Persekiojimo kriminalizavimo pataisos parlamente registruotos dar 2019 m., jas inicijavo dabartinė Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Tačiau pataisų svarstymas kurį laiką buvo įstrigęs. Dėl šios priežasties daugiau nei 50 žmogaus teisių srityje dirbančių organizacijų šių metų kovo 8 d. kreipėsi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą, prašydamos organizuoti persekiojimo kriminalizavimo klausimus.
Didelė dalis kreipimąsi pasirašiusių organizacijų daugelį metų teikia pagalbą moterims, nukentėjusioms nuo smurto artimoje aplinkoje. Būtent jos kiekvieną dieną suka galvas, kaip padėti smurtą patyrusioms moterims, bandančioms išeiti iš smurtinių santykių, prieš kurias buvę sutuoktiniai ar partneriai dar ir masiškai naudoja psichologinį smurtą – persekiojimą.
Teisės ir teisėtvarkos komitetui grįžus prie siūlymo kriminalizuoti persekiojimą, vyko klausymai, kuriuose dalyvavo Seimo nariai, Policijos departamento, Seimo kanceliarijos Teisės departamento, Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, žmogaus teisių srityje dirbančių NVO atstovai, teisininkai. Jų metu pasiektas kompromisas tarp skirtingai persekiojimą kriminalizavimą mačiusių pusių. Vienbalsiai sutarta, kad tokias veikas reikia išskirti atskiru Baudžiamojo kodekso (BK) straipsniu. Tačiau nuspręsta įtraukti ir pasekmes, kurias nukentėjusysis turės įrodyti baudžiamojo proceso metu (t. y. įrodyti, kad teko pakeisti darbą, gyvenamąją vietą ar patirti neigiamą poveikį socialiniam gyvenimui ar emocinei būsenai).
Nevyriausybinės organizacijos siekė, kad persekiojimas į BK būtų įtrauktas formaliąja sudėtimi, t. y. baudžiamąją atsakomybę užtrauktų pats persekiojimo faktas, nepaisant to, kokias pasekmes jis sukėlė nukentėjusiajam, o pastarajam nereikėtų įrodinėti tokių pasekmių kaip pakeistas darbas, neigiamas poveikis socialiniam gyvenimui bei emocinei būklei.
Nors netobulos, BK pataisos yra ilgo ir nuoseklaus moterų teisių užtikrinimo srityje dirbančių NVO darbo rezultatas. Nevyriausybinės organizacijos ir Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai ne kartą ragino drausti persekiojimą kaip pakartotinius veiksmus, ieškant kontakto su asmeniu tiesiogiai ar nuotolinėmis priemonėmis, ar per trečiuosius asmenis, kurie sukelia baimės ir/ar nesaugumo jausmus, ypač tais atvejais, kai tai daroma nutraukus smurtinį ar kitą santykį.
Gerokai daugiau nei pusė Seimo narių – 101 – tokioms pataisoms pritarė. Susilaikė 23, nepritarė vos 3 Seimo nariai – Petras Gražulis, Valdemaras Valkiūnas ir Juozas Varžgalys.
Savo pasisakyme „Facebook“, kurį vėliau publikavo ir portalas DELFI, teisėjas O. Fedosiukas teigia, kad priimtos pataisos ne stiprina nukentėjusiųjų apsaugą, bet priešingai – ją susilpnina. Atsakant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo nuogąstavimus dėl apsaugos persekiojimą patiriantiems asmenims sumažinimo, norisi pabrėžti vieną aspektą – apie persekiojimo, kaip atskiros savarankiškos nusikalstamos veikos, kriminalizavimą nereikėtų kalbėti, jei persekiojimą patiriantys asmenys sulauktų tinkamos pagalbos.
Dabar turime reguliavimą (BK 145 str. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas), kuris neveikia tais atvejais, kai nėra tiesiogiai grasinama nužudyti ar atlikti kitus asmens gyvybei, sveikatai ar turtui pavojingus veiksmus, tačiau sukelia didelę psichosocialinę žalą persekiojimą patiriantiems asmenims (iš kurių, beje, 76 proc. sudaro moterys).
Todėl naujos veikos kriminalizavimas turėtų apimti veikas, kurios nepatenka į 145 str. lauką, o ne sušvelninti atsakomybę už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą. Be to, šių dviejų skirtinguose straipsniuose numatytų veikų skirtumas – saugomos skirtingos vertybės.
Su persekiojimo veikomis labiausiai susijęs BK 145 str. 2 d. (grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas), tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad BK 145 str. numatyta atsakomybė už veikas, kurios galėtų apimti tik pačias pavojingiausias persekiojimo formas. BK 145 str. 1 d. įtvirtinta grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą nusikaltimo sudėtis apima šių grasinimų realumo požymį, t. y. turi būti įrodyta, jog kaltininkas siekė, jog nukentėjusysis patikėtų nužudymo ar sunkaus sužalojimo realumu.
Realumas paprastai nustatomas pagal konkrečius kaltininko veiksmus, įskaitant realiai pavartotą smurtą. Tuo tarpu BK 145 str. 2 d. numatytas sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą yra dar sunkesnis nusikaltimas nei grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą (kvalifikuota sudėtis).
Atitinkamai, už sistemingą žmogaus bauginimą naudojant psichinę prievartą numatyta maksimali bausmė yra didesnė nei už, pavyzdžiui, nežymų šeimos nario sveikatos sutrikdymą ar fizinio skausmo sukėlimą (BK 140 str. 2 d.) ar netgi nesunkų asmens sveikatos sutrikdymą (sužalojimą, kuris lemia iki 30 proc. darbingumo netekimą, BK 138 str.). Tai lemia, kad minėtos BK 145 str. nuostatos nukreiptos tik į itin pavojingų bauginimo formų užkardymą.
Kaip pažymėjo O. Fedosiukas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką dėl sistemingo žmogaus bauginimo ir persekiojimo veiksmų: BK 145 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už sistemingą žmogaus bauginimą, kuris gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-198/2013).
Tačiau svarbu pabrėžti, jog teismų formuojama praktika remiasi bauginimo elementu, nors persekiojimo veiksmai savaime gali ir neturėti bauginamojo pobūdžio. Paprastai tariant, persekiojimo atveju baugina ne veiksmų turinys (grasinimai nužudyti, sužaloti sveikatą ir kt.), o nesiliaujantys nepageidaujami persekiotojo veiksmai. Todėl nors kasacinio teismo formuojama praktika stengiasi apimti persekiojimo veiksmus, kuriuos kriminalizuoti ragina ir Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo, praktikoje matyti, kad ne visi persekiojimo atvejai patenka tarp BK draudžiamų veikų.
Be to, remiantis 145 str. 2 d., „sistemingas asmens bauginimas naudojant psichinę prievartą“ yra savarankiška veika, teismų praktika rodo, kad dažnai ši veika apima ir tiesioginius fizinius veiksmus prieš asmenis, siekiant juos įbauginti. Šiais atvejais pats persekiojimas, nesant grasinimų pagal 145 str., dažnai nėra laikomas pakankamai pavojingu. Be to, grasinimai turi būti realūs — turi būti konstatuotas pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali būti realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-542/2011).
Vis dėlto tiesioginė nukentėjusiųjų nuo smurto artimoje aplinkoje patirtis, kurią fiksuoja Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, atskleidžia kitą situaciją: dažnai persekiojimas pasireiškia ne tik tiesioginiais grasinimais nužudyti, atlikti kitus asmens gyvybei, sveikatai ar turtui pavojingus veiksmus, bet ir veiksmais, kurių BK 145 str. neapima – nepageidaujamu kontakto ieškojimu, skambinėjimu į darbo vietą, ieškojimu ryšio per kitus asmenis, vaikų ugdymo įstaigų ar būrelių vietas, buvimu vietose, kur yra nukentėjusioji (-ysis), pavyzdžiui, nuolatinis buvimas šalia persekiojamo asmens darbo vietos.
Dažnais atvejais moterys mini, kad, norėdamos sulaukti pagalbos iš policijos pareigūnų patyrus persekiojimą, turi pateikti įrodymus, kad buvo ne tik grasinama tiesioginėmis žinutėmis, bet ir buvo imtasi kokių nors veiksmų.
Tačiau persekiojimas pats savaime yra psichologinis smurtas, kuris, nors ir sunkiai įrodomas, sukelia psichologinę ir emocinę žalą: pasak psichologės Dalios Puidokienės, daugelį metų teikiančios pagalbą smurtą patyrusioms moterims, persekiojamas žmogus išgyvena depresinę būseną, padidintą nerimą, hiperbudrumą, nemigą, bejėgiškumo, gėdos, nesaugumo ar kaltės jausmą, nuovargį bei stresą. Kenčiantys nuo tokio smurto neretai griebiasi alkoholio, raminamųjų vaistų, o kartais kaip vienintelę išeitį mato savižudybę.
Todėl palikti tokį teisinį reguliavimą, koks yra šiuo metu – tai palikti persekiojamas moteris kovai, kurios esamomis teisinėmis priemonėmis jos laimėti negali.