Nepraėjus nė aštuoniasdešimčiai metų panašios retorikos daigai išlindo ir Lietuvoje. Neseniai publikuoto straipsnio „R.Dagys: tikslas turėtų būti 3–4 vaikai šeimoje, nes turėsime skurdžias pensijas“ pagrindinė mintis yra ta, kad moterys turi tapti inkubatoriais ir pasiaukoti dėl „visuotinės gerovės“, gimdydamos ne mažiau nei 3–4 vaikus per savo gyvenimą.
Ne politinė konjuktūra, ne ekonominė situacija, matote, lems menkas pensijas (kyla klausimas – o dabar jos didelės?), tačiau karjeros siekiančios bei gimdymą planuojančios moterys bus kaltos dėl šlubuojančios socialinio draudimo sistemos.
Šeimos sampratos redukcija
Viešojoje erdvėje konservatoriai, su Rimantu Jonu Dagiu priešakyje, sistemingai bando brėžti lygybės ženklą tarp šeimos ir santuokos. Jų akyse šeima yra santuokos saitais susaistytas obligatyvinis heteronormatyvus dupletas, kurio paskirtis yra gausinti Lietuvą, – jokios kitokios paskirties jis turėti negali. Šitoks požiūris įtvirtinamas ir Nacionalinio susitarimo dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo vizijoje, kurios, pažymėtina, nepalaiko nė viena moterų teises ginanti organizacija.
Iš tikro, kam tą dėmesį į mokslininkų kalbas kreipti, jei vieninteliai, kurie turi teisingą nuomonę yra minėtos vizijos autoriai, o visi kiti vadintini nebent tik neišmanėliais. Reikia su(si)prasti, kad ir šiais laikais apibrėžimus diktuoja ir tą „kraštą“, už kurio jau išeinama iš „rašto“, brėžia ne dalyko specialistai, bet partija, kuri žino, kaip jums bus geriau. O kad būtų lengviau atsirinkti ideologiškai teisingą informaciją, R. J. Dagys netgi siūlo „išskirti šeimai draugišką ir nedraugišką žiniasklaidą“.
Esant tokiai politinei konjunktūrai, viename interviu išsakyta abejonė ar atsakingas pareigas einanti valstybės tarnautoja gerai atliks savo funkcijas (argumentuojama buvo tuo, kad ji kilusi iš „netinkamos“ šeimos) staiga tampa „politiškai korektiška“ ir netgi gero tono ženklu.
Kitas nuoseklus ir logiškas žingsnis būtų visų svarbių pareigų nepatikėti „netinkamai“ gimusiems ir/ar „netinkamai“ gyvenantiems.
Nacionalinės politikos ypatumai
Šitie intelektualiniai viražai užsiimant „rūpinimusi“ šeima, slepia ne kažin ką kitą kaip absoliučią ir visiškai paralyžiuojančią politinę impotenciją.
Esminis nacionalinės politikos ypatumas – simuliuoti aktualių problemų sprendimą. Esant blogai ekonominei situacijai, kai moterys jaučiasi nesaugios ir negimdo vaikų, problemos sprendimu tampa ne ekonominės situacijos gerinimas, ne darbo rinkos gaivinimas, ne socialinių garantijų užtikrinimas, ne ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūros infrastruktūros kūrimas, bet perdėtas visais žiniasklaidos kanalais skambantis „rūpestis“ šeima bei (ypač!) visuomenės morale, po kuriuo slepiamas visiškas nesugebėjimas spręsti tikrai aktualias problemas, pavyzdžiui, amžiais besitęsiančią sveikatos apsaugos reformą, energetinės nepriklausomybės klausimus, aukštojo mokslo reformos ydas. Vietoj to, kad būtų peržiūrimos socialinės garantijos, jų administravimas, politinė nekompetencija maskuojama perkeliant atsakomybę ant negimdančių moterų (!), kurios ir taip labai pažeidžiamos.
Didžiausias tokios „atsakomybės perkėlimo“ taktikos privalumas yra tas, kad patiems visiškai nereikia būti už nieką atsakingiems, kad dėl visų esamų ir būsimų nelaimių visuomet bus kalta kažkuri iš marginalizuojamų grupių (pasirinkit labiausiai jums kliūnančią): moterys, homoseksualūs asmenys, bedarbiai, senyvo amžiaus žmonės, romai. O R. J. Dagys tuo metu gali jaustis naudingas, kurti naujus šeimos apibrėžimus bei „strateguoti“ demografinius rodiklius.
Istorinė patirtis rodo, kad planinė ekonomika į šviesų rytojų nenuvedė, bet gal nuves planinė demografija?..
Autorius yra feministas, Kopenhagos universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentas.