Supraskite, sako sentimentas, esame ne amžini, nežinia, kiek kam tų dienelių duota, tad tegul visi, kas gali, neišeidami iš namų, atsidarę langą ar balkono duris pasišildo pavasario saulėje. Bet ką daryti tam, kurio būsto langas mažas ir neatsidaro, ir ne į saulės pusę atgręžtas. Arba to lango visai nėra.
Ko gero, tokių sentimentų vedinas nemažas būrelis aiškiai rizikos grupei priklausančių senjorų (apie 50 Kovo 11-osios signatarų, dar keli Aukščiausiosios Tarybos deputatai ir dar keli pirmosios Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės nariai) kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydami pakeisti šnipinėjimu kaltinamam Algirdui Paleckiui (žurnalistų vadinamam Paleckiuku) suėmimą į kokią nors humaniškesnę kardomąją priemonę.
Šiaulių apygardos teismas ar to laiško nespėjo perskaityti (teismų užimtumas labai didelis), ar, vadovaudamasis ne sentimentais, o įstatymų numatytais arba nenumatytais pagrindais, Algirdui Paleckiui kardomąją priemonę suėmimą pratęsė, tai yra paliko jį dar dviem mėnesiams Šiaulių tardymo izoliatoriaus vienutėje.
A. Paleckis tardymo izoliatoriaus vienutėje sėdi jau gerokai daugiau kaip 500 dienų. Jis, ko gero, tapo Lietuvos čempionu.
Tiek laiko vienutėje be teismo laisvoje Lietuvoje, ko gero, nesėdėjo joks samdomas žudikas, joks moterų prievartautojas ar smaugikas, joks vadeiva nusikalstamos gaujos, padariusios daugybę sunkiausių nusikaltimų.
Europoje, į Vakarus nuo mūsų, toks žmogaus laikymas be teismo ir dargi vienutėje vadinamas kankinimu.
A. Paleckis sėdi ištisai, – ir prokurorams, ir teismui vis atrodo, kad dar mažai. Kartais teismas sako: na, dabar tai jau paskutinį kartą pratęsiam tą suėmimą. Bet praeina du–trys mėnesiai, ir vėl tęsia. Kodėl taip daroma?
Prokurorė, kuruojanti šią bylą, yra sakiusi, kad A. Paleckis yra gyvenęs Maskvoje (iš tiesų jis ten vaikystėje buvo su tėvais), jis ten turįs pažįstamų ir galįs pabėgti.
Gi kitas prokuroras gerokai išplėtė Paleckiuko pabėgimo geografiją. Jis sakė: Paleckis, girdi, esąs intelektualus, moka daug užsienio kalbų. Jeigu tik jį paleisim, jis gali į bet kokią šalį pabėgti ir ten „nesunkiai integruotis“. Čia galime prisiminti ir anuos laikus, ypač prie Stalino, kai žmonės, mokantys užsienio kalbų, buvo laikomi potencialiais klasiniais priešais. O mokėjęs vokiečių kalbą galėjo būti apkaltintas ir vokiečių šnipu.
A. Paleckio laikyti be teismo už grotų ir dar vienutėje nebėra jokio pagrindo: ikiteisminis tyrimas baigtas.
Aiškinimas, kad jis gali pabėgti, irgi atrodo nepagrįstai. Yra pakankamai įstatymo numatytų priemonių užkirsti kelią tokiems bandymams, jeigu jie ir būtų.
Ponia Neringa Venckienė kai jau bėgo, tai ir pabėgo iš Lietuvos, bet kai ji buvo grąžinta, jos neuždarė į belangę – atrado tinkamą kardomąją priemonę bėglei sudrausminti.
Bet tokio kalinimo priežastis gali būti visai kita. Galbūt prokurorus labiau baugina ne tai, kad Paleckiukas pabėgs, bet tai, kad jis niekur nebėgs. Įsivaizduokit: baisus šnipas ir niekur nebėga. Viso pasaulio šnipai bėga, slapstosi, gauna politinius prieglobsčius, o jis nebėga. Tai gal jis visai nebaisus šnipas arba ir visai ne šnipas?!
Paleckiukas turi principus, ir nors tie jo principai, vieno Seimo nario žodžiais, diorgina daugelį žmonių, bet jie daro jį prognozuojamą. Jis kaip skelbė savo tiesas, taip ir skelbs, nepaisant to, kad tai daug ką diorgina, ir skelbs jas čia, Lietuvoje, ir per teismą skelbs. Teismas jam bus tribūna.
Užpraeitais metais prieš Šv. Kalėdas trijų pagrindinių teisėsaugos tarnybų – Generalinės prokuratūros, Valstybės saugumo departamento ir Policijos departamento – vadai surengė spaudos konferenciją. Jie pranešė tautai džiugią žinią – išaiškintas ir likviduotas Rusijos tarnybų užsakymus vykdęs šnipų tinklas. Tinklo vadas Algirdas Paleckis uždarytas į belangę. Sulaikyti ir kiti (nežinia, visi ar ne visi) tinklo nariai.
Tinklo būta didelio ir pavojingo. Jis, kaip informavo prelegentai, buvo nusitaikęs į jautriausias mūsų visuomenės vietas, jis galimai kėsinosi į konstitucinę šalies santvarką ir kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui. Bet mūsų specialiosios tarnybos ėmėsi atitinkamų preventyvinių priemonių ir tinklą likvidavo. Tuo būdu šalis buvo apsaugota nuo dar didesnių pavojų.
Tinklui, be kita ko, galimai priklausė ir vienas Rusijos pilietis – Valerijus Ivanovas. Pas jį buvo rastas šaunamasis ginklas – dujinis pistoletas. Kitais teisėsaugos kanalais buvo paskleista informacija apie tai, kad šis tinklas galimai talkino Rusijos tarnyboms, ketinančioms grobti įkaitais Lietuvos piliečius. Tačiau dabar, kaip pasakė generalinis prokuroras, piliečiai gali būti ramūs.
Nepraėjus nei dviem mėnesiams nuo šios konferencijos, vadų krūtinės pasipuošė ordinais.
Pusantrų metų prokurorai ir specialiosios tarnybos dirbo labai intensyviai. Buvo atlikta daugybė kratų. Šią bylą kuruojančios prokurorės žodžiais, buvo perskaityta ir išanalizuota dešimtys tūkstančių įvairiausių laiškų.
Buvo ištyrinėta šūsnys pas įtariamuosius, ypač pas A. Paleckį, rastų bloknotų, sąsiuvinių, įvairiausių užrašų. Buvo išnarstyti tiek įtariamųjų, tiek jų šeimos narių kompiuteriai, telefonai. Dar buvo atlikta nemaža ekspertizių, dar ištirta daug iš užsienio gautos kažkokios medžiagos. Viskas buvo padaryta labai atsakingai ir kruopščiai.
Ir štai ikiteisminis tyrimas baigtas. Generalinė prokuratūra supažindina visuomenę su kaltinamuoju aktu.
Tačiau akte nė žodžio apie pavojingąjį šnipų tinklą. Betgi jis buvo didelis, grėsmingas, pavojingas. Vadai sakė: „Nustatėm tinklą.“ Būtent „nustatėm“ be jokių išlygų, be jokių abejonių, be jokių „galimai“. „Nustatėm“ ir likvidavom. Ar galima likviduoti tai, ko nėra?
Jei tinklo nebuvo, reiškia nebuvo ir nesamo tinklo keliamų visokių grėsmių. Nebuvo ir didesnių pavojų Lietuvai, mūsų tėvynei.
Ir tai dar ne visos netektys. Akte nebėra ir dujiniu pistoletu ginkluoto Kremliaus ruporo, užkietėjusio jedinstvininko Valerijaus Ivanovo.
Ir tai dar ne pabaiga. Dingo ir visuomenę bauginantis įkaitų grobimas.
Čia galime padaryti vieną išvadą: ir su suėmimais, kaip ir su spaudos konferencija, buvo paskubėta. Matyt, tikėtasi įrodymus surinkti vėliau, bet tai padaryti nelabai sekėsi.
Iš didelio ir juodo šnipų debesio prokurorai ir kitos tarnybos šiaip taip išsunkė du lašus. Generalinės prokuratūros pranešime kaltinami du asmenys: AP (tai turėtų būti Algirdas Paleckis) ir DB (tai turėtų būti Deimantas Bertauskas). Bet iš tiesų išsunktas tik vienas lašas, o DB, ko gero, figūruoja tik tam, kad būtų galima pasodinti AP. DB nesėdi belangėje.
Jeigu ir buvo iš pradžių pasodintas, tai tik trumpam. Jo byla atskirta nuo AP. Galima manyti, kad jis išvis nesės arba bus pasodintas ir greitai paleistas.
Dabar visos viltys į Paleckiuką. Jeigu byla žlugtų, būtų suduotas nemažas smūgis specialiųjų tarnybų, taip pat ir prokuratūros, reitingams. Bylos sužlugdymas nekaip atrodytų ir politiniu požiūriu. Tąsyk per spaudos konferenciją vadai sakė, kad likviduojant tą (dabar jau nesamą) šnipų tinklą buvo duotas tinkamas atkirtis Rusijos specialiosioms tarnyboms. Jei byla baigtųsi niekuo, pasirodytų, kad tas atkirtis buvo mažumą pro šalį.
Belieka pasikartoti: A. Paleckis turi sėsti ilgam, tai yra turi būti nuteistas. Todėl būtina palaikyti jo kaip tikro šnipo įvaizdį. Jis į teismą turi būti atvestas tiesiai iš daboklės ir su antrankiais. Show must go.
Kiti du veda surakintomis rankomis išdžiūvusį kaip kartis areštantą. Nežinia, kodėl taip veda, – ar kad šis nepargriūtų, ar kad nepabėgtų. Vienas pareigūnas eina iš paskos. Įvedę į salę pareigūnai areštantą uždaro į atskirą aptvarą ir nusega antrankius. Bet ginkluota apsauga niekur nesitraukia, akylai saugo šnipą. Viskas kaip kine, bet čia ne kinas, čia toks gyvenimas.
O įsivaizduokit: Paleckiukas būtų paleistas. Tada pats, be ginkluotų apsauginių, ateitų į teismą. Ateitų apsirengęs kostiumu, su kaklaraiščiu. Gal ir svorio kiek atgavęs. Žodžiu, ateitų kaip žmogus, mokantis daug užsienio kalbų. Ir ne į kokį nors aptvarą atsisėstų, o salėje. Ir sėdėtų sau toks orus, su savo principais, kurie mus dirgina.
Tačiau taip būti negali. Joks žmogiškas orumas čia ne tik nereikalingas, bet ir žalingas. Pavojingas šnipas turi atrodyti kaip pavojingas šnipas.
Kai galimai trūksta įrodymų, o nuteisti reikia, svarbu ir vaizdas. Žmonėms vaizdas daro įspūdį.
Galima manyti, kad tolesnis procesas bus nelengvas, nors ką gali žinoti. Tikėtina, kad su laiku byla pasieks ir Strasbūrą. Ten Lietuvai gali būti nelengva. Strasbūrui gali pasirodyti, kad byloje esama per daug politikos.
Ateinantį pirmadienį Vilniuje Apeliacinis teismas nagrinės AP advokatų skundą dėl Šiaulių apygardos teismo sprendimo pratęsti A. Paleckiui kardomąją priemonę suėmimą.
P. S. Manoma, kad asmenys, uždaryti į belanges ir prasėdėję jose ilgesnį laiką nelabai žmogiškomis sąlygomis, yra nualinti ir fiziškai, ir psichiškai, ir psichologiškai, ir emociškai, ir kitaip. O šiandien, žiūrint iš koronaviruso situacijos, jie (nualintieji) yra labai pažeidžiami.
Jie priklauso aukštos rizikos grupei kaip ir pagyvenę senjorai.
Kai byla neina taip, kaip norėjosi ar kaip buvo planuota, kai įrodymų pertekliaus nėra, kai iškyla kiti įvairūs sunkumai, o perspektyvoje dar šviečiasi Strasbūras, gal tikrai Paleckiuką vertėtų ir toliau laikyti uždarytą belangėje?
O jeigu kas, tada būtų galima pasakyti: tokia jau buvo Aukščiausiojo valia. Arba: Toks jau Koronos sprendimas. Finita la commedia.
P.P.S.
Kai šis tekstas jau buvo išsiųstas į redakciją įvyko aukščiau paminėto Apeliacinio teismo posėdis. Teismas patenkino A. Paleckio advokatų skundą ir Šiaulių apygardos teismo kaltinamajam skirtą suėmimą pakeitė į švelnesnes kardomąsias priemones.