J.Vilimas. Apie tikėjimo krizę ir liturgijos atmosferą

Birželio 11 d. buvo paskelbti sociologiniai tyrimai, kuriuos atliko bendrovė „Sprinter tyrimai“ internetinio naujienų portalo DELFI užsakymu. Tyrimų tikslas buvo pasiaiškinti Lietuvos gyventojų santykį su religija. Atsakymai dalį žmonių nustebino, dalį šokiravo, o daliai tik patvirtino, kokią gilią krizę išgyvena Katalikų bažnyčia Lietuvoje.

Paaiškėjo, kad nors absoliučiai didžioji gyventojų dalis — 80,7 procentai — save laiko katalikais, tačiau tik nepilni penki nuošimčiai (4,9 proc.) kiekvieną savaitę eina į Šv. Mišias ir tuo būdu išties švenčia sekmadienį. Kelis kartus per mėnesį Šv. Mišiose dalyvauja tik aštuoni nuošimčiai. Didžioji dauguma save laikančiųjų katalikais yra vadinamieji „proginiai“ katalikai, į Šv. Mišias ateinantys tik per didžiąsias katalikiškas šventes ar kartą per metus ir rečiau (atitinkamai 48,6 proc. ir 17,2 proc.). Daugiau kaip pusė visų apklaustųjų nėra tikri, netiki arba nežino, kad Kristus yra gyvas, (atitinkamai 28,6 proc., 22,3 proc. ir 10,8 proc. apklaustųjų); t.y. kad Jis buvo numiręs ir palaidotas, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusiųjų ir įžengė į Dangų; kad jis nuolat būna su mumis ir tarp mūsų Šv. Eucharistijoje.

Suprantama, galima užduoti klausimą, kodėl šie tyrimai buvo surengti ir paskelbti būtent dabar. Viena iš priežasčių galėjo būti gana plačiai reklamuotas oficialaus popiežiaus pamokslininko, kunigo ir kapucinų vienuolio Raniero Cantalamessos vizitas bei jo vestos rekolekcijos Lietuvos kunigijai bei vieši susitikimai su tikinčiaisiais Vilniuje ir Kaune. Galbūt įtakos tam turėjo ir pastaruoju metu nuskambėję nesusipratimai dėl Aušros Vartų koplyčios laiptų bei durų abejotino remonto bei kiek keistoka Lietuvos Katalikų bažnyčios hierarchų reakcija į nustatytus paminklosaugos pažeidimus vykdant šį remontą.

Jonas Vilimas

Šou ir linksma muzikikė, po kurios visi smagiai puola ploti ne tik nekuria tos tikrosios Eucharistijos Šventės atmosferos, bet dar labiau griauna ir sunaikina pačią liturgiją, jos esmę.

Pagaliau, tikrosios priežastys, paskatinusios surengti šį sociologinį tyrimą, nebėra jau tokios ir svarbios. Esmė, kad rezultatai (nors jie galbūt ir nėra visu šimtu procentų tikslūs) išties kelia nerimą ir mažų mažiausiai parodo Katalikų bažnyčią Lietuvoje ištikusios krizės rimtumą. Tyrimo rezultatai atspindi ir kitą didžiulę Bažnyčios bėdą — pašaukimų kunigystei stoką. Iš esmės visa tai liudija didžiulę tikėjimo krizę. Tačiau stebina ne tiek patys rezultatai — panašių ir buvo galima tikėtis — kiek Bažnyčios atstovų ir ypač hierarchų reakcija į juos. Tiksliau, jos nebuvimas (hierarchų atveju) arba ne visada adekvatūs, o kartais ir abejotini atsakymai.

Viena vertus, tikrą susirūpinimą, o sykiu ir problemos supratimą pademonstravo naujienų portalo DELFI kalbintas Kauno VDU dėstytojas ir dabartinis Marijos radijo direktorius kun. dr. Kęstutis Kėvalas, pastebėjęs, kad šiuo atveju Lietuvos situacija yra daug blogesnė negu kitur Europoje ar Šiaurės Amerikoje, kur reguliariai bažnyčias lankančių katalikų procentas siekia apie trisdešimt nuošimčių.

Kita vertus, stebino ir galvą kraipyti vertė kai kurių kitų atstovų pasisakymai. Antai, kone holivudiškai šypsodamasis Vilniaus arkikatedros klebonas kun. Robertas Šalaševičius Lietuvos televizijos „Labo ryto“ laidoje porino, kad šie tyrimai esą nieko ypatingai blogo nerodo. Remdamasis tuo pačiu t. Cantalamessa, aiškino, kad šiuolaikinė vakarietiška visuomenė yra stipriai supagonėjusi. T.y., gyvename naujosios pagonybės laikais, tačiau senovinėje pagoniškoje visuomenėje gyvenę apaštalai esą rado būdų, kaip viską pakreipti krikščionybės labui, tai surasime ir mes.

Jonas Vilimas

Tyrimo rezultatai išties kelia nerimą ir parodo Katalikų bažnyčią Lietuvoje ištikusios krizės rimtumą. Jie atspindi ir kitą didžiulę Bažnyčios bėdą — pašaukimų kunigystei stoką. Iš esmės visa tai liudija didžiulę tikėjimo krizę.

Dar keisčiau nuskambėjo paties kun. Cantalamessos išsakytos mintys dėl pašaukimų kunigystei problemos. Atsakinėdamas į žurnalistų klausimus, jis, pasak Vatikano radijo pranešimo, „įžvelgė teigiamas šio reiškinio puses“. Jo manymu, mažėjanti tikinčiųjų kaimenė nereiškia silpnesnės bendruomenės, greičiau atvirkščiai. Be to, mažesnis kunigų skaičius atveria galimybes daugiau tarnauti pasauliečiams. Tokiu būdu neva labiau susijungs ir vis glaudžiau bendradarbiaus dvasininkija ir paprasti tikintieji. Kas tai — naujasis „klerikalizmas“, kai tariamais dvasininkais verčiami pasauliečiai? O gal tai, pasitelkiant anglų katalikų rašytojo Tolkieno herojus, savotiškas Sarumano kompleksas Mordoro grėsmės akivaizdoje ar tiesiog nesuvokimas situacijos rimtumo ir grėsmingumo bei apsimestinis optimizmas?

Kaip čia neprisiminsi popiežiaus Benedikto XVI žodžių, išsakytų jau pasibaigus kunigų metams birželio 13 d., sekmadienį, įprastiniame vidudienio Viešpaties angelo maldos susitikime. Šv. Tėvas kunigystę pavadino „Kristaus Širdies dovana Bažnyčiai ir žmonijai. Kunigą suformuoja iš Kristaus trykštanti meilė, ta pati, dėl kurios Kristus atidavė savo gyvybę už draugus ir atleido savo priešams“. Kitaip tariant, kunigystė skleidžiasi ten, kur gyvas tikėjimas, kur gyvas Kristaus Meilės Aukos išgyvenimas ir patirtis. Kur tikintieji išties jungiasi su savo Bažnyčios Galva, kai kunigas Kristaus asmenyje aukoja Nekruvinąją Kristaus Auką Tėvui Šventojoje Dvasioje, o ne susirinkusiems maloniai bei „dvasingai“ kalba banalybes ir spaudžia rankas. Nes tokios malonybės bei banalybės rodo tik viena — druska neteko sūrumo ir ji bus išmesta.

Pastarųjų dešimtmečių Vakarų pasaulio patirtis rodo, kad pašaukimų nestokoja tie katalikai, kurie išties kreipia savo maldas, mintis ir darbus į Viešpatį, remdamiesi be galo turtingais Tikėjimo, kurio pagrindą sudaro Šventas Raštas ir Tradicija, lobiais. Atsigręžimas į tradiciją, deramas visos liturgijos šventimas ir praktikavimas, rimta katekezė išties duoda vaisių — tai, galėtume sakyti, yra ir dabartinio popiežiaus Benedikto XVI darbai bei svarbiausios gairės šių dienų Bažnyčiai.

Katalikiško internetinio portalo Bernardinai.lt apžvalgininkas Tomas Viluckas savo šiaip gana blaiviame straipsnyje „Kodėl praleidžiame sekmadienio Mišias“, remdamasis popiežiaus Jono Pauliaus II apaštaliniu laišku „Dies Domini“, kalba apie būtinybę išties švęsti sekmadienį kaip Viešpaties dieną, prisimindamas ir aštrų poreikį šviesti tikinčiuosius, mokant juos svarbiausių liturgijos dalykų. Tiesa, straipsnio pabaigoje jis kiek keistokai savo pagrindinę mintį nukreipia į būtinybę kurti „šventės atmosferą“ liturgijoje bei klaidingai Šv. Mišias įvardija kaip renginį. Būtina nepamiršti, kad išties švęsti galime tik tai ir ten, kur iš tikrųjų susitinkame su pačiu Šventumu.

Šou ir linksma muzikikė, po kurios visi smagiai puola ploti (kaip, pasak liudininkų, vyko Vilniaus arkikatedroje per susitikimą, adoraciją ir Mišias su kun. Raniero Cantalamessa), šiuo atveju, ne tik nekuria tos tikrosios Eucharistijos Šventės atmosferos, bet dar labiau griauna ir sunaikina pačią liturgiją, jos esmę.

Kaip savo knygoje „Liturgijos dvasia“ pastebėjo tuomet dar kardinolas Josephas Ratzingeris, tai jau nebe liturgija, bet savotiškas religinis pasilinksminimas, religinis „pasikutenimas“. Tai kelias į niekur, nes tokie pasilinksminimai tikrai neveda nei į šventę, nei į šventovę, nei į Šventybę. Kelią, kuriuo dera eiti, nurodė pats Viešpats. Savotiška šio mokslo kvintesencija išdėstyta ir šiose klasikinio katalikiško veikalo, Tomo Kempiečio „Kristaus sekimo“, eilutėse: „Žodžiai, kuriuos aš jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvybė (Jn 6, 64), ir apie juos nereikia spręsti pagal žmogiškąjį supratimą. Jų nereikia vartoti tuščiam pasigėrėjimui, bet jų reikia klausytis tyloje ir juos priimti nusižeminus ir su meile“.