Ministras suvokia, kad su juo kažkas negerai. Užtai jis sako „atsiprašau“. Ministras pabrėžia, kad tai tikrai jo asmeninė problema. Jis sako „man“ R. Tuminas nesiskiria nuo... Ministras supranta, kad kitiems R. Tuminas skiriasi nuo to kareivio, bet jam, deja, ne.
Akivaizdu, kad ministras gerbia režisierių. Jis R. Tuminą vadina „garbiuoju režisieriumi“. Sunku įsivaizduoti, kas dedasi ministro ir galvoje, ir širdyje, ir sieloje, kokie vidiniai prieštaravimai jį drasko. Vienu metu ir gerbti režisierių, ir matyti jame girto rusų okupanto atvaizdą. Tai labai žmogų traumuojanti būsena. Tokios būsenos prie gero nepriveda. Bet yra kai kas ir blogiau.
Greitai paaiškėjo, jog ministras turi ne tik rimtą problemą, bet ir tikrą bėdą. Ministras negeba savarankiškai spręsti savo problemos. Maža to, jis neieško jokios išeities, jokios pagalbos, nesikonsultuoja nei su teatro kritikais, nei su krašto apsaugos ekspertais, nei su kolegomis Vyriausybėje, nei su medicina. Tokiu būdu pats ministras tampa kultūros bėda. Jis nebesivaldo, kaip sakoma, nebesitveria savame kailyje. Ministras ima švaistytis labai nekultūringais pareiškimais. Pavyzdžiui, Mažojo teatro direktoriui jis sako: jei per 24 val. neatleisi iš meno vadovo pareigų R. Tumino, tai pats kaip koks girtas rusų kareivis būsi išspirtas lauk ir niekam nepasiskųsi. Girtiems rusų kareiviams Mažajame teatre, o ir bendrai bet kuriame Lietuvos teatre vietos nėra. R. Tuminas savo spektaklius gali statyti kitur. Jis pageidaujamas ir Izraelyje, ir Kinijoje, ir Japonijoje, ir Turkijoje, ir Lenkijoje, ir Prancūzijoje, ir Italijoje. ir t. t. Bet Lietuvoje – ne.
Tokiu būdu R. Tuminas buvo išvytas iš teatro, iš Lietuvos ir iš gyvenimo. Jis pasakė: dabar jo laukianti paskutinė drama – susitikimas su mirtimi. R. Tuminas mirė Italijoje, sodindamas savo paskutinį vyšnių sodą. Žmonės kalbėjo, tai sodininko mirtis.
Oskaras Koršunovas rašė: „Neįsileido mirtinai sergančio į namus, kuriuos nuo pamatų iki iškilių bokštų pastatė. Nebeleido kurti tėvynėje. Mirė kurdamas egzilyje.“
Kultūros ministras, pareikšdamas užuojautą, sakė, jog „Rimo Tumino kūryba paliko išskirtinį pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje“. Kuo tas pėdsakas išskirtinis, ministras nepaaiškino. Turint galvoje, kad ministras niekada neatsiėmė savo žodžių „girtas rusų kareivis“, niekada neatsiprašė dėl to visiškai kvailo, absurdiško nusišnekėjimo, galime manyti, kad ir užuojautos tekste ištarti žodžiai „išskirtinis pėdsakas“ ministrui reiškia ne ką kitą, kaip girto rusų kareivio kerzinio bato pėdsaką svetimoje žemėje, pavyzdžiui, Ukrainoje. Ministras režisieriaus laidotuvėse nepasirodė. Galbūt buvo užimtas kultūros reikalais.
Taigi kodėl tokie dalykai dedasi Lietuvoje? Ogi todėl, kaip rašė R. Tumino bendražygė Anželika Cholina, kad „kultūros politikai vadovauja žmonės su emocinio proletariato kompleksu“.
R. Tuminą daugelį metų pažinojusio teatralo bei žurnalisto Julijaus Lozoraičio nuomone, toks niekingas susidorojimas su iškiliu tarptautinio garso režisieriumi yra politikos liliputų darbas. Nors A. Cholinos ir J. Lozoraičio tekstai skiriasi, bet mintis ta pati: nevykėliai vadovauja kultūrai. Visgi šioje vietoje „proletar-emocinis kompleksas“ yra taiklesnis išsireiškimas už politinį liliputizmą – jis leidžia suvokti, iš kur pareina toks vadovavimo stilius. Jis paeina iš anų proletariato diktatūros laikų.
Politikai su proletar-emociniu kompleksu (kartais dar vadinamu Šarikovo kompleksu) labai nori būti viršesni už kitus, labai nori valdyti, viešpatauti. Trumpiau sakant, jiems labai niežti nagai užduoti kam nors per galvą. Ypač svarbu užduoti tam, prieš kurį kompleksuoji, kuris kultūriniais, meniniais ir kitais parametrais yra n kartų pranašesnis už tave. Taip padaręs Šarikovas pasijunta tikru kultūros (galbūt ir tautos) patriotu. Ir tada jis gali ramia sąžine trinti ministro ar kito aukšto valdininko kėdę iki pat kadencijos pabaigos. Jeigu jam kas nors neužduos per galvą. Greičiausiai neužduos. Per galvą gauna kūrėjai, neeilinės, Dievo apdovanotos personalijos. O tų, kuriems neduota, nemuša – nėra už ką mušti. Jie muša kitus.
Gi R. Tuminas, kaip pastebėjo A. Cholina, niekada nebuvo pasikėlęs, nesijautė esąs virš kitų. „Tuminas išnaudojo savo padėtį ir talentą tam, kad tarnautų žmonėms, o ne virš jų pakiltų…“
Mūsų kultūros ministras nebuvo vienintelis, kuris ne tik pakėlė taburetę virš režisieriaus galvos, bet ir nuleido ant jos (asociacija su Justino Marcinkevičiaus esė „Taburetė virš galvos“). Radosi dar keli, gal trys, o gal keturi taburetėmis ginkluoti ministro bendražygiai.
Tai du gerai žinomi influenceriai: tarptautinių santykių ekspertas ir politikas iš Seimo kultūros komiteto.
Vienas influenceris šviesiai tiesiai, be jokių užuolankų, be jokių įrodymų R. Tuminą išvadino išdaviku. Jis sakė jau pernai pakankamai prišnekėjęs apie R. Tumino išdavystes, bet tada niekas nenorėjęs jo klausyti. Anot iinfluencerio, R. Tuminas esąs ne šiaip smulkus niekšelis, kokių Lietuvoje knibžda ir knibždėjo visais istoriniais laikais. R. Tuminas stambus, valstybinio rango išdavikas. Jis kartu su tokia pat, o gal dar didesne išdavike aktore Ingeborga Dapkūnaite stoja greta didžiųjų lietuvių tautos parsidavėlių, kaip antai Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Liudo Giros ir kai kurių kitų. Jie (R. Tuminas su I. Dapkūnaite) ne tik atsistoja ir stovi it negyvi tautos išdavysčių paminklai, jie tęsia pirmtakų darbus – išdavinėja Lietuvą.
Pasigilinę pastebėsime, kad influenceris pripaistė nebūtų dalykų, prisišnekėjo, prisimelavo (apie tai buvo rašyta). Bet ant jo negalima pykti. Jis prisimelavo iš patriotinių motyvų – kad Lietuvai būtų geriau.
Kitas influenceris, labai supeikęs R. Tuminą, be kita ko pasižymi dideliu jautrumu. Jis sakė, kad paklausęs R. Tumino interviu, duoto Vladimirui Pozneriui, buvo labai giliai sukrėstas, buvusi kažkokia klaikuma, visiška kosmotagorija. Jo (influencerio) kūnu nubėgę šiurpuliai. Bet įdomiausia, kad jis klausydamas to interviu aiškiai girdėjo R. Tumino klaikų mefistofelišką juoką. Juokas buvęs ir visai ne laiku, ir visai ne vietoje. Tai buvęs akivaizdžiai antilietuviškas, antipatriotiškas, išdavikiškas juokas. Bet faktas lieka faktu: klausykit tą interviu kiek norit kartų, jokio juoko negirdėsit. O influenceris girdėjo, tikrai girdėjo.
Be to, influenceriui nepatiko R. Tumino tėvas, kuris perėjo visą karą, buvo sužeistas, kontuzytas ir grįžęs namo pasikeitė vardą iš Antano į Vladimirą. Obuolys netoli nuriedėjo.
Mūsų minėtas politikas iš Seimo kultūros komiteto pasakė, kad Vachtangove, kuriam vadovavo R. Tuminas, lankėsi Vladimiras Putinas. Jis ne tik lankėsi, bet dargi įteikė R. Tuminui apdovanojimus už aukštą lygį, kurio, deja, niekas, net mūsų kultūros ministras, nebandė ir nebando paneigti. Taigi, R. Tuminas – išdavikas.
O ką pasakė tarptautinių santykių ekspertas, sunku prisiminti. Jis daug šneka. Jeigu įdomu, gerbiamas skaitytojas gali paguglinti ir susirasti tuos rūsčius eksperto žodžius, skirtus R. Tuminui ir jo išdavystėms.
Štai, ko gero, ir visi, kurie tarsi susitarę solidarizavosi su režisierių daugelį metų persekiojusia liga ir galimai priartino tą režisieriaus paskutinįjį susitikimą, po kurio – tik susitikimas su Aukščiausiuoju.
Pastebėsime, kad nė vienas R. Tumino prokuratorius nė vienu žodžiu neužsiminė apie jo sukurtą teatrą, apie jo darbus. Gal jie tų darbų nežinojo, gal tų spektaklių nematė, gal bendrai jiems tas teatras dzin.
Ir visgi prokuratorių tik penki. Kaip sakoma, kompanija – ne vielka. O ką sako visi kiti? Ką sako kiti aukšti ir aukščiausi politikai, influenceriai, tarptautinių santykių ekspertai ir pan.? Ką jie galvoja apie R. Tumino išgujimą? Gal nieko negalvoja, o gal pagalvoja, bet tyli? Sakoma, jei tyli, tai pritaria. Taip tikrai gali būti. Tylintysis įroniškai šypsosi: „šaunuolis ministras, daugiau mums tokių ministrų.“
Bet lietuviškasis tylėjimas dažnai jokio pritarimo nereiškia. Tylima, nes bijoma prasižioti, nes prasižioti nenaudinga, rizikinga, pavojinga. Tyla gera byla. Lietuvi, prikąsk liežuvį. Šį kartą prikąsti reikalinga ir teisinga, nes kalbama apie tautos išdavystes. Jeigu tau, žmogau, nepatinka R. Tumino išgujimas, vadinasi, tu esi nė kiek ne geresnis už R. Tuminą. Esi išdavikas.
Panašiai būdavo ir anais, proletariato diktatūros laikais. Jeigu koks aktyvistas (influencerių tada dar nebuvo) išvadins tave kontra, klasiniu priešu, sabotažniku, tai jokio pasigailėjimo nelauk, jokio užtarimo nesulauksi. Visi tylės suglaudę ausis. Nuo tų dienų praėjo nemažai laiko. Daug kas pasikeitė, bet mūsų ausys vis dar lieka suglaustos.
Žvelgiant plačiau nesunku pastebėti, kad toks nutikimas su R. Tuminu nėra nei labai išskirtinis, nei atsitiktinis. Buvo bandymų susidoroti su Justinu Marcinkevičiumi. Jie prasidėjo poetui dar esant gyvam ir tebesitęsia po šiai dienai. Buvo bandoma užvažiuoti dar trims iškilioms Lietuvos asmenybėms: tai vyskupui Vincentui Sladkevičiui, dirigentui Sauliui Sondeckiui ir aktoriui Donatui Banioniui. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) internetiniame portale buvo publikuota kliauza – klastotė apie tų trijų asmenų ryšius su KGB. Deja, ne viskas ir ne visada taip sklandžiai išeina, kaip išėjo su režisieriumi. Sudėtingame mūsų laikų gyvenime negalima nieko tiksliai nuspėti. Pasitaiko klaidų. Ne veltui sakoma, kad ir gudri višta išsidilgina užpakalį. Taigi šiek tiek išsidilgino užpakaliukus ir šios kliauzos publikuotojai: LGGRTC direktorė bei Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas (vėliau jis tapo krašto apsaugos ministru, o dar vėliau buvo atleistas iš ministro pareigų). Šiedu nenumatė kad jų darbelis bus sutiktas ne itin palankiai. Galbūt jiems (kliauzos publikuotojams) nereikėjo imtis iš karto visų trijų. Visgi tai labai žinomi, labai žymūs žmonės. Galbūt reikėjo apdergti kiekvieną skyrium. Pirmu numeriu galima buvo pasirinkti aktorių D. Banionį. Jis anais laikais vaidino sumanų tarybinį šnipą bei kolūkio pirmininką. Tiesa, pirmininku jis būti nenorėjo (kolūkio pirmininkus partizanai šaudydavo), bet visgi juo tapo. Toks buvo Vytauto Žalakevičiaus scenarijus.
Po aktoriaus galima buvo imtis dirigento. O tada, jei viskas būtų sklandžiai susiklostę su pirmaisiais, galima buvo apibjauroti ir didžiai gerbiamą vyskupą. Bet mūsų herojai (direktorė ir pirmininkas) labai pasitikėjo savimi, labai skubėjo pasižymėti, galbūt tikėjosi būti pagerbti, apdovanoti, bet užlūžo, apsidirbo patys. Buvo ir graudu, ir linksma žiūrėti, kaip vienoje televizijos laidoje LGGRTC direktorė ir Seimo NSGK pirmininkas ėmė vienas kitą kaltinti dėl nesėkmės. Direktorė sakė, kad ji nekalta, kad ji nenorėjusi publikuoti tos sumautos kliauzos, bet ją tai padaryti prievartavęs NSGK pirmininkas. Gi pirmininkas sakė, kad jis nekaltas, kad jis direktorės visai neprievartavęs, kad ji pati norėjusi, pati rodžiusi iniciatyvą. Ko gero, jie abu nekalti. Kaltas jų proletar-emocinis kompleksas. Smagu užduoti gyvoms įžymybėms per galvą, bet smagu užduoti ir mirusioms. Gal net smagiau. Mirusios įžymybės nesigina, nesiteisina, į teismą už šmeižtą nepaduoda. Mirusiųjų bijoti nereikia. Ir visgi tai daroma ne vien dėl smagumo. Toks elgesys (kokio nors autoriteto apdergimas), jeigu viskas gerai pasiseka, padeda žmogui susikurti drąsaus, ryžtingo, patriotiško veikėjo įvaizdį, padeda siekti karjeros. Taip kovojama už geresnį būvį. Kartais sakoma – už patogesnę poziciją prie lovio.
Procesas tęsiasi. Smalsu, kas taps kitu proletar-emocinio komplekso taikiniu? Būkim kantrūs. Lukterkim.
Kol yra šiek tiek laisvesnio laiko, derėtų užbaigti Salomėjos Nėries bylą. Vilniuje buvo bandoma S. Nėries vardo gimnaziją pervadinti į šventosios Kotrynos gimnaziją. Bet šventas vardas neprilipo. Kaltas ne vardas. Kalta gimnazija. Kol stovės ta gimnazija, tol žmonės ją vadins Salomeika. Todėl reiktų imtis ryžtingesnių priemonių. Reiktų gimnaziją nugriauti. Kaip griaunami blogi paminklai, taip reiktų griauti ir blogus vardus turinčias gimnazijas.
Visai arti Salomeikos, gal už šimto ar pusantro šimto metrų, savo laiku buvo nugriauta, tiksliau – susprogdinta, Didžioji sinagoga. Sinagogos niekas nebandė pervadinti, nebandė pakeisti jos paskirties, atidaryti čia sporto arenos, kultūros centro, kazino ar dar ko nors. Sinagoga buvo sumūryta iš aukštos kokybės senoviškų plytų. Ji galėjo stovėti ir stovėti bei daug kam pasitarnauti. Bet susprogdino. Kodėl? Ogi todėl, kad Didžioji sinagoga buvo perdėm giliai įaugusi į vilniečių sąmonę ir jokie pervadinimai tos sąmonės negalėjo pakeisti. Beliko susprogdinti ir toje vietoje pastatyti vaikų darželį .
Paklauskit šiandien jaunesnės, o kad ir vidurinės kartos vilniečio, kur buvo Didžioji sinagoga. Vilnietis nepasakys ne tik, kur ji buvo, jis nežinos, ar išvis tokia buvo. Taigi sprogdinimas pasiteisino. Buvo nepagailėta dinamito. Dužo aplinkinių namų langai. Krito žemėn nuo trenksmo apspangusios senamiesčio varnos. Sprogimo banga nusirito per miestą, per visą buvusią šiaurės Jeruzalę.
Salomeika prašosi bombelės arba buldozerio. Arba pirma bombelės po pamatais, o po to – dar ir buldozerio. Tada beliktų gražiai išvalyti teritoriją, ją pašventinti ir toje pat vietoje pastatyti Vilniaus senamiesčio šv. Kotrynos vardo mergaičių gimnaziją.
Dabar prisiminkim, ką rašė pati poetė. Ji rašė:
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi.
Tikrai kažkokia nesąmonė. Kad ir kiek kartų atjotų pavasaris, Salomeika kaip stovėjo, taip stovi. Tad patys poetės gerbėjai, kuriems jos eilės nuo pat ankstyvos vaikystės ar net kūdikystės smigo į jų mažas jautrias širdeles, vykdydami poetės valią, turėtų savo rankomis pakišti po Salomeikos pamatais bombelę, kad atjojęs kitų metų pavasaris (šiųmetis per anksti atjojo) toje vietoje nieko neberastų: nei Salomeikos, nei kuklaus paminkliuko prie jos, nei žydinčio diemedžio šalimais. Nugriovėm Žaliojo tilto balvonus, nugriovėm P. Cvirką, nugriausim ir Salomeiką. Ką reiks, tą išpaminklinsim, tai yra, nugriausim.
Rašytojas, dramaturgas, režisierius Marius Ivaškevčius, kalbėdamas per televiziją „Dienos temoje“, būgštavo, kad išpaminklindami S. Nėrį kartu ją ir iškultūrinsim. Tai yra, išrausim iš kultūros lauko. Jis sakė, prieš dvidešimt metų jo parašytoje ir sėkmingai Mažajam teatre suvaidintoje, po šiai dienai tebevaidinamoje, pjesėje „Madagaskaras“ S. Nėris yra viena iš pagrindinių herojų. Autorius tą heroję pamilęs ir jam skaudu jos netekti. Rašytojo pašnekovas – komisijos, atsakingos už sovietmečio paminklų griovimą bei gatvių pervadinimą, pirmininkas sakė, kad S. Nėries iš kultūros lauko niekas specialiai neraus, niekas jos nenumes į kultūros lauko patvorį, į dilgėlyną ar šiukšlyną. Išpaminklinta, išsprogdinta, pasmerkta ir prakeikta merga (taip ją yra pavadinęs vienas iškilus mūsų politikos veikėjas) pati pasitrauks ne tik iš kultūros lauko, bet ir iš mūsų atminties bei širdies.
Taip, matyt, turėtų po truputį iš kultūros lauko išnykti J. Marcinkevičius, R. Tuminas, D. Banionis, S. Sondeckis ir kiti.
Vis dėlto, reiktų pasirūpinti, kad tokiu būdu ravimas kultūros laukas nevirstų dykra. Todėl derėtų ką nors išpaminklinus, iškart ką nors ir įpaminklinti, ką nors iškultūrinus, ką nors ir įkultūrinti. Sakykim, iškultūrinę R. Tuminą, galėtume įkultūrinti kultūros ministrą. Jo vardu pavadinti Kultūros ministeriją.
Būtu gražu, kad tame naujų personalijų įkultūrinimo bei įpaminklinimo darbe aktyviai dalyvautų visuomenė, kad ji siūlytų savo įpaminklinimo bei įkultūrinimo kandidatus. Iškultūrinsim Justiną, o ką į jo vietą įkultūrinsim? Prašau, įjunkit vaizduotę, pažadinkit fantaziją, siūlykit, ką norit, kas tik ateina į galvą. Visgi derėtų siūlyti jau iškeliavusias, mirusias asmenybes. O ką daryti, jeigu labai norisi pačiam būti įkultūrintam, įpaminklintam? Prašau, jeigu tik jaučiatės esąs numirėliu, siūlykitės. Jei dar nesijaučiate, paskubėkite pasijausti.
Beje, šiame darbe vien pasiūlymais, vien vaizduote, vien fantazijomis neatsipirksime. Mūsų laukia daug darbo. Nedera tikėtis, kad į kultūros lauką įkišus naują daigą tuoj pat jis subujos, suklestės ir visus sužavės. Atsiras piktavalių (jų visada atsiranda), jie norės gležną daigelį sunaikinti. Taigi, reiks daigelį prižiūrėti, ginti nuo visokių kenkėjų, reiks palaistyti. Gal reiks ir nupurkšti. Gal prisieis ir kuoliuką šalimais įkalti, pririšti, idant vėjas nenulaužtų, idant kas nors tyčia ar netyčia neužropotų, nesužalotų, nesutryptų ar dar ko nors nepadarytų.
Gali atsitikti taip, kad norinčių ką nors įpaminklinti ar įsipaminklinti atsiras daugiau, negu yra laisvų vietų paminklams statyti. Kad ir kokios būtų prestižinės kapinės, įsipaminklinti norisi kur nors toliau nuo amžino poilsio vietos. Nebent ta vieta būtų ant Gedimino kalno. Tas pats ir su kultūros lauku. Jis irgi turi savo ribas.
Todėl siūlydamiesi ar siūlydami ką nors „į“, siūlykite ir ką nors „iš“.
Kaip sako premjerė, jei siūlote kam nors duoti daug pinigų, tai pasiūlykite ir iš kur tuos pinigus paimti. Pinigai ant medžių neauga.
Taip sistemingai raudami bei griaudami, užveisime naujas kultūros veisles, mūsų kultūrlaukis pasipuoš naujais pavasario žiedais, o gimtinės peizažas – naujais paminklais.
Tad baikime šį tekstą pakilia nuotaika, su daina, kurią dainavo maestro. Visi kartu, trys keturi: „sutraiškysim į gabalus visus kultūros vabalus...“ Garsiau, linksmiau, apsikabinkim, palinguokim, rankutes aukštyn – paplokim!