K. Girnius. Alkoholio draudimai, arba odė aštuoniolikmečiams

Svarstomos įvairios kovos su alkoholizmu priemonės. Ketinama didinti akcizus, riboti arba visiškai uždrausti alkoholio reklamas, sutrumpinti pardavimo valandas, neleisti pardavinėti alkoholio mokyklų ir mokymo įstaigų kaimynystėje, steigti specialias valstybines parduotuves.

Galima ginčytis dėl šitų priemonių, abejoti jų veiksmingumu. Antai, Estijai padidinus akcizus, smarkiai padidėjo „alkoholizmo turizmas“ į Latviją. Apklausos rodo, jog šiemet keliones į Latviją alkoholinių gėrimų pirkti planuoja 21 proc. Estijos gyventojų. Lietuviai tikrai seks estų pavyzdžiu, bet keliaus ne tik į Latviją, bet ir į Lenkiją ir Baltarusiją. Kai kurie kiti sveikuolių pasiūlymai irgi kelia abejonių, bet jie turi šiokį tokį pagrindą.

Vieną pasiūlymą reikia kategoriškai atmesti – būtent draudimą pirkti alkoholį jaunesniems negu dvidešimties ar dvidešimt vienerių metų amžiaus. Priežastis yra labai paprasta. Jei aštuoniolikmetis gali būti šaukiamas tarnauti kariuomenėje, taigi žūti ir žudyti dėl tėvynės, kaip tėvynė gali drausti jam nusipirkti alaus? Jei jaunuolis laikomas pakankamai subrendęs priimti sprendimą stoti į kariuomenę, kodėl jis nepakankamai subrendęs nutarti, kad nori išgerti alaus ar vyno?

Aštuonioliktieji laikomi brandos metais. Daugelyje šalių aštuoniolikmečiai gali neeiti į mokyklą, jei jie nenori. Jie gali įgyti vairavimo teises, išsivaduoja iš tėvų priežiūros ta prasme, kad jie gali imtis įvairių veiksmų be būtino tėvų pritarimo. Jie gali tuoktis, o tai reikšmingų pasekmių kupinas nutarimas. Aštuoniolikmečiai gali užsiimti seksu, tiksliau tariant, kiti gali su jais santykiauti ramūs, kad nebus kaltinami nepilnamečių ištvirkinimu. Jie įgija teisę balsuoti (Lietuvos Konstitucija tai tiesiog garantuoja), taigi tarti žodį šalies politiniame gyvenime. Tai tik dalis tų teisių ir privilegijų, kuriomis jie gali džiaugtis ir naudotis.

Aštuoniolikmetis yra laikomas subrendusiu, savarankiškai veikiančiu ir mąstančiu vyru ar moterimi. Jis gali daryti, ką jis nori, – įstatymo ribose. Jo teisės nedaug kuo skiriasi nuo tėvų ar senelių. Tiesa, Lietuvoje Seimo nario amžiaus cenzas yra 25 metai. Jei aštuoniolikmetis gali ir privalo tarnauti kariuomenėje, dalyvauti politiniame gyvenime, sukurti šeimą ir turėti vaikus, kokiu pagrindu galima riboti jo, kaip pirkėjo, teises vien dėl amžiaus. Draudžiama pirkti narkotikus ir kvaišalus, bet draudžiama visiems, neatsižvelgiant į jų amžių. Jei alkoholis toks pavojingas, kodėl jo visiškai nedrausti? Tas eksperimentas buvo pamėgintas JAV tarpukario metais ir buvo nesėkmingas.

Ne tik alkoholis, bet ir antsvoris, ir aptukimas kenkia sveikatai, bet kol kas nesiūloma drausti jaunesniems negu 18 metų pirkti traškučių, saldainių, cukrų, saldintų gėrimų, riebios grietinės ar mėsos?

Siūlymas drausti yra grindžiamas paternalizmu, įsitikinimu, kad piliečius, kaip ir mažus vaikus, reikia apsaugoti nuo klaidingų įsitikinimų ar veiksmų, imtis priemonių, kurios leistų ar priverstų žmogų gyventi kaip jis turėtų gyventi. Vaikams tinka paternalizmas. Tėvai turi teisę, net pareigą laiduoti, kad vaikai valytųsi dantis, lankytų mokyklą, padarytų namų darbus. Bet aštuoniolikmetis nėra vaikas, jis už save atsakingas, jis laisvas daryti tai, kas kenkia jo sveikatai. Juk tai jo gyvenimas, ir jis gali gyventi kaip jis nori, o ne kaip pataria ekspertai ar politikai. Jei reiktų rinktis tarp sveikesnės visuomenės ir laisvesnės, mažiau reguliuojamos, aš visada rinkčiau laisvesnę.

Tiesa, žmogaus veiksmai ne tik jį paveikia. Aptukę, geriantys, rūkantys yra mažiau sveiki, jų gydymas ir medicininė priežiūra kainuoja daugiau negu eilinio piliečio, tad draudimo bendrovės, net „Sodra“ galėtų iš jų reikalauti didesnių įmokų, kad padengtų numatomas didesnes išlaidas vėliau. Nors ir čia kiltų problemų, nustatant, kiek ir kuriuos pomėgius lemia genetinis paveldas, kiek asmeniniai nutarimai.

Aš suprasčiau draudimą pirkti alkoholį, jeigu būtų konkrečiai įrodoma, o ne tik tvirtinama, kad jis turi ryškiai teigiamų pasekmių, pvz., kad iki 21 metų negėrę mažiau ar nuosaikingiau vartos svaigalus visą savo gyvenimą, mažiau griebsis smurto, ir t. t. Bet, kiek žinau, įrodymų ir duomenų nėra.

Reikia kovoti su alkoholizmu, bet reikia tai daryti protingai. Jei draudžiama reklama televizijoje, reiktų drausti ją internete. Ant alkoholio butelių būtų galima lipdyti etiketes, vaizduojančias bomžus. Galima riboti licencijas parduoti alkoholį, nors valstybinių parduotuvių tinklų steigimas būtų klaida. Nurodoma, kad Skandinavijos šalis jas turi. Daugeliu atžvilgiu Skandinavijos šalys pavyzdingos ir sektinos. Bet jose kartais prasiveržia tiesuoliškimas, esą tik vienas kelias ar būdas priimtinas. Tad dažnai kritikuojamos motinos, pasiryžusios auginti vaikus namie, o ne siųsti juos į lopšelius. Panašiai su alkoholiu.

Kai buvau aštuoniolikos–devyniolikos metų JAV, siautėjo karas Vietname. Mano bendramečiai, kurie nelankė universitetų, buvo siunčiami ten kovoti ir žūti, bet jiems buvo draudžiama balsuoti ir pirkti alų. Atrodė stulbinančiai neteisinga siųsti jaunuolį į mirtiną pavojų, tuo pačiu traktuojant jį kaip neatsakingą mažą vaiką, kurį reikia apsaugoti nuo savo įgeidžių ir neracionalumo. Niekada nemačiau pagrindo šios nuostatos atsisakyti.

„Valstiečiai“ laimėjo rinkimus, jie gali priimti tokius įstatymus, kokius jie geidžia Konstitucijos ribose. Bet jei jie nutartų riboti aštuoniolikmečių teisę pirkti alų, tai dorumas reikalautų neversti jų tarnauti kariuomenėje. Jei jaunuolis pakankamai atsakingas, nes gali balsuoti, tuoktis, tarnauti kariuomenėje, jis gali gerti alų. Jei jis negeba imtis atsakingų sprendimų dėl alaus ar vyno, tikrai nevalia tokį nesubrendėlį tėvynės vardan siųsti žūti ar žudyti.