J.V.Daugmaudis. Apie naujuosius emigrantus, žydiškus lietuvius ir nesamą pažadėtąją Lietuvą

Prof. Zenonas Norkus išsakė optimistišką mintį, kad žinių ir patirties ištroškę bei nuoskaudų nekamuojami naujos kartos emigrantai gali tapti Lietuvai padedančia diaspora, kokią turi Izraelis. Vizija būtų graži, jei ji nebūtų paprasčiausiai netiksli.

Esminis ir fundamentalus skirtumas tarp Izraelio ir Lietuvos yra tas, kad diaspora atkūrė Izraelį, o ne Izraelis kūrė diasporą. Kitais žodžiais tariant, pasaulis ėjo į Izraelį, o atsivėrus sienoms Lietuva išeina į pasaulį. Būtent todėl jokios lietuviškos naujų emigrantų diasporos nėra ir nebus. Nebus ne ta prasme, kad nėra „išsisėjimo“. Nebus ta prasme, kad vienas iš kertinių diasporoje gyvenančių žmonių požymių yra tas, kad jie turi vilties grįžti, išlaiko savo kalbą ir kultūrą, nesiasimiliuoja toje šalyje, kurioje gyvena. Lietuviškoji „diaspora“ paprasčiausiai neišlaiko laiko išbandymo. (Galima būtų diskutuoti apie smetoninių laikų išeivius, dipukus. Jų užsidegimą palaikyti lietuvišką kultūrą. Vis tik iliustratyvus faktas yra toks, kad net mano bičiulio močiutė be vertėjo jau nesusikalba su Škotijoje gyvenančia panašaus amžiaus giminaite, tad ką bekalbėti apie trečios ar ketvirtos kartos išeivijos lietuvius...)

Justinas V. Daugmaudis

Jaunoji karta, užaugusi jau nebe sovietiniais metais, jau matė ir džinsus, ir „euroremontą“, ir bananus. Dabar mes norime neįmanomo. Jei viltis, kad galima oriai gyventi iš vidutinio atlyginimo yra neįmanoma, tuomet reikalaujame neįmanomo. Jei viltis, kad galima gyventi skaidrioje, nekorumpuotoje, tolerantiškoje visuomenėje ir jausti pagarbą nepriklausomai nuo kilmės, rasės, lyties, lytinės orientacijos, tikėjimo ar šeimyninės padėties yra neįmanoma, tuomet, vėlgi, reikalaujame neįmanomo.

Be to, skirtingai nuo žydų, mes neturime gyvybingo „pažadėtosios Lietuvos“ mito. Be abejo, turime kitų mitų. Pavyzdžiui, yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mitas, yra mitas apie girdomus žirgus Baltijos ir Juodosiose jūrose. Yra mitas apie didį vadą ir nenumaldomas Antano Smetonos laikų ilgesys. Jau naujesnis, dar vienas plačiau paplitęs Lietuvos – gyvulių ūkio – mitas, kur frazė „nusipelnėme gyventi geriau“ jau įėjo į tautos folklorą, ir su pašaipa apibūdina gudriom kiauliškom akutėm į tautą – kitus tvarto gyvulėlius – žiūrinčius ir skelbiančius [sau] šviesų rytojų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kuo pasižymi išvardintieji mitai, ir kuo jie skiriasi nuo nesamo „pažadėtosios Lietuvos“ mito. Jei „pažadėtoji Lietuva“ keltų viltį, verstų žiūrėti į priekį, kurti ateitį, tai viešojoje erdvėje labiausiai paplitusį (tik Vytauto Didžiojo laikų) LDK mitą tiksliau būtų galima pavadinti retromitu. Naratoriaus žvilgsnis jame tvirtai įbestas į praeitį, piešiamas lietuvio-karžygio-užkariautojo vaizdinys. „O, kokie mes buvome!“, - Atsidūsta pasakotojas, - „kokia didi ir drąsi tauta“. O dabar, suprask, aukso amžius jau buvęs ir praėjęs, viskas jau prarasta, tauta nebedrąsi ir nebėra prasmės ko nors siekti. Nebent, žinoma, pasiremiant to retromito pasakotoju būtų imamasi reanimuoti kažkada buvusią istorinę didybę.

Būtent tai bando daryti ir jau kelerius metus iš eilės vykstančių neonacių (arba, anot filosofo Algirdo Davidavičiaus, filonacių) eitynės kovo 11 d. Tos eitynės vyksta lyg rytojaus laidotuvių procesija, kurioje nėra vietos žvilgsniui į ateitį. Baltais raišteliais suvarstytais kareiviškais batais mušant vientisu ritmu, tvirtu žingsniu ir užtikrintai einama atgalios, einama su transparantais apie 1410 m. liepos 15 d. mūšį, einama su grėsmingai skambančiais pažadais „imti Seimą“ kaip 1926 metais ir, žinoma, kaipgi be XX a. pirmajai pusei būdingų fantazijų apie etninį „apsivalymą“ bei brutalaus nacionalizmo („Viens du trys, graži Lietuva be ruso! Žydai lauk!“).

Manipuliacijos istorine LDK atmintimi įmanomos tik todėl, kad į piliečio sąmonę sunkiai skinasi Alfredo Bumblausko („LDK tradicija“), o taip pat D. Kuolio („Res Lituana“) mėginimai savaip atkurti ir aktualizuoti LDK mitą šiai dienai. Gyvendami tarsi sapne, pamiršę dalį LDK praeities ir gerbdami tik Vytauto laikus bei ignoruodami, kas vyko vėliau, tarkim, kultūriškai itin turtingais XV-XVI a., mes ištriname didelę dalį savo istorijos. Užmiršta, kokios respublikoniškos, lygaus ir laisvo politinio bendravimo vertybės buvo puoselėjamos anais laikais ir kad būtų pats laikas dabar – atkūrus/sukūrus modernią liberalią demokratiją – tai atsiminti bei tinkamai įprasminti.

Tenka tik apgailestauti, kad savo laiku Sąjūdis, turėjęs potencialą sukurti „pažadėtosios Lietuvos“ mitą, to padaryti nepajėgė. Natūralu. Sąjūdis (išskyrus pavienius individus) nesiekė kurti žmogaus teises gerbiančios, demokratiškos ir laisvos Lietuvos. Kertinės Sąjūdžio idėjos veikiau sietinos su „tautiškumu“ (etnopurizmu), „lietuvybe“, klerikalizmu, kapitalizmu ir tuo, kad „nusipelnėme gyventi geriau“ (velniškai trūko džinsų, „euroremonto“, geresnių automobilių ir šviežių bananų).

Tokiame politiniame-intelektualiniame klimate paprasčiausiai neatsirado vietos pagarbai žmogui (laisvai mąstančiam, neksenofobiškam, neprovincialiam, laisvam piliečiui), bet užtat paskubom iškilo instituciniai altoriai Šeimai, Seimui, Bažnyčiai, o vieną neklystančią partiją pakeitė lygiai tokie pat neklystantys „ir anuomet Lietuvai dirbę“ su tauta susitapatinę vedliai (Lietuvai gerai tai, kas gerai jiems).

Tad jaunų žmonių išvažiavimas yra simptomiškas. Kiekvienas į vieną pusę nupirktas lėktuvo bilietas turėtų būti vertintinas kaip per rinkimus atiduotas balsas, kuriame balsuojama „prieš visus“. Tai priminimas neklystantiesiems, kad jie vis dėl to klysta. Išvažiavimas dabar jau nebe iš desperacijos ir vien ekonominių sumetimų gimęs, o labai sąmoningas ir apskaičiuotas aktas – važiuojama nebe braškių skinti, važiuojama nusiteikus studijuoti, mokytis, daryti karjerą ir kurti gyvenimą svetur.

Jaunoji karta, užaugusi jau nebe sovietiniais metais, jau matė ir džinsus, ir „euroremontą“, ir bananus. Dabar mes norime, Judith Butler žodžiais tariant, – neįmanomo. Jei viltis, kad galima oriai gyventi iš vidutinio atlyginimo yra neįmanoma, tuomet reikalaujame neįmanomo. Jei viltis, kad galima gyventi skaidrioje, nekorumpuotoje, tolerantiškoje visuomenėje ir jausti pagarbą nepriklausomai nuo kilmės, rasės, lyties, lytinės orientacijos, tikėjimo ar šeimyninės padėties yra neįmanoma, tuomet, vėlgi, reikalaujame neįmanomo.

Ultimatyvi Hirschman'o voice/exit paradigma veikia, mielieji. Jei balsas neišgirstamas arba jo nenorima girdėti, tuomet išeinama. Ir sprendžiant iš to, kad skaičiai sako, jog pagal sveikatos, mirtingumo, socialinės nelygybės, dalyvavimo savanoriškoje veikloje, pilietinės visuomenės išsivystymo rodiklius, gyvenimo kokybės pasitenkinimo indeksą Lietuva tarp Europos šalių yra arba dugne, arba beveik dugne, nieko girdėti nenorima.

P.S. Vis dėl to norėtųsi pabaigti pozityvia gaida. Pastarieji įvykiai Lietuvoje, pavyzdžiui, Gariūnų skaudulio praplėšimas, efektyvus reagavimas į „Snoro“ banke vykusias finansines machinacijas, nebaudžiamų provincijos karaliukų – kai kurių merų – patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, tarnybų vykdomos didelio masto kontrabandos sulaikymo operacijos įkvepia vilties. Ateina žiema, bet atrodo, lyg būtų papūtę pavasario vėjai.

Autorius yra Kopenhagos universiteto gamtos mokslų fakulteto studentas.