Minėtos komisijos pirmininkas veikiausiai nesusipažinęs nei su daugiau kaip 100 studijų, atliktų nuo 1970 iki 2011 metų, kuriose buvo nagrinėjama padidinta parasuicido rizika tarp LGBT paauglių, nei su 2008 m. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos (ETPA) priimta rezoliucija nr. 1608.
Liūdna, kai buvęs mokslininkas nedemonstruoja bent rudimentinių (akademinės) etikos likučių. Šios kadencijos Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas pasižymėjo tik taksisto leksika („varinėjasi kaip bambaliai“), nepagarba Lietuvos piliečiams ir, negana to, meluoja ir neraudonuoja kalbėdamas apie tokį ypač jautrų dalyką kaip vaikų ir paauglių savižudybės. Nesiimu to vertinti. Manau, kad visus tuos poelgius adekvačiai įvertins rinkėjai ir istorija.
Jauna pora, kuriai sunku įsigyti būstą, kuri jaučiasi finansiškai ir socialiai nesaugi, kai galimybės derinti vaiko auginimą ir darbą yra ribotos, kai nesustyguota ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros infrastruktūra, kai darbdaviai diskriminuoja mažamečių turinčias motinas, vengdami jas priimti į darbą, kai moterų atlyginimai iki šiol statistiškai menkesni nei atitinkamą darbą dirbančių vyrų, tiesiog vengs turėti vaikų, nes vaikų atsiradimas tokiai porai bus ne vien džiaugsmas, bet ir milžiniškas finansinis galvos skausmas.
Vietoj to, kad būtų imamasi konstruktyvių darbų esamoms problemoms spręsti (ar bent įsiklausoma į Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio rekomendacijas), kai kurie politikai atranda menamą ideologinį priešą – dėl visko, pasirodo, kalta savo pilietinių teisių ir nediskriminavimo siekianti LGBT bendruomenė. Suprantama, konkrečius uždavinius atlikti yra ne kiekvieno jėgoms, tad belieka užsiimti tik tuo, kam jėgų pakanka – savo gyvenimą ir politinę karjerą pašvęsti daug energijos reikalaujančiai abstrakčiai kovai „su gėjais“. Tuo labiau, kad su jais kovoti labai patogu, nes tauta jų ir taip nemėgsta, atsiveria plačios erdvės savo asmens pavyzdinės moralės eksponavimui, o konkrečių darbų nudirbti nebereikia, nes visi ir taip mato, kaip sunkiai dirbama „dėl šeimos“ ar „dėl vaikų“. Be to, kai „kova“ persikelia į moralinę plotmę, kur pažinties nei su logika, nei su istorija palaikyti nėra nei būtina, nei patartina, kas gilinsis, kad „kova prieš X“ visiškai nesuponuoja „kovos už Y“.
Būtina paminėti, kad būtent šios Seimo kadencijos metu, kai valdančioji dauguma yra konservatyvi, morali, prokatalikiška ir, atrodytų, pasišventusi saugoti bei globoti šeimą, žodis „motinystė“ įgijo neigiamų konotacijų. Būtent pastaraisiais metais kaip niekada anksčiau suvešėjo motinos-apgavikės mitas. Plačiais potėpiais tapomas jaunos pastojusios moters portretas – tai gyvatė, teturinti vienintelį savanaudišką tikslą – gimus kūdikiui plačiai gyventi du metus nieko nedirbant. Būti mama tapo negarbinga, nepadoru, o jau pagimdžiusios mamos nejučia išstumiamos iš viešųjų erdvių. To marginalizavimo, nustūmimo į paraštes mastą sunku net suvokti. Galima palyginti su Skandinavijos šalimis, kurių populiacijos dydis, beje, ganėtinai stabilus ar net nežymiai auga.
Pradėjus studijuoti Kopenhagoje, pirmas kelias dienas stebino mamų gausa. Niekur Lietuvoje nemačiau tiek mamų viešose erdvėse, kiek jų matau Kopenhagoje. Mamų, stumiančių vežimėlius. Mamų, vedančių vaikus už parankių. Apsipirkinėjančių mamų. Mamų, puikiai telpančių viešumoje be jokių deklaratyvių, įrėminančių pareiškimų, kad antai čia yra „šeimos aikštė“. Atrodytų smulkmena, bet būtent tokios smulkmenos transformuoja miestą, paverčia jį vieta, kur verda gyvenimas, kur žmonės stebuklingai nenukrenta iš dangaus, kai jiems sukanka kokie 7 metai ir neprapuola sulaukę pensinio amžiaus. Miestas čia tampa ta scena, kurioje skleidžiasi bendruomenės gyvenimo spektaklis. Vaidmenų jame užtenka visiems.
Būtent tokiuose palyginimuose atsiskleidžia, kokie dideli skirtumai yra tarp patriarchalinio globėjiškumo ir spengleriško apokaliptiškumo persmelktu tonu skelbiamų receptų kaip „gelbėti“ Lietuvą nuo „supuvusių“, „žlungančių“, „vertybių neturinčių“ Vakarų ir faktinės realybės. Tuo labiau ironiškai graudu ir linksma dar ir todėl, kad pakankamai daug lietuvių išvažiuoja į Vakarų Europos ir Skandinavijos šalis, o anksčiau išvažiavusieji neskuba iš ten grįžti.
Prognozuotina, kad greičiau ne Vakarai sužlugs, o dabartinė valdančioji dauguma vilkindama neatidėliotinų problemų sprendimą ir užsiiminėdama tuščiu moralizavimu liks švęsti Pyro pergalės su savo ištikimiausiu pensinio amžiaus elektoratu. „Tradicijos“ bus išgelbėtos, vaikų neliks, gėjų ir lesbiečių Lietuvoje taip pat pagaliau neliks. Aleliuja! O jau tuomet Lietuvon ateis „ir tiesa, ir šviesa“ pagal poną Dagį
Autorius yra Kopenhagos universiteto gamtos mokslų fakulteto studentas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.