Šis dešimtmetis faktiškai sutampa su prezidentės Dalios Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu. Bet tai ne šiaip sau sutapimas. Prezidentė toje kovoje visą dešimtmetį buvo ir tebėra ryškiai matoma.
Jau savo inauguracinėje kalboje ji atkreipė dėmesį į kai kurias problemas, o Lietuvos teismus įvardino kaip esminę negerovę. Ji pasakė, kad keliaudama po Lietuvą pati patyrė, „kaip yra žmonių nusivilta teismais“. Žmonės kalbėję: „yra teismai, bet trūksta teisingumo“, „vienas teisingumas paprastiems žmonėms, kitas – įtakingiems veikėjams“.
Prezidentė pažadėjo „išskirtinį dėmesį“ skirti kandidatų į teisėjus „padorumui, moralei ir garbei“.
Ir štai baigiasi prezidentės kadencija. Teisėjai vienas po kito surakintomis rankomis vedami ir uždaromi į areštines, lygiai taip pat vedami advokatai ir kiti asmenys.
Šias scenas filmuoja, fotografuoja sukviesti žiniasklaidos atstovai. Viską visai Lietuvai rodo TV.
Vakare STT prokuratūros ir policijos vadovai patys pasirodo TV ekrane. Jie sako, jog tą dieną buvo atlikta per šimtą kratų, jose dalyvavo per šimtą pareigūnų, sulaikyta dvidešimt šeši asmenys, sako, kad įtariamųjų būsią kur kas daugiau.
Ir tai buvo tiesa. Šios dienos duomenimis, sulaikytųjų beveik padvigubėjo. STT vadas pastebi, kad tai didžiausia STT operacija per visą nepriklausomybės laikotarpį. Bet, ko gero, pasakyta per kukliai. Ši operacija savo skaičiais lenkia ir kovos su organizuotomis gaujomis pareigūnų žygius. Tiesa, šį kartą nepoškėjo šūviai, areštantai nebuvo raminami elektros šokais, jų neguldė veidu į purvą, sniegą ar asfaltą. Bet antrankiai skambėjo.
Akivaizdu, jie buvo pertekliniai. Tai ne tas kontingentas, kurį reikia tramdyti antrankiais.
Bet jei į šią operaciją žiūrime šiek tiek plačiau, ne tik kaip į teisėsauginę, bet ir kaip į parodomąją akciją, tada viskas gerai. Žmonėms reikia šou. Ir tų šou elementų detektyvais išlepintai mūsų publikai buvo ne per daug, gal net mažoka.
Vidaus reikalų ministras, komentuodamas operaciją, pasakė, jog antrankiai areštantams buvo uždėti todėl, kad jie kam nors ko nors nepadarytų ir kad nepabėgtų. Betgi bėgama ne rankomis, o kojomis. Todėl galime tikėtis, kad kitą kartą areštantai bei areštantės bus vedžiojami / vedžiojamos ne tik surakintomis rankomis, bet ir supančiotomis kojomis.
Šioje akcijoje, be teisėjų ir advokatų, yra dar viena personalija, verta dėmesio. Tai Druskininkų meras Ričardas Malinauskas. STT tą dieną merui ir jo patarėjui pareiškė įtarimus. Pradžioje atrodė, kad būtent meras yra centrinė operacijos figūra, o visi kiti tik šiaip sau figūrantai, kažkuo susiję su meru. Bet vėliau visas tas reikalas imtas vadinti teisėjų byla.
Visgi kyla klausimas: kodėl būtent šiai operacijai skirta tiek viešumo, netgi pompastikos?
Vienas galimų atsakymų toks. Tai STT dovana kadenciją baigiančiai prezidentei (prie dovanos prisidėjo ir prokuratūra). Dovana būtinai turi atrodyti kažkaip ypatingai.
Bet tai gali būti traktuojama kaip pačios prezidentės smarkokas trinktelėjimas durimis, atsisveikinant su teisėju gildija. Ji asmeniškai (o ne Seimas) davė leidimus iškrėsti ir sulaikyti teisėjus.
Žinoma, tai tik interpretacijos. Bet esama ir praktiškesnio pobūdžio klausimų. Sakykim, kiek laiko tęsis ši byla ir kiek ji kainuos mokesčių mokėtojams?
Gyvenimas rodo, kad STT bylos, kuriose yra vienas ar du įtariamieji, tęsiasi apie trejus, ketverius ar net penkerius metus. Ši byla, kurioje šiandien yra pusšimtis įtariamųjų, galėtų tęstis ir apie šimtą metų. Tikėtina, kad mažai kas iš įtariamųjų tiek išgyvens. Reiškia, teisingumas niekada nebus realizuotas iki galo.
Korupcijos šešėliai
Šalies prezidentė, skirtingai nuo ankstesnių prezidentų, pasižymėjo tam tikromis įžvalgomis kovos su korupcija srityje.
Šios įžvalgos pasireikšdavo tam tikrų korupcijos apraiškų, įtarimu ir ypač korupcijos šešėlių pastebėjimais. Apraiškos ką nors vis apraizgydavo, įtarimai ant kokios nors galvos krisdavo, bet dažniausiai prezidentė siųsdavo signalus tautai apie korupcijos šešėlius.
Jie taipogi dažniausiai ant ko nors krisdavo, pavyzdžiui, ant vienos ministerijos, ant antros, trečios, o tada jau ir ant vyriausybės. Šešėliai ne tik krisdavo, bet ir šliauždavo, artindavosi.
Pavyzdžiui, kartą, artėjant rinkimams į Seimą, prezidentė pareiškė, kad korupcijos šešėlis artinasi prie premjero aplinkos. Tuo metu premjeru buvo socdemų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius.
Galima pastebėti, kad tos korupcijos apraiškos bei šešėliai turėjo ir politinę dimensiją. Bene daugiausia juos prezidentė pastebėjo socdemiškame flange.
Sunku prisiminti, ar kokį reikšmingesnį šešėliuką prezidentė užfiksavo konservatorių aplinkoje. Beje, ji nepastebėjo korupcijos šešėlio, prišliaužusio prie liberalų sąjūdžio pirmininko Eligijaus Masiulio. Jeigu prezidentė, sakykim, būtų pastebėjusi ir įspėjusi nors trumpa žinute liberalų vadovą, kad jis ne tik sudrausmintų „tą skaliką“, bet ir, gink Dieve, nesusigundytų paimti kyšį iš „MG Baltic“, šiandien šalies politinis žemėlapis būtų kitoks.
Kartą (o tai buvo tada, kai šešėliai slankiojo apie socdemų partiją ir vyriausybę) DELFI žurnalistas paklausė prezidentę, ar ji galėtų pateikti konkrečius faktus, konkrečius įrodymus.
Į tai jos ekscelencija atsakė: „Prezidentė yra valstybės prezidentė, o ne teisėsaugos institucija... Faktus parodo ir įrodinėja teisėsaugos institucijose.“ Žodžiu, prezidentė pastebi šešėlius, o tai jau užduotis (zadanija) STT paversti šešėlius faktais. Bet kartais atsitinka taip: šešėliai yra, įtarimai ant ko nors krenta, o faktai tarsi žemėsna būtų prasmegę – nėra. Ir kas tada?
Korupcijos šešėlių gaudymas Druskininkų „Aqua“ parko vandenyse
Druskininkų „Aqua“ parkas – pelningai dirbanti įmonė, tvarkingai mokanti mokesčius valstybei. Ji suteikia darbo vietas dideliam būriui Druskininkų gyventojų. Parko direktorius Edmundas Antanaitis prieš keletą metų buvo apdovanotas kaip vienas geriausių vadovų respublikoje.
Ir štai pas tą apdovanotąjį apsilanko pareigūnai iš STT. Jie uždeda direktoriui antrankius ir išsiveža į Kauną. Direktorius uždaromas į areštinę. Ant jo užkrito korupcijos šešėlis. Prasideda ikiteisminis tyrimas. Tyrimą kontroliuoja ir jam vadovauja patyrę Kauno prokurorai.
Direktorius įtariamas padaręs net septynias korupcinio pobūdžio veikas. Blogiausia yra tai, jog jis teikęs nemokamas paslaugas Seimo nariams, daugiausia socdemams. Jie nemokamai maudėsi, nemokamai valgė ir kai kurie nemokamai ir miegojo parko viešbučio kambariuose. Vieno kambario šviestuvai buvę labai brangūs.
O kitame kambaryje ar vonioje buvęs didelis paveikslas, vaizduojantis nepadorią antikinio tipo skulptūrą (jauną moterį be liemenėlės ir be kelnaičių) kaip kokiame Luvre.
Parko vadovui maudynių reikaluose talkinęs būrelis parko darbuotojų, socdemų partijos narių. O dar kokie penki savivaldybės nariai, ir vėl kaip tyčia socdemai, savo vienokiais ar kitokiais veiksmais prie viso to prisidėję.
Žinoma, pirmiausia prisidėjo Druskininkų meras, socdemų partijos vicepirmininkas Ričardas Malinauskas. Be to, po mero sparnu savivaldybėje suvešėjęs nepotizmas. „Aqua“ parko vanduo pakvipo prosocdemiška korupcija. Seime kilo pasipiktinimo banga.
Konservatoriai pareikalavo atlikti maudynių ir nepotizmo parlamentinį tyrimą. Gerbiamas Arvydas Anušauskas tuo klausimu kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kad ši viską ištirtų ir duotų tinkamą įvertinimą. Komisija pradėjo tyrimą.
Ji susiskaičiavo net trisdešimt tris tirtinus asmenis ir surinko apie juos medžiagą.
Taigi vandens parko, susijusio su savivaldybe, tyrime dalyvavo STT pareigūnai, Kauno prokurorai, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija. Be abejo, savo iniciatyvomis prisidėjo ir Seimas.
Priverstinai į šį darbą buvo įtraukti ir parko darbuotojai. Jie teikė tyrėjams dokumentus, darė tūkstančius įvairiausių kopijų, vyko į apklausas.
Parke buvo atliekamos kratos. STT pareigūnai labai stengėsi ką nors kur nors surasti, nes norint žmogų pasodinti, maža šešėlių – reikia faktų.
Vienas parko darbuotojų sako kratos metu girdėjęs STT pareigūno pokalbį telefonu. Kažkas kitame laido gale sakė: „Tu privalai ką nors surasti, nes kitaip mus visus išvarys gatvių šluoti.“
Matyt, neapsiriksim pasakę, kad buvo slaptai klausomasi ir kai kurių asmenų telefoninių pokalbių, naudojamos kitos operatyvinės priemonės.
Besibaigiant tretiems tyrimo metams, visi įtarimai buvo panaikinti, ikiteisminis tyrimas nutrauktas. „Aqua“ parke nieko nusikalstamo nerasta. Direktorius nekaltas. Ir niekas nemokamai nesimaudė, nevalgė, negėrė ir niekas su niekuo nemokamai nemiegojo. Seimo nariams vėl leista lankytis baseine. Vanduo korupcine bacila neužkrėstas.
O visgi liko. Liko nesuvesta šešėlių gaudymo buhalterija, neapmokėtos sąskaitos. Nepaskaičiuota, kiek biudžeto (mokesčių mokėtojų) pinigų pravalgė visi šešėlio gaudytojai kartu paėmus, kiek iššvaistė laiko nieko naudingo nepadarydami nei žmonėms, nei valstybei. Kiek žalos materialinės, moralinės ir kitokios padarė parkui ir Druskininkams. Kiek sugadino sveikatos parko direktoriui, darbuotojams ir jų artimiesiems.
Taigi lieka skolos, kurios mūsų teisinėje valstybėje tradiciškai neapmokamos. O skolininkai ne tik niekaip nebaudžiami, bet net nepasakoma, kad taip elgtis negražu.
Lietuvoje žmogui galima uždėti antrankius, uždaryti į areštinę, apipilti įtarimais, kelis metus tąsyti po apklausas. O po to pasakyti: įtarimai nepasitvirtino, tu, žmogau, mūsų nebedomini, dink iš akių.
Lietuva pirmauja Europoje patyčiomis. Paprastai mūsuose sielvartaujama dėl patyčių tarp jaunimo, vaikų. O štai kai iš žmogaus tyčiojasi valstybinės institucijos, kai tą daro pareigūnai, niekas nesielvartauja, išskyrus patyčių aukas.
Joms belieka susitaikyti su savo sumauta padėtim. Jei nenori susitaikyti – gali emigruoti. Beje, apie emigraciją buvo prasitaręs ir „Aqua“ parko direktorius. Be susitaikymo ir emigracijos, Lietuvoje yra dar vienas kelias, kurį kartais renkasi patyčių aukos, bet tai ne kelias.
Kodėl laimi blogiečiai?
Ne visada laimi, bet dažniau laimi negu pralaimi. Pavyzdžiui, per rinkimus žmonės dažniau pirmenybę teikia blogiečiams. Blogiečiais šiuo atveju laikysime asmenis, įtariamus korupciniais nusikaltimais bei nuteistus už tokias veikas.
Štai Panevėžyje antrame rinkimų ture susirėmė aiškus „gerietis“, žinomas politikas, ryžtingas kovotojas su korupcija, buvęs ilgametis STT Panevėžio apygardos vadas Povilas Urbšys. Jį parėmė tokie garsūs politikai kaip Rasa Juknevičienė ir Vytautas Landsbergis. Urbšio oponentas – aiškus „blogietis“, įtariamas korupcinis nusikaltimais ir nė vieno garsaus politiko neparemtas. Tai Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas.
Kaip žinia, dvikova baigėsi triuškinančia „blogiečio“ pergale. Neįtikėtina, bet tai ne šešėlis, o faktas.
Pateiksim antrą pavyzdį, gal dar blogesnį.
Pradžioje minėjome, kad garsiosios operacijos dieną STT pareiškė įtarimus Druskininkų merui ir jo patarėjui.
Kitą dieną jų namai buvo areštuoti. Tai nereiškia, kad meras buvo išmestas į gatvę, bet su laiku gali ir taip atsitikti. Patarėjas buvo sučiuptas Vilniuje Gedimino prospekte netoli remontuojamos kavinės „Neringa“. Jis uždarytas į areštinę. Meras kol kas buvo paliktas laisvėje. Bet jis, jo paties žodžiais, visur važinėja su kuprinyte, kurioje dantų šepetėlis, pasta, šiltesnis megztinis ir kelios tabletės nuo širdies.
Meras ir patarėjas įtariami, kad abu, kartu veikdami grupėje, yra padarę korupcinius nusikaltimus. Kiek teisėjų ir advokatų galėjo prisidėti prie mero grupės, neskelbiama. Gal dar nesuskaičiuota, bet esmė net ne tame skaičiuje.
Svarbiausia, kad akcija/operacija buvo atlikta prieš pat merų rinkimus. Ji turėjo padaryti neišdildomą įspūdį druskininkiečiams, bet nepadarė.
Druskininkiečiai ir vėl pirmame ture didele balsų persvara išrinko įtariamąjį Malinauską. Jis ir vėl sėdi ant balto žirgo, nors galėtų pasėdėti kitur.
Jau beveik dešimt metų šešėliai, įtarimai ir visa kita krinta ant jo ir ant jo savivaldybės, ant savivaldybei pavaldžių įmonių.
Utenoje reikalai visai blogi. Rinkimus laimėjo ne tas. Netgi ne įtariamasis, o nuteistasis socdemas Alvydas Katinas. Maža to, jis yra poetas ir rašo eilėraščius.
STT pareigūnams teko labai pasistengti. Jie buvo netekę vilties ką nors išspausti iš Katino bylos. Vienas jų gražiuoju prašęs Katiną nors truputį prisipažinti. Tada, girdi, ir tau (Katinui), ir man (pareigūnui) būsią geriau. Katinas neprisipažino. Tada pareigūnas pasakęs, kad vietoje vieno straipsnio įsūdysiąs tris. Taip ir padarė.
Visgi du straipsniai greitai atkrito. Galimas daiktas, kad atkris ir trečias. Katinas parašė apeliacinį skundą. Bet nesvarbu, atkris ar neatkris.
Svarbiausia, kad Katinas nuteistas. Ir nuteistas pačiu laiku – nei per anksti, nei per vėlai, prieš rinkimus. Nuosprendis įspėjo uteniškius: žmonės, būkite budrūs, nerinkit Katino. Prokuroras irgi stengėsi. Jis norėjo, kad Katinui išvis būtų uždraustų dalyvauti rinkimuose. Atrodė, kad Katinui katino dienos baigėsi.
Bet ką jūs manot, nepaisant visų teisėsaugos organų pastangų žmonės ir vėl išrinko meru Katiną.
Kodėl laisvos Lietuvos žmonės taip elgiasi, taip blogai renka?
Atsakymo į tą klausimą nežinome, bet pabandysime apie tai pasamprotauti.
Kai politikai ima reguliuoti teisėsaugą, kai ima ja manipuliuoti, įvelia ją į politinius dalykus, tada teisėsauga neišvengiamai ima manipuliuoti žmonėmis. Žmonės tampa tų reguliacijų, manipuliacijų, parodomųjų akcijų aukomis.
Toks politikų ir teisėsaugos veikimas susilaukia atsako (feedback), ir žmonės (ne tik tie, kurie yra tiesiogiai tapę teisėsaugos aukomis ) ima ignoruoti teisėsaugą, jos sprendimus. Jie balsuoja už tai, kuo pasitiki.
Teisėsauga, šis vienas pagrindinių valstybės ramsčių, žmonių akyse tampa ne itin patikima.
Dėl slaptų pažymų galios
Mūsų šalies gyvenime slaptos specialiųjų tarnybų pažymos vaidina reikšmingą vaidmenį. Sakykim, jos gali nulemti ministrų, žinybų vadovų, diplomatų paskyrimą ar nepaskyrimą.
Pažymos turinys yra slaptas, viešai neskelbiamas, nekvestionuojamas. Pažyma yra aukščiau už teismo sprendimą. Teismo sprendimą galima apskųsti. Pažyma neapskundžiama. Tokiu būdu specialiosios tarnybos įgyja dideles galias, bet neprisiima jokios atsakomybės.
„Aqua“ parko byloje STT pareiškė septynis įtarimus, kurie visi proceso metu buvo panaikinti. Gi jei tokie įtarimai bus išdėstyti slaptoje pažymoje, o dar geriau – septyniose pažymose, skiriant po vieną septyniems asmenims, niekas jų negalės nuginčyti, nes dėl jų nesiginčijama.
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas supeikė advokatų kolegiją, kad ši nenušalina nuo pareigų advokatų, kuriems STT pareiškė įtarimus.
Advokatų kolegija atsako: duokit kokius nors įrodymus, kad šie advokatai prasikalto. STT įrodymų neduoda, o pasikliauti STT autoritetu kolegija nebenori. Tai ne kolegijos problema, kad ji nenušalina advokatų, kuriems pareikšti įtarimai, – tai STT problema, kad ja, jos sprendimais nebepasitiki kolegija, ir ne tik ji.
Trumpam grįžkime prie tos rezonansinės teisėjų bylos. Ką daryti, kad ji neužsitęstų šimtą metų ir nekainuotų šimto milijonų, skaičiuojant eurais.
Šou baigėsi. Žmonių bei žiniasklaidos dėmesys šiai bylai smarkiai slūgsta. Todėl nėra jokio reikalo tąsytis su tokia mase įtariamųjų.
Vis tiek didžioji dalis bus paleista be jokio rezultato, nes, kaip visada, ar kaip dažniausiai, arba kaip „Aqua“ parke, paaiškės, kad faktų nerasta, buvo tik šešėliai.
Tad dar iki naujojo prezidento inauguracijos galima būtų protingai sumažinti įtariamųjų skaičių. Ir tada žiūrėti, ar ten kas kam davė, ar nedavė. Ar kas paėmė, ar nepaėmė. O ką gali žinoti, gal vieną ar du ir išeis pasodinti. O gal ir ne. Juk būna taip, kad griaudžia žaibuoja, o lietaus nė lašo.
Vietoje pabaigos
Iš galvos neišeina Druskininkai (beje, ten dabar žydi visas laukas narcizų) su savo meru.
Reikia manyti, kad artimiausiu metu jo neišeis uždaryti. Proga praleista. Reikėjo tada jį imti – kartu su patarėju Gedimino prospekte prie tos kavinės. Vėliau tai padaryti bus sunkiau. Nežinia, kokį prezidentą mums duos Dievas. Nežinia, į kieno rankas pereis STT. Nežinia, kokie vėjai pralėks prokuratūros koridoriais. Nežinia, kokią žinią teismams pasiųs naujo prezidento patarėjai teisėsaugos klausimais.
Viena žinoma poetė rašė: „Rytojus mano tolimas – nežinomas, neaiškus.“ Bet, kaip sakė vienas žinomas literatūrinis herojus, „niekada nebūna taip, kad niekaip nebūtų. Visada kaip nors būna“. Taigi optimistiškai žvelkime į ateitį. Kaip nors bus. Rinkimai gegužės dvyliktą.