Jeigu Kraujelis stovi vienoje gretoje su Ramanausku ir Žemaičiu, tai galima pasakyti, kad Ramanauskas ir Žemaitis stovi vienoje gretoje su Kraujeliu. Greta yra greta. Nesvarbu, iš kurios pusės į tą gretą pažiūrėsime. Tai leidžia tikėti, jog Siaubūnui be Vyčio kryžiaus galėtų būti suteiktas dar ir Lietuvos prezidento statusas. Vytautui ir Vanagui tokie statusai suteikti, o jie visi trys greta.
Nagrinėjant Kraujelio žūties bylą teismuose partizano artimieji tvirtino, kad Antanas, ir tik jis, iki pat žūties / nusižudymo (1965 m. kovo 17-osios) buvo vienintelė teisėta valdžia Lietuvoje. Jis buvo ir teisėjas, ir nuosprendžių vykdytojas, ir visa kita. Taigi ir prezidentas. Kodėl gi ne?
Pripažinus Kraujelį-Siaubūną prezidentu, išsispręstų ir kai kurie kiti organizaciniai klausimai. Pavyzdžiui, kur ir kaip palaidoti jo palaikus, greičiausiai laidoti taip ir ten, kur ir kaip laidojami respublikos prezidentai. Tuo pačiu ir paminklą galima būtų pastatyti kad ir Pamėnkalnio – Pylimo gatvių sankryžos skverelyje. Ten netruks turėtų atsilaisvinti pjedestalas naujam paminklui.
Kas beatsitiktų, būtų ar nebūtų Kraujelis pripažintas prezidentu, toks aukštas jo įvertinimas įpareigoja Lietuvos žmones pagarbiai elgtis su Kraujelio-Pabaisos-Siaubūno atminimu. Deja, pasitaiko visko.
Todėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC arba Centras) ketina kreiptis į teisėsaugos institucijas (apie tai buvo rašoma DELFI), kad šios imtųsi priemonių partizano šmeižikams, jo atminimo niekintojams sudrausminti bei nubausti.
Siaubūno šmeižtu bei jo atminimo žeminimu laikytinos skleidžiamos neigiamo pobūdžio informacijos bei insinuacijos, esą Kraujelis žudęs beginklius civilius asmenis, dargi nėščias moteris, ir plėšikavęs.
Kas turėtų atsakyti už neigiamo pobūdžio informacijos platinimą apie A. Kraujelį
Neįtikėtina, bet pirmiausia turėtų atsakyti pats Centras kaip juridinis asmuo ir kai kurie Centro darbuotojai kaip fiziniai asmenys. Centras bene pirmasis ėmė skleisti partizaną žeminančias informacijas ir tai darė sistemingai daugiau kaip dešimtį metų – nuo 1998 iki 2011 metų. Paskui viskas apsivertė aukštyn kojom.
Jau devyniasdešimt aštuntaisiais metais Centras pasiuntė Utenos prokurorams, tiriantiems Kraujelio žūties aplinkybes, neigiamo turinio raštą, tvirtinantį, jog Kraujelis nušovė ar dalyvavo nušaunant vienuolika civilių asmenų. Tie asmenys rašte išvardinami pavardėmis ir vardais. Šiukštu, ten minimos ir keturios moterys. Be to, kaip teigiama rašte, Kraujelis plėšikavo.
Tikrai nemalonu sakyti, bet atsakomybė turėtų neaplenkti ir Kraujelio sesers Janinos Šyvokienės. Ji net du kartus – Utenos teisme (2007 m.) ir Panevėžio teisme (2010 m.) – tvirtino žinanti (būtent žinanti, o ne galvojanti, spėjanti ir pan.) jog Antanas nušovė apie vienuolika asmenų, o „Gečius ir Sadkauską tai tikrai jis“. Janina taip pat sakė, kad yra išlikęs Gečių egzekucijos likvidacinis raštelis, surašytas paties Antano.
Pažymėsime, kad beveik per visus liudininkų parodymus raudona linija pereina žiauri, ypatingai ciniška partizanų rėmėjų Gečių šeimos egzekucija. Pranas ir Leokadija Gečiai buvo nužudyti mažamečių vaikų ir Leokadijos tėvo akivaizdoje. Leokadija buvo devintame nėštumo mėnesyje ir jau rengėsi gimdyti.
Atsakomybės turėtų neišvengti ir Centro vyresnysis specialistas Gintaras Šidlauskas. Jis Panevėžio teisme (2010 m.) tvirtino, kad Gečių atvejis yra „gerai ištirtas“. Juos tikrai nužudęs Kraujelis ir M. Urbonas.
Anot Šidlausko, tai buvusi klaida. Partizanai pagalvojo, kad Gečiai yra išdavikai, bet jie nebuvo išdavikai. Šidlauskas pasakė, kad Kraujelis buvęs „specialiųjų užduočių vykdytojas“, taip vadinamas kileris.
Pagaliau Temidės rūstybės turėtų neišvengti ir Centro direktorė Burauskaitė. Ji 2011 m. liepos mėn. Lietuvos Respublikos Seimo nariams Vyteniui Povilui Andriukaičiui, Juozui Olekui, Egidijui Klumbiui rašė: „Remiantis archyviniais dokumentais buvo nustatyta, kad partizanų rėmėją Pr. Gečį ir jo žmoną L. Gečienę 1949-11-05 nužudė A. Kraujelis „Siaubūnas“ ir M. Urbonas „Liepa“. Ji taipogi pažymėjo, jog partizanai suklydę. Direktorė nepaaiškino, ar jų klaida buvusi tik ta, kad jie sušaudė ne tuos, ar ir ta, kad jie nušovė begimdančią moterį.
Beje, dar 2001 m. Centras Gečių dukrai pasiuntė oficialų raštą, kuriame be jokių užuolankų parašyta, jog jos tėvus nušovė partizanai Kraujelis ir Urbonas.
Šalia Centro atsakingų darbuotojų dėl skleidžiamų insinuacijų turėtų atsidurti ir vienas iš Kraujelio bendražygių anais laikais, teistas už plėšikavimą. Deja, šiais laikais taip ir nereabilituotas. Tai Juozas Ruzgus. Jo laiške, rašytam Centrui, sakoma, kad Kraujelis nėra tiek daug nušovęs, gal tik kokius tris ar keturis. Bet visgi nušovęs.
Atsakomybė turėtų užgriūti ir ant nužudytų asmenų vaikų (žinoma, jei jie dar neiškeliavę į Anapilį). Su keliais tų vaikų šių eilučių autoriui teko pasikalbėti. Jų pateiktoje informacijoje iš esmės nebuvo nieko naujo. Jie tik patvirtino tai, ką savo rašte prokurorams rašė Centras, ką liudijo Kraujelio sesuo Šyvokienė, ką Seimo nariams rašė Centro direktorė Burauskaitė.
Jie pasakoja, kaip sušaudė ar kitokiu būdu nužudė (pvz., užmušė metaliniu strypu) jų tėvus, kaip elgėsi su kitais šeimos nariais, kaip juos surišo, kad neišbėgtų šauktis pagalbos, kaip išvežė iš namų lašinius, patalynę, kailinius, kaip išsivarė kiaules, paėmė dviratį, – žodžiu, kaip ištuštino namus, palikdami kraujo klaną ir lavoną jame. O Gečių atveju du lavonus, nors kaip pažiūrėsi, gal jau ir tris.
Belieka paskatinti Centrą kuo greičiau kreiptis į prokurorus, kad būtų užkirstas kelias tokių informacijų platinimui ir kad būtų nubausti platintojai.
Virsmas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre
Paradoksas. Centras teismuose prišnekėjo, prirašė, priskleidė visokių informacijų apie Pabaisos-Siaubūno darbelius, o dabar siūlo tokių informacijų skleidėjus sodinti į cypę. Negi Centras norėtų pats sėsti?
Ne, Centras sėsti nenori. Centras persigalvojo.
Šį persigalvojimo faktą Centras įformino oficialiu dokumentu, kurio tekstą parengė jau mums pažįstamas vyresnysis šio Centro specialistas Šidlauskas.
Pagal tą dokumentą, Kraujelis jau nieko nebešaudė ar beveik nebešaudė. Jis nebebuvo specialiųjų užduočių vykdytojas. Gink Dieve, nėščios Gečienės dviem šūviais iš vokiško ar belgiško pistoleto į galvą nebenušovė. Ir josios krauju mažamečių vaikų nebeaptaškė. Gal tik paukštininkystės fermos darbininkę komjaunuolę Juzę visgi dviem šūviais į galvą iš to paties vokiško ar belgiško pistoleto nupylė, ir ši susmuko tiesiai prie pastėrusios iš siaubo motinos kojų. O gal dar net ne jis nupylė, gal kas nors kitas. Vienas Dievas žino, kas. Kaip ten bebūtų atsitikę, Juzė buvo kolaborantė – komjaunuolė. Todėl taip viskas su ja ir baigėsi.
Pagal naujausią Cento versiją, kai kiti šaudydavo, Pabaisa-Siaubūnas tik pastovėdavęs kur nors nuošaly, gal pasaugodavęs, gal dar ką nors nekalto padarydavęs, bet, apsaugok Aukščiausiasis, jis nešaudė.
Kas atsitiko, kad Centras persigalvojo? Gal jis kokius naujus liudininkus atrado, gal kokius nors naujus dokumentus kur nors iškasė? Bet nieko jis neieškojo ir nieko neatrado, nieko nekasinėjo ir nieko neiškasė.
O atsitiko du ar net trys dalykai.
Pirma, tuo metu Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau EŽTT) baigė nagrinėti rezonansinę bylą „Kononovas prieš Latviją“ ir išdėstė štai tokią nuostatą: partizaninio karo veiksmų metu civilių žmonių žudymas yra kvalifikuojamas kaip karo nusikaltimas. Ir visai nesvarbu, kas tai darytų – raudonieji partizanai, žalieji partizanai ar dar kokie nors kiti.
Taigi vadovaujantis tokia EŽTT nuostata galima manyti, jog aukščiau liudininkų minėtos Kraujelio veikos (apie vienuolika nužudymų, bet jų galėjo būti ir daugiau) yra ne kas kita, kaip karo nusikaltimai.
Antra, Centrą pasiekė pareiškimas, kuriuo prašoma partizanui Kraujeliui-Pabaisai-Siaubūnui, kaipo žudžiusiam civilius asmenis, panaikinti kario savanorio statusą. Jeigu taip atsitiktų, tai Siaubūnas iš partizaninio karo herojaus galėtų tapti niekuo ar net neigiamu karo personažu. O tai negerai.
Trečia, Centro direktorė Burauskaitė pasakė, kad, vos gavus minėtą pareiškimą ir žiniasklaidai pagarsinus jo turinį, Centrą pasiekė ir daugiau panašių pareiškimų dėl kai kurių kitų asmenų. Taigi panaikinimas kario savanorio statuso Siaubūnui taptų precedentu taip pat pasielgti ir kitais panašiais atvejais. O tai jau labai blogai. Todėl reikia procesą stabdyti jam net neprasidėjus. Tam reikalingas koks nors argumentas. Ir tą argumentą sukuria minėtas specialistas – kiti šaudė, Antanas ne prie ko.
Konstruodamas šį argumentą, specialistas atsivertė tuos pačius KGB archyvo dokumentus, kuriais, sakoma, nebegalima pasitikėti, kai kuriuos įrašus iškraipė, sufalsifikavo, kai kuriuos duomenis ignoravo, kai kuriuos savavališkai painterpretavo, ir išėjo toks septyniolikos puslapių rašinys-kratinys, kurį specialistas pavadino palyginamąją analize.
Su ta „analize“ specialistas perspjovė KGB klastotes. Jei KGB dokumentai yra klastotė, tai specialistas tą klastotę dar kartą perklastojo ir gavo, ką norėjo gauti. Kraujelis nebešaudė. Gal tik kokį kartą ar du driokstelėjo, ir viskas.
Ta specialisto „analizė“, netgi žiūrint į ją kaip į falsifikatą, yra labai žemo lygio. Ir tuo nereikėtų stebėtis. Specialistas neturi specialaus išsilavinimo. Jis nelabai supranta juridines sąvokas, nelabai gaudosi įstatymuose. Specialistas yra baigęs tik vidurinę mokyklą ir nežinia dar, kokiais pažymiais. Jeigu kas stebina, tai tik tai, kodėl Centras specialistui be specialybės pavedė atlikti tokį sudėtingą juodą darbą.
Gal todėl, kad specialistas tokio tipo „analizėse“ specializuojasi. Ne taip seniai žiniasklaidoje nuskambėjo Lebrikų šeimos egzekucijos istorija. Tas pats specialistas suskubo pakišti gerbiamam Anušauskui „analizę“, o šis su šia „analize“ nubėgo tiesiai į Seimo tribūną ir pareiškė, kad Lebrikai buvę stribai ir jų sušaudymas (įskaitant ir moteris) visiškai teisėtas aktas. Netrukus paaiškėjo, kad specialistas apsimelavo. Tuo pačiu tyčia ar netyčia apsimelavo ir Anušauskas. Galimai tyčia, nes Lebrikų artimųjų iki šiol neatsiprašė.
Centro direktorė Burauskaitė, užmiršusi (bet greičiausiai nieko neužmiršusi), ką rašė Seimo nariams, čia minimą specialisto „analizę“ pristatė visuomenei kaip naujausią ir patikimiausią Siaubūno nekaltų veikų apžvalgą. Šaudė kiti. Siaubūnas kovojo su ginklu, bet nešaudė. Direktorės žodžiais, „Kraujelis tikrai herojus“.
Galime būti tikri, kad 99,99 procento tautiečių šios „analizės“ neskaitė, neanalizavo, nematė.
Bet Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), prezidentūra, prokuratūra ne tik iš smalsumo, bet ir iš pareigos turėjo perskaityti šį Centro dokumentą ir įvertinti.
Garbios institucijos, garbūs tų institucijų aukšto rango pareigūnai, tautos atstovai tyli. Reiškia, specialisto „analizei“ jie pritaria. O jei kai kas ir nelabai pritaria, tai ir neprieštarauja. Reiškia, pritaria. Susilaikiusiųjų tokioje situacijoje nebūna. Reiškia, diletanto sukurtas melas tampa valstybiniu melu.
Reiškia, mūsų garbios institucijos ir garbūs jų pareigūnai savo tylėjimu pritaria, jog visos Siaubūno aukos tikrai nusipelno būti aukomis ir ypač nusipelno būti nušauta begimdanti moters, jos begimstantis kūdikis, to kūdikio tėvas. O šių asmenų likvidatorius nusipelno pagarbos, aukščiausių valstybinių apdovanojimų.
Šitoje vietoje neprošal dar kartą paminėti, kad Gečiai buvo partizanų rėmėjai, slėpę partizanus, tiekę jiems maistą, rūbus, netgi informaciją iš valsčiaus. Gečiai rizikavo. Taigi nieko netikėto nevyko. Galėjo nušauti vieni, o nušovė savi. Vis tiek nušovė. Gal ir gerai, kad taip atsitiko. Stribui už tokį darbą Vyčio kryžiaus neužkabinsi, o savam – kita kalba.
Arvydo Anušausko virsmas
Virsmas vyksta ne tik Centre. Jis vyksta ir gerbiamo Anušausko retorikoje, o gal ir mąstyme. Kaip jau minėjome, Anušauskas įvertino Aukštaitijos partizaną Kraujelį aukščiausiu balu. Bet tai dar ne viskas.
Iki šiol Anušauskas, tyrinėdamas kraujeliško tipo veikas, vadovavosi universalia metodika, kurios pagrindą sudarė trys aksiomos arba trys Anušausko tiesos.
Pirma tiesa – nušovė, reiškia reikėjo. Antra – visi nušautieji buvo kolaborantai, išdavikai, KGB agentai ir pan. Trečia – visi nušautieji buvo ne šiaip sau nušauti, o likviduoti, vykdant partizaninių teismų nuosprendžius. Ir nei vienas nebuvo likviduotas kaip nors kitaip.
Paskutiniu metu, kalbėdamas apie Siaubūną bei jo veikas, Anušauskas smarkiai atitolsta nuo savo pagrindinių tiesų. Jis nebetvirtina, kad visus, kuriuos nušovė Kraujelis ar dalyvavo nušaunat, reikėjo nušauti. Jis nebetvirtina, kad jie visi buvę kolaborantai, išdavikai, KGB agentai, stribai ir pan. Jis nebekalba ir apie partizaninio teismo nuosprendžius, kuriuos vykdydamas Siaubūnas ir šaudė tuos nelaimėlius. Tai visai nauja Anušausko retorika. Bet naujovių esama ir daugiau.
Anušauskas sako pats netyręs Kraujelio atvejo. O tai jau visai neįtikėtina.
Anušauskas tyrė viską ar beveik viską, kas tik susiję su kokiais nors kontroversiškais ar ginčytinais pokario klausimais. Jis tyrė net Cvirkos ir Valsiūnienės kolaborantiškas biografijas, ir ne tik tyrė, bet, reikalui esant, išdėstė savo poziciją per TV, reikalui esant apgynė partizaninio pasipriešinimo dalyvių garbę nuo šmeižikų bei šmeižikių (pvz., Ramanauską Vanagą nuo Rūtos Vanagaitės).
Gal jau dvidešimt metų skamba Kraujelio pavardė. Apie Siaubūną skleidžiamos visokios neigiamo pobūdžio informacijos. Viešai kvestionuojamas jo apdovanojimo Vyčio kryžiumi, o taipogi jam suteikto kario savanorio statuso bei karinio laipsnio teisėtumas. Netgi sakoma, kad Vyčio kryžius Siaubūnui išgautas iš prezidento jį suklaidinus ar net apgavus. Tuo tarpu gerbiamas Anušauskas nieko netiria, neduoda šmeižikams griežto atkirčio.
Pasirodo, kad Anušauskas ir be tyrimų žino tai, kas svarbiausia (tai irgi naujovė). Jis sako žinąs, jog nėra patikimų įrodymų, bylojančių apie nusikalstamas Kraujelio veikas. Ir dar jis sako žinąs, kad tokių įrodymų vargu bau, ar kada nors kas nors atras ateityje.
Iš kur jis žino? Gal specialistas Šidlauskas jam viską pasako? Bet Anušauskas nesako, kas jam pasako. Žino, ir viskas.
Tokia Anušausko pozicija – netyriau, bet žinau, ir nesakysiu, iš kur žinau – visiškai ne mokslininko, ne istoriko pozicija. Tai politiko pozicija.
Anušauskas, kaip ir Šidlauskas, siekia atriboti Kraujelį nuo jo galimai nusikalstamų veikų. Tik Šidlauskas tai daro grubiai diletantiškai, jis griebiasi klastočių. Anušauskas šįkart žymiai atsargesnis. Jis nebekerta kaip kirviu – sušaudė, reiškia reikėjo. Jis, matyt, suvokia, kad tų visų įrodymų, parodymų, kuriuos mes čia suminime teksto pradžioje (ir kurių dar nesuminėjome), paneigti negalės. Jis jų ir neneigia. Jis juos apeina.
Gerbiamas Anušauskas vinguriuoja. Jis nebenori susimauti. Gana jau to susimovimo su Lebrikais.
Jis netgi pasilieka kelią atsitraukti (supraskit, asmeniškai netyriau, tai gal kokios nors smulkmenos ir nepastebėjau).
Anušauskas manąs, kad su Siaubūnu buvo viskas tvarkoj. Be to, tokie laikai buvę. KGB, NKVD visus klaidino. Tai gal kokį kartą ir Kraujelį suklaidino. Gal šis ir pokštelėjo porą kartų kam nors į kaktą. Bet kas dabar galėtų pasakyti, kas kam pokštelėjo, tiek laiko prabėgo. Liudininkai išmirė. Kurie dar neišmirė, ilgai laukti nebereiks – išmirs. Tiesioginių įrodymų nebeliks. Ir viskas bus gerai.
Kraujelis, anot Anušausko, buvo paskutinis ginkluotas partizanas. Jo niekaip kagėbistai, enkavėdistai negalėjo pagauti. Gudrus, drąsus buvo. Todėl jis nusipelno stovėti grečium su Ramanausku-Vanagu ir Žemaičiu-Vytautu.
Šitoje vietoje iškelsime vieną klausimą, į kurį neieškosim atsakymo. O klausimas toks. Ar Anušauskas, sugretindamas abejotinos reputacijos Kraujelį (visgi yra nemažai liudijimų, kad jis žudęs civilius asmenis) su partizaninio pasipriešinimo vadais, nepažemina tų vadų, o kartu ir viso pasipriešinimo? Ar tokiu būdu Anušauskas pats neatsistojo greta Vanagaitės, o jei ne visai greta – tai ne per toliausiai nuo jos?
Taigi turime du tyrinėtojus – specialistą be specialybės Šidlauską ir politiką istoriką Anušauską.
Abu jie stengėsi atriboti Pabaisą-Siaubūną nuo jo galimai nusikalstamų kruvinų veikų. Vienas, komentuodamas konkrečias veikas, apsimeluoja. Antras, kaip pats sako, nieko netyręs, tenkinasi bendro pobūdžio frazėmis.
Galima manyti, kad abu savo tikslo nepasiekia. Bet jie pasiekia (ar beveik pasiekia) priešingą tikslą – nėra argumentų, leidžiančių paneigti Kraujelio galimai nusikalstamas veikas.
Ir visgi paskutinius taškus ant Kraujelio veikų, ypač ant tų, kurios panašėja į žiaurius nusikaltimus, turėtų dėti ir sudėti ne Centro specialistas, ne garbus Seimo narys ir ne šių eilučių autorius (nors ir šiems asmenims niekas nedraudžia domėtis Pabaisos-Siaubūno palikimu). Tuos taškus privalėtų sudėti prokuratūra, bet ji nedėjo, nededa ir sakė, kad nieko nedės. Neįtikėtina, bet tai faktas.
Kodėl prokuratūra netiria „Kraujelio atvejo“?
Į šį kausimą galima atsakyti jau pabodusiu klausimu: o kodėl gerbiamas Anušauskas sako netyręs to atvejo ir nežada tirti?
O todėl, kad tiek prokurorai, tiek Anušauskas su tuo atveju yra pakankamai susipažinę ir žino, – jei jie pradės oficialų tyrimą, tai privalės duoti ir oficialią išvadą, ir ta išvada greičiausiai bus tokia: Kraujelio vei̇̃kos kvalifikuotinos kaip karo nusikaltimai. Blefuoti taip, kaip nusiblefavo specialistas, šį kartą vengia ir Anušauskas, ir prokurorai. O sukelti rimtas abejones dėl Pabaisos-Siaubūno, jau paskelbto partizaninio karo didžiavyriu, reputacijos bijo. Tiek politikas, tiek prokurorai turi ką prarasti. Prokurorai galimai bijo prarasti savo darbo vietas, politikas galimai bijo prarasti savo rinkėjus.
Jau 1998 metais prokurorai, gavę Centro raštą, kuriame išvardintos galimai nusikalstamos Kraujelio veikos, iš karto privalėjo imtis tyrimo. Privalėjo tirti archyvinius dokumentus, apklausti liudininkus, būtinai apklausti nužudytų asmenų vaikus, mačiusius savo tėvų egzekucijas bei egzekutorius. Bet prokurorai pasielgė kitaip. Jie tą raštą nukišo į stalčių ir niekada jo iš ten neištraukė. Mūsų nuomone, kuri veikiausiai yra teisinga, taip uteniškiams pasielgti paliepė Generalinė prokuratūra, esanti labai jautri politiniams skersvėjams. Visgi Utenos prokurorai dar pabandė šį tą pasitikrinti ir išdrįso paklausti Kraujelio sesers, kiek Antanas nužudęs. Ji neabejodama patvirtino, kad jis žudė, ir įvardino skaičių. Sakoma, kad Utenos prokurorai už tokį nekorektišką klausimą gavo pylos.
2009 m. Panevėžio apygardos teismas, nagrinėjęs Kraujelio žūties aplinkybes, grąžino bylą prokuratūrai ir pareikalavo papildyti ikiteisminio tyrimo medžiagą: „Teismui pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų, duodančių pagrindą manyti, kad A. Kraujelis galėjo nužudyti byloje minimus civilius gyventojus, kurie nedalyvavo kovos veiksmuose, buvo neutralūs arba komunistinių pažiūrų.“
Prokuratūros pozicija per dešimt metų nepasikeitė. Kraujelio galimai nusikalstamų žmogiškumui veikų prokurorai netyrė ir pasakė, kad netirs.
Panevėžio apskrities prokuroras R. Valiulis atsisakymą tirti paaiškino taip: „Lietuvos partizanui A. Kraujeliui yra suteiktas teisinis Kario savanorio statusas (po mirties), vyresniojo leitenanto laipsnis, jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu, ir šie sprendimai nėra panaikinti. Todėl nėra pagrindo jo veiklą vertinti neigiamu aspektu.“
Tai visiškai ne pagrindas atsisakyti tirti, tai visiškai ne prokuroriški, ne teisiniai argumentai. Bet tie argumentai labai gyvenimiški.
Jei Kraujelio galimai žmogiškumui nusikalstamos veikos ar galimi karo nusikaltimai tinka ir patinka Centro direktorei Daliai Kuodytei, pasirašiusiai įsakymą suteikti Siaubūnui kario savanorio statusą‚ jei tos veikos tinka ir patinka krašto apsaugos ministrui Linui Linkevičiui, suteikusiam Siaubūnui karinį laipsnį, pagaliau, jei visa tai tinka ir patinka šalies prezidentui Valdui Adamkui, apdovanojusiam Siaubūną Vyčio kryžiumi, jei tos veikos tinka ir patinka nemažam būriui įtakingų politikų, tai kodėl jos turėtų netikti ir nepatikti kukliam periferinės prokuratūros prokurorui? O kad ir pačiam generaliniam prokurorui? Juk prezidentas skiria generalinį prokurorą, o ne prokuroras skiria prezidentą.
Prieš tokį stiprų politinį vėją nepapūsi. Prokurorai pučia pavėjui.
Kažką panašaus daro ir Aukščiausiasis teismas (AT). AT, išnagrinėjęs Kraujelio žūties bylą, nutartyje parašė, kad Kraujelio veikla buvusi neabejotinai partizaniška ir neabejotinai reikšminga Lietuvos valstybingumui. Šio teiginio AT niekaip nepaaiškina, nepagrindžia. Tiesiog parašė, ir žinokitės. Turint galvoje, kad byloje yra nemažai liudijimų, bylojančių apie Kraujelio įvykdytas civilių žmonių žudynes bei dalyvavimus juose, peršasi išvada, kad tas žudynes AT ir vadina partizaniškomis bei reikšmingomis Lietuvos valstybingumui. Tai jau būtų, kaip sakoma, svieto pabaiga. Bet tos pabaigos greičiausiai dar nėra. AT, įrašydamas minėtą frazę į savo nutartį, matomai atidavė duoklę tai pačiai politikai, kaip ir prokurorai, atsisakydami tirti Siaubūno darbus.
Ir visgi, nepaisant tų duoklių, nepaisant Centro, jo vyriausiojo specialisto „analizės“ bei Centro direktorės pastangų, nepaisant gerbiamo politiko Anušausko išvedžiojimų ir t. t., Kraujelis-Pabaisa-Siaubūnas nebus pripažintas šalies vadovu, nebus jam suteiktas šalies prezidento statusas ir paminklo jo garbei Cvirkos skvere greičiausiai neišvysime. Viską reikėjo padaryti anksčiau, dabar jau vėloka.
Siaubūnui nelemta tapti Lietuvos prezidentu|
Pabaisos-Siaubūno šlovės žvaigždė jau perkopė zenitą ir po truputį leidžiasi. Prezidentu jis galėjo būti paskelbtas daugmaž pieš dešimtį ar daugiau metų. Tada jo pagerbimas, išaukštinimas ir pan. buvo pasiekęs piką. Bet tada dar nebuvo rasti jo palaikai, o be palaikų kažkaip neišėjo.
Siaubūno kaip herojaus žvaigždė nesužibo staiga. Sąjūdžio metu jo vardas nebuvo minimas mitinguose. Niekas neragino semtis iš Siaubūno drąsos, tėvynės meilės, eiti jo pėdomis.
Ir ne todėl, kad tos pėdos būtų išsitrynusios, išnykusios, o todėl, kad jos buvo neišnykusios.
Kraujelio vardas nuskambėjo plačiau tik tada, kai gerbiamas profesorius Landsbergis Pabaisos-Siaubūno garbei pasodino ąžuoliuką ir kai šis sodinimas buvo parodyta per TV. Tai buvo ženklas.
Po to labai greitai Kraujeliui buvo suteiktas kario savanorio statusas, karinis laipsnis, jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.
Kraujelio žvaigždė visu ryškumu sužibo minint jo žūties / nusižudymo keturiasdešimt penktąsias metines. Tada jo garbei buvo organizuojamos parodos, konferencijos, paminėjimas Seime. Buvo laikomos šventos mišios už Antano vėlę . Prie namo, kur jis nusižudė, vyko mitingas. Jame dalyvavo ar savo laiškais mitingo dalyvius pasveikino ir pagarbą Siaubūnui atidavė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, kariuomenės vadas ir kiti garbūs asmenys. Grojo dūdų orkestras. Mitingo dalyviai buvo vaišinami karšta kareiviška koše.
Buvo tikimasi, kad penkiasdešimtosios metinės bus dar įspūdingesnės, buvo viliamasi apie Siaubūno kovą pastatyti meninį filmą, prieš kurį turėjo nublankti sovietinė propagandinė juosta „Niekas nenorėjo mirti“, kurią iki šiol žmonės noriai žiūri.
Bet Kultūros ministerija pinigų nepaskyrė, ir filmas dienos šviesos neišvydo. Penkiasdešimtosios metinės buvo gražiai paminėtos ir vėl: konferencija, mišios, mitingas, dūdų orkestras, kareiviška košė. Bet šalies vadovybė mitinge nebepasirodė, gėlių nebeatnešė, mitingo dalyviams laiškų nebeparašė. Tik tuo metu ar kiek vėliau profesorius Landsbergis dar sukūrė Siaubūno garbei eilėraštį. Bet ir šis kūrinys plačiau nesuskambėjo, poezijos mėgėjų ženkliau nesujaudino.
Rasti Pabaisos-Siaubūno palaikai, ko gero, susilaukė daugiau abejingumo nei dėmesio. Rodos, niekas iš šalies vadovų nepasidžiaugė sėkmingai užbaigus ilgus ieškojimus, nepaminėjo jo žygių.
Porą vakarų TV ekranuose pakalbėjo partizano sesuo, archeologai bei Centro direktorė. Sesuo apie Antano vienuolika nužudytų asmenų nebeužsiminė. Direktorė ir archeologai papasakojo, kaip buvo ieškota ir kaip rasti palaikai. Pasakė, kad duobėje su palaikais buvo rastas kariškas diržas, greičiausiai Siaubūno.
Palaikų atradimo proga iš garsesnių politikų tik vienas Anušauskas pakalbėjo, bet taipogi be entuziazmo, tarsi iš reikalo. Išskyrus tą jo frazę, kad Siaubūnas priklauso tai pačiai plejadai, kaip ir garbūs partizaninio karo vadai, nieko labai ir nepasakė. Kalbėjo ne apie tai, ką herojus gero padarė vardan tos Lietuvos, bet apie tai, kad jis nieko blogo nepadaręs. Bet už nepadarymą prezidento statusas nesuteikiamas.
Už gerbiamo Anušausko kalbėjimą reikšmingesnis, ko gero, yra gerbiamo Landsbergio tylėjimas. Neteko girdėti, kad šia proga (Siaubūno palaikų suradimo proga) gerbiamas profesorius būtų viešai taręs kokį nors žodį. Nors anksčiau, kai tik būdavo proga, tai ir tardavo. Ir tie žodžiai būdavo gražūs, pamokantys ir pan.
Tai reiškia ar tai nereiškia – ne tiek ir svarbu.
Svarbiau ar net svarbiausia, kad Kraujelio, anot AT, „tikrai partizaniškos veiklos“ pėdsakai kankina ir dar ilgai kankins ne vieną Siaubūno aukų palikuonių kartą.
Bet, tiesą pasakius, ir tai niekam nesvarbu, išskyrus tuos, kuriems tie pėdsakai nežmoniškai skauda. Kaip sakė amžinatilsį Gečių dukra Renė, „it peiliai duria širdį“.