Jurgis Jurgelis. Mes ir vėl pagavome šnipą

Pagavom, bet jokių emocijų. O juk buvo. Prisiminkim Algirdo Paleckio pagavimą. Kokia buvo šventė, koks dvasinis pakilimas! Premjeras tada pasakė, kad reikia kuo greičiau saugumui duoti daugiau pinigų, kad išgaudytų visus šnipus, tipo paleckius. O Profesorius pasidžiaugė, kad mūsų tarnybos užsiaugino dantukus ir nagučius. Prezidentė šnipų gaudytojų krūtines papuošė ordinais. O saugumo vadas pasakė, kad rusų žvalgybai šakės, galim paploti katučių.

Dabar nei katučių, nei nagučių nei ordinų.

Tad kokios problemos? Problemos nekokios. Pagautasis yra konservatorių partijos narys. Jis taipogi ir Politinių kalinių bei tremtinių sąjungos narys. Jis patriotas, kritikuojantis Vladimirą Putiną, nepripažįstantis Krymo aneksijos, smerkiantis Rusijos karą prieš Ukrainą, palaikantis Lietuvos vertybinę užsienio politiką, įskaitant taivaniečių atstovybę Vilniuje. Ir jis tikrų tikriausias rusų šnipas, sumautas grūšnikas – Rusijos karinės žvalgybos (GRU) pareigūnas. Ir kas galėjo pagalvoti? Niekas negalėjo. Niekas ir negalvojo. Kaip žiauriai jis mus išdūrinėjo.

Per „Panoramą“ Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis pasakė: deja, ir patriotiškiausia partija, mūsų nepriklausomybės sergėtoja, turinti silpnų vietų. Tuos žodžius jis ištarė ne su liūdesiu, o su šypsena veide. Tai buvo vienintelė šypsena, nuskaidrinusi tą pilką besniegę žiemos dieną, kuri turėjo tapti visuotine švente, bet ja netapo.

Šnipo pristatymas Lietuvai

Naująjį šnipą Lietuvai praeitų metų gruodžio pradžioje, specialiai organizuotos spaudos konferencijos metu, pristatė du aukšti, bet ne patys aukščiausi Valstybės saugumo departamento ir Generalinės prokuratūros pareigūnai.

Prelegentai pasakė, kad šis šnipas buvo sulaikytas sausį. Bet kol vyko ikiteisminis tyrimas, viskas buvo laikoma paslaptyje.

Prelegentai pasakė, kad pagautasis yra Rusijos karinės žvalgybos (GRU) nelegalas. Buvo paaiškinta, kad nelegalai yra aukštos klasės, gerai apmokyti šnipai. Tokiais gali tapti tik gabūs, išsilavinę, mokantys bendrauti, savo elgsena niekuo neišsiskiriantys žmonės. Jiems sukuriama atitinkama legenda – biografija, ir jie išsiunčiami į atitinkamą šalį. Ten jie turi įsikurti, susirasti kokį nors darbą priedangai ir neforsuodami įvykių pradėti šnipinėti. Mūsiškis nelegalas į Lietuvą atvyko su tremtinio legenda. Jam kaip tremtiniui buvo suteiktas butas. Šnipas apsigyveno Šiauliuose. Čia ir karinis aerodromas, ir kita svarbi karinė infrastruktūra.

Prelegentai pasakė, kad šis nelegalas sovietmečiu yra dirbęs įvairiuose kraštuose: 1988–1990 m. jis šnipinėjo Vokietijoje. Lietuvoje šnipas savo veiklą pradėjo ne vėliau kaip 2018 metais. Gal net anksčiau. Ką jis darė nuo 1990 iki 2018 m., prelegentai buvo linkę nutylėti. Jie taipogi nutylėjo, kada šnipas atvyko į Lietuvą. Galima manyti, kad jis atvyko ne 2018, o gerokai anksčiau. Galbūt po misijos Vokietijoje ir atvažiavo. Gali būti, jis čia pasidarbavo ne viename fronte. Kai atėjo laikas, įstojo į konservatorių partiją. Mūsų šnipas dėjosi fotografu. Jis fotografavo konservatorių, politinių kalinių, tremtinių suvažiavimus, susitikimus, susibūrimus. Šiauliuose jis pristatė savo fotografijų parodą „Lietuva – mano širdyje“.

Prelegentai pastebėjo, kad jis kaip partijos narys galėjo ne tik visus fotografuoti, bet ir susitikti tiek su eiliniais partijos nariais, tiek su vadovybe, galbūt ir su partijos žmonėmis, dirbančiais Vyriausybėje. Vykdydamas šnipo pareigas, jis rinko aktualią atvirą informaciją apie partinį šalies gyvenimą, apie karinę infrastruktūrą, apie rengiamas pratybas, informaciją, susijusią su NATO veikla.

Žurnalistai domėjosi šnipo naudojama technika. Prelegentai pasakė, kad duomenų šifravimo, dešifravimo, perdavimo bei priėmimo technika moderni, bet ne stebuklas. Tačiau jos panaudojimas – labai išmanus, „modus operandi įspūdingas“. Tai komplimentas šnipui. Prelegentai pasidžiaugė, kad mūsų tarnyboms pasisekė šią techniką perimti.

Žurnalistai paklausė, kaip šnipas įkliuvo, gal kas nors mūsų tarnyboms perdavė kokią nors informaciją. Prelegentai pasakė, jog niekas nieko neperdavė. Pareigūnai patys pajuto, jog kažkur krebžda „kurmis“. Buvo atliktas didelis darbas. „Kurmis“ įkliuvo. Prelegentai atkreipė dėmesį, kad tokiam darbui reikalingi dideli finansiniai resursai.

Žurnalistai paklusė pareigūnų, ar šnipas padaręs didelę žalą Lietuvai. Pareigūnai tiesiogiai į šį klausimą neatsakė. Galbūt žala dar nėra iki galo įvertinta.

Tą pačią dieną visi lietuviški televizijos kanalai pateikė papildomos informacijos apie pagautą šnipą. Buvo pagarsinta šnipo pavardė – tai 82 metų amžiaus Eduardas Manovas. Buvo parodytos nuotraukos, vaizduojančios Eduardą politinių kalinių, tremtinių būryje. Vienoje nuotraukoje šnipas stovi prie partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago portreto.

Politinių kalinių bei tremtinių draugijos bičiuliai Eduardą apibūdino kaip malonų, inteligentišką žmogų ir pasakė, kad jis buvo netgi mylimas. Eduardo kaimynė iš gretimo buto pasakė, kad Eduardas yra geras žmogus. Konservatorių partijos laikinoji pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė sakė prisimenanti Manovą. Bet jis nieko daug neklausinėjęs (geri šnipai daug neklausinėja, jie daug klausosi). E. Manovą prisiminė ir Laurynas Kasčiūnas. Bet apie jį nieko negalėjo pasakyti. Būsimasis premjeras Gintautas Paluckas pasakė, kad valstybės reikalas visus „tokius atvejus išgaudyti“.

Seimas suskubo taisyti ateinančių metų biudžeto ir žvyrkeliams asfaltuoti bei šnipams gaudyti skyrė papildomą finansavimą – atitinkamai 20 ir 6 mln. eurų. Opozicijos atstovas Algirdas Butkevičius pasakė, kad už tuos pinigus bus galima papildomai išasfaltuoti 15 km žvyrkelio ir nusijuokė. Kiek bus galima papildomai pagauti šnipų, specialistai dar skaičiuoja.

Kaip gaudomi šnipai

Per visą nepriklausomybės laikotarpį yra sugauta nemažai šnipų. Kiekvienas šnipas yra kitoks, tad kitoks ir jo gaudymas. Analizės tikslais iš viso pulko išskirsime du bene ryškiausius. Tai šnipą Algirdą Paleckį ir šnipą Eduardą Manovą. Pradžioje pastebėsime, kuo jie panašūs ir kuo skirtingi, o tada pakalbėsime ir apie jų gaudymo ypatumus. Pradėsime nuo jų charakterio bruožų.

Eduardas – mandagus, malonus, gero charakterio žmogus.

Algirdas – atžarus, nepavydėtino charakterio. Eugenijaus Gentvilo žodžiais, linkęs visus „dirginti bei kirkinti“.

Eduardas dėvi tvarkingą kostiumą, ryši kaklaraištį. Be to, jis visada nusiskutęs.

Algirdas nei kostiumo dėvi, nei kaklaraiščio ryši. Dažnai nesiskutęs.

Eduardas segi trispalvę atlape.

Algirdas – raudoną gvazdiką.

Eduardas priklauso patriotiškai konservatorių partijai.

Algirdas priklauso savo paties sukurtai, antipatriotišką ideologiją propaguojančiai partijai.

Eduardas transliuoja antirusišką naratyvą.

Algirdas – prorusišką.

Eduardas geba prieiti prie aukštų partiečių, valstybės tarnautojų.

Algirdo neprisileidžia nei aukšti partiečiai, nei valstybės tarnautojai.

Eduardas yra išėjęs aukštuosius šnipinėjimo mokslus.

Algirdas – šnipinėjimo bemokslis.

Eduardas turi didelę šnipinėjimo patirtį.

Algirdas – jokios.

Eduardas sumaniai naudojosi kokybiška šnipinėjimo technika.

Algirdas jokios technikos neturi, tad niekuo ir nesinaudoja.

Eduardas renka aktualią informaciją, ją apibendrina ir reguliariai perdavinėja Maskvai.

Algirdas jokios informacijos nerenka ir nieko rusams neperduoda.

Eduardas Lietuvai daro akivaizdžią žalą. Galutinai ją įvertins teismas.

Algirdas jokios žalos nedaro. Kaip rašoma teismo nuosprendyje, jo veikos šaliai „nesukėlė neigiamų pasekmių“.

Apibendrindami drįsime pasakyti, kad tai du visais požymiais priešingi šnipai. Tad nenustebkim, kad ir jų gaudymas iš esmės skirtingas.

Pradėsime nuo šnipo Eduardo. Šalies kontržvalgybos tarnybos aptiko nusikalstamos veikos pėdsakus ir ėmėsi nusikaltėlio paieškų. Galimas daiktas, kad šnipas dėl senyvo amžiaus kažką pametė, kažką ne vietoje paliko, kažką pamiršo, prasitarė ar pan. Štai jums ir pėdsakas. Buvo atliktas didelis analitinis darbas. Darbavosi nemažas būrys specialistų. Paieškos buvo sėkmingos – nusikaltėlis nustatytas, sulaikytas, uždarytas, ištardytas ir byla prieš pat Kalėdas atiduota teismui.

Algirdo atvejis visai kitoks. Mūsų politikai ir specialiosios tarnybos Algirdą a priori laikė nusikaltėliu. Jis – prorusiškas, įžūlus, aktyvus. Jis jau kartą buvo teistas, bet išvadų nepadarė, nepersiauklėjo. Kiek čia galima kęsti tokį išsišokėlį – reikia jį uždaryti. Uždarymui reikalingas straipsnis, reikalinga konkretaus nusikaltimo sudėtis. Rasti sudėtį – tai jau specialiųjų tarnybų bei prokurorų darbas.

Pastebėsime, kad Lietuvoje tokia praktika nėra nauja. Pirma įvardijamas nusikaltėlis, o tada ieškoma to nusikaltėlio padaryto nusikaltimo. Deja, ne visad sėkmingai.

Taigi prasidėjo Algirdo Paleckio nusikaltimo paieškos. Darbas truko ne vienus metus. Nusikaltėlis buvo stebimas, sekamas, buvo klausomasi jo telefoninių pokalbių, o nusikalimo kaip nėra, taip nėra. Įsivaizduokit, nusikaltėlis yra, jis vaikšto tarp mūsų, jis mitinguoja, propaguoja savo nevykusias idėjas, net rimtai taikosi į parlamentaro kėdę! Kai kurie iškilūs politikai ėmė nervintis – pričiupkit jį, kiek jis gali iš mūsų tyčiotis.

Pagaliau buvo apsispręsta. Jo nusikaltimas – šnipinėjimas. Ir tada visai Lietuvai buvo paskelbta džiugi žinia: sulaikytas labai pavojingas šnipas. Jis – galimai ginkluoto, Lietuvos piliečius pasiruošusio grobti (pvz., buvusį krašto apsaugos ministrą Audrių Butkevičų) šnipų tinklo vadeiva. Tai – Algirdas Paleckis.

Kiek vėliau jo statusas buvo pažemintas. Algirdas tapo neginkluoto šnipų tinklo vadu. Paskui buvo atsisakyta tinklo. Užteks šnipų grupės, susidedančios iš dviejų asmenų – iš Algirdo ir dar vieno. Pagaliau jis buvo paliktas vienui vienas kaip pirštas – ir be tinklo, ir be grupės. Ir pačiam pačiausiam gale jis pasirodė esąs net ne šnipas. Tai kas? Ogi kažkoks nevykėlis, kuris ketinęs šnipinėti, bet taip ir neprisiruošęs, jokios informacijos niekam neperdavęs, niekam jokios žalos nepadaręs. Vadinasi, šešeri metai belangės.

Galima buvo jį uždaryti už bet ką – už besaikį narkotikų vartojimą bei platinimą, už prievartavimą, gal net už nužudymą. Kodėl gi ne? Bet buvo pasirinktas šnipinėjimas – kaip labiau atitinkantis laiko dvasią.

Vertinant visą šitą dalyką vertybiniu, valstybiniu požiūriu, būtų buvę geriau, jei jį būtų uždarę greičiau, anksčiau. Būtų sutaupyta ir laiko, ir pinigų, ir visokeriopai brangaus pareigūnų darbo sąnaudų.

Bet kai kam reikėjo būtent tokio proceso. Reikėjo, kad viskas tęstųsi kuo ilgiau, kad viskas būtų išpūsta, politizuota na ir, žinoma, brangu.

Kam to reikėjo?

To reikėjo Rusijos specialiosioms tarnyboms. Kol mes it vėją laukuose gaudėm A. Paleckį, o pagavę svaigom nuo laimėjimų, dabinomės ordinais, džiaugėmės mūsų žvalgybos paaugusiais nagučiais, GRU pasiuntė mums ramų, mandagų, kultūringą, labai prolietuvišką Eduardą.

Nebūkime naivūs, GRU pasiuntė ne vieną Eduardą. Viskas buvo labai paprasta, elementaru, saugu ir pigu. Nebūtinai tuos Eduardus siuntė tuo pačiu grįžtančių tremtinių kanalu ir nebūtinai tiesiai iš Rusijos. O kodėl ne iš Amerikos ar Vokietijos, ar Ispanijos, ar Portugalijos, kodėl ne su kokio nors turisto, verslininko ar mokslininko legenda? Vieną tokį „portugalą“, vaidinusį verslininką, mūsų tarnybos sulaikė, bet tai buvo seniai, kol dar negaudėm A. Paleckio.

Kas galėtų paneigti, kad tas vajus. kodiniu pavadinimu „Pagauk šnipą Paleckį“, galėjo būti GRU projektas? Kas galėtų paneigti, kad mūsų politikai, ragindami tarnybas pričiupti A. Paleckį, nešliūkštelėjo vandenėlio ant GRU malūnėlio? O jeigu tai ir nebuvo GRU projektas, jei buvo mūsų pačių išmislas, vis tiek GRU džiaugėsi tuo ir plojo katučių.

Moralas

Šio teksto moralas yra toks: ne kiekvienas, kuris dedasi tikru patriotu, yra patriotas. Ir ne kiekvienas, kuris nesideda tikru patriotu, yra šnipas.