ar balsuosi?