K. Girnius. Ar keisis Vakarų politika Rusijos atžvilgiu?

Sankcijos Rusijai nebus panaikintos artimiausiu metu. Bet ar jos galios 2018 m. pradžioje, ar jos bus reikšmingai sušvelnintos? Atsakymas į šiuos klausimus dar neaiškus, bet Rusijos prezidentas V. Putinas turi pagrindo manyti, kad pučia palankus vėjas. Naujausi politikos poslinkiai jam naudingi.

Jis supranta, kad dabar laikas ne grasinti, bet įrodyti, kad jis sukalbamas. Per savo santūrų metinį pranešimą jis aiškino, kad „mes nenorime konfrontacijos su niekuo“, kad „kitaip negu mūsų užsienio kolegos, kurios Rusiją laiko priešu, mes niekada neieškojome priešų, mums reikia draugų.“

Svarbus pokytis – D. Trumpo išrinkimas JAV prezidentu. Nežinia, kokia bus Trumpo politika Rusijos atžvilgiu. Ko gero, jis pats nežino, nes jis nelabai nusimano apie užsienio politiką, neturi tvirtų nuostatų ir net jei jos būtų sąlyginai tvirtos, jis gali greitai jų atsisakyti. Rinkimų kampanijos metu JAV politiniai sluoksniai labai jautriai reagavo į jo teiginius, kad jis nebūtinai gins NATO šalis, kurios neįgyvendina savo finansinių įsipareigojimų, kad V. Putinas geresnis vadovas negu B. Obama, kad jis gebės susitarti su Putinu. Kritikai, ko gero, rimčiau vertino Trumpo retoriką negu pats kandidatas.

Trumpo telkiamos komandos profilis gana įvairus. Bene kontraversiškiausias narys yra nacionalinio saugumo patarėjas generolas Michealas Flynnas, kuris yra nuolankiai nusiteikęs Rusijos atžvilgiu, ir pernai per Maskvoje vykusią „Russia Today“ šventę sėdėjo prie pagrindinio stalo šalia V. Putino. Naujasis Gynybos sekretorius James Mattis, kaip ir būsimas CŽV direktorius Mike'as Pompeo, yra užsienio politikos „vanagai“, priešiškai nusiteikę Rusijos atžvilgiu. Jiems nerimą kelia Maskvos kovinga politika Sirijoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse, bet abiems labiau rūpi kova su tarptautiniu terorizmu bei Irano sutramdymas. Šiuo metu nežinia, ar komanda susigyvens, kurie jos nariai įgis daugiausia įtakos.

Daugelis kongresmenų nepasitiki Rusija ir priešintųsi Trumpo pastangoms atkurti gerus santykius su V. Putinu. Kongreso nuotaikas gerai išreiškė Atstovų Rūmai, penktadienį nubalsuodami Pentagonui skirti 587 mlrd. dolerių ateinančiais fiskaliniais metais, įskaitant 3,4 mlrd. dolerių veiksmams „Rusijai sulaikyti“. Atstovų rūmai taip pat ketina apriboti karinį bendradarbiavimą tarp JAV ir Rusijos. Trumpas negali nepaisyti šių nuostatų, bet JAV prezidentas turi itin daug galių veikti ir lemti užsienio politiką bei nepaisyti arba neįgyvendinti Kongreso norų, kaip darė prezidentas B. Obama.

D. Trumpas tebėra neprognozuojamas. Penktadienį jis pažeidė kelis dešimtmečius trukusią JAV diplomatinę politiką ir telefonu kalbėjosi su Taivano prezidente. Kinija kritikavo šį žingsnį, bet pagrindinę atsakomybę suvertė Taivanui. Vargu ar po antro tokio akibrokšto Pekinas reaguotų taip santūriai.

Trečiadienį, kalbėdamas su Pakistano premjeru, D. Trumpas nesutvardė savo entuziazmo, pavadino premjerą puikiu, itin kompetentingu žmogumi, pasakė, kad padės jam pasiekti savo tikslus. D. Trumpas užmiršo kad Vašingtonas kaip tik nenori, jog Pakistanas įgyvendintų kai kuriuos savo tikslus Afganistane ir Indijoje. D. Trumpo pastabas apie Pakistaną veikiausia lėmė paprastas nežinojimas, pokalbiu su Taivano prezidentu gal buvo stengiamasi Kinijai pranešti, kad JAV politika gali keistis. Kiekvienu atveju D. Trumpas gali sąmoningai stengtis pasukti JAV politiką jam pageidaujama linkme, sukurdamas ar pakeisdamas padėtį savo Twitter pastabomis. Kongresas liktų stebėtoju.

Šiuo metu Vašingtonui daugiausia rūpesčių kelia tarptautinis terorizmas, su juo kovojama Somalijoje, Jemene, Libijoje, Irake, Sirijoje ir Afganistane, dronai dislokuojami kai kuriose Subsaharos valstybėse. Jei Kremlius gebėtų Trumpą ir jo komandą įtikinti, kad galima nuoširdžiai derinti veiksmus ir veiksmingai malšinti džihadistus, sankcijų režimas veikiausiai būtų švelninamas.

Didesni pokyčiai ko gero įvyks Prancūzijoje. Kitais metais vyksiančiuose prezidento rinkimuose antrame ture veikiausiai varžysis Marine Le Pen ir Francoisas Fillonas. Abu yra draugiškai nusiteikę Rusijos atžvilgiu. Nors 2014 m. M. Le Pen partija gavo devynių milijonų eurų paskolą iš rusiško banko, ji nėra Maskvos marionetė ar naudingas kvailiukas. Bet jos partija negeba gauti veiksmingai rinkimų kampanijai vykdyti reikalingų paskolų iš Prancūzijos bankų, tad jų ieško užsienyje.

Centro dešinės partijoms atstovaujantis F. Fillonas mano, kad Prancūzija turi išlikti Jungtinių Valstijų sąjungininke, bet pasisako prieš sankcijas Rusijai, ragina atnaujinti dialogą su Kremliumi, neversti rusų būti „vis agresyvesnius ir smurtingus ir vis mažiau europiečius?“ Rinkimus veikiausiai laimės F. Fillonas, nors jo katalikybė bei siūlomos radikalios ūkio reformos gali atbaidyti daugelį rinkėjų, net atverti duris į antrą turą socialistų kandidatui. Nei M. Le Pen, nei F. Fillonas nėra „autsaideriai“ Rusijos klausimu. Jų nuostatoms pritaria šalies politikų dauguma.

Prancūzija nėra viena. Jau kurį laiką pietų Europos šalys skeptiškai vertina ES politiką Rusijos atžvilgiu. Kipras ir Graikija įrikiuojamos į Rusijos draugų gretas. Ta linkme pasuko Turkija, o naujausi nesutarimai su Europos parlamentu dar sustiprins jos skeptišką požiūrį. <...>Ispanijos valdžiai kartais priekaištaujama, jog ji perdėm stengiasi „suprasti“ Rusiją. Nepaisant pro-rusiškų sentimentų, ypač tarp kairiųjų, Madridas palaiko ES vienybę, tad ir sankcijas. Vienybei sumažėjus ar išnykus, būtų siekiama geresnių santykių su Kremliumi.

Kęstutis Girnius

Šį pavasarį Prancūzijos nacionalinė asamblėja priėmė rezoliuciją, raginančią nepratęsti sankcijų Rusijai. Prezidentas F. Hollande jos nepaisė. Senatas irgi formaliai ragino švelninti sankcijas. F. Fillonas jaus nemažą spaudimą iš JAV ir Vokietijos laikytis vienybės ir tęsti bendrą Rusijos politiką. Skubių nutarimų nebus, bet Vokietijos ir jos kanclerės A. Merkel įtaka bei autoritetas ES yra gerokai smukęs dėl klaidų migracijos politikoje. Holistinių polinkių F. Fillonas nebus linkęs leisti vienai A. Merkel nustatyti ES užsienio politikos gaires. Verta pažymėti, jog jis didžiuojasi, kad balsavo prieš Mastrichto sutartį.

Prancūzija nėra viena. Jau kurį laiką pietų Europos šalys skeptiškai vertina ES politiką Rusijos atžvilgiu. Kipras ir Graikija įrikiuojamos į Rusijos draugų gretas. Ta linkme pasuko Turkija, o naujausi nesutarimai su Europos parlamentu dar sustiprins jos skeptišką požiūrį. Ispanijai ir Portugalijai svarbiausia įveikti savo ūkių negalavimus. Ispanijos valdžiai kartais priekaištaujama, jog ji perdėm stengiasi „suprasti“ Rusiją. Nepaisant pro-rusiškų sentimentų, ypač tarp kairiųjų, Madridas palaiko ES vienybę, tad ir sankcijas. Vienybei sumažėjus ar išnykus, būtų siekiama geresnių santykių su Kremliumi.

Italija irgi nepatenkinta sankcijomis. Premjeras M. Renzi suvaidino svarbiausią vaidmenį, atmesdamas Vokietijos, Prancūzijos ir Britanijos raginimus taikyti naujas sankcijas Rusijai dėl jos karinių veiksmų Sirijoje. Sekmadienį italams nedviprasmiškai referendume atmetus M. Renzio siūlomas konstitucines permainas, M. Renzis pranešė, kad jis atsistatydins. Nuogąstaujama, kad rezultatas paaštrins ūkio krizę, o naujus rinkimus, jei jie būtų rengiami, laimėtų populistinis ir pro-rusiškas „Penkių žvaigždučių“ judėjimas. Italijoje, į kurią šįmet iki spalio 1 d. į atvyko apie 150 000 bėglių, auga nepasitenkinimas dėl savanaudiškų rytų Europos, ypač Lenkijos, šalių nuostatų dėl bėglių. Lenkija neketina išvis jų priimti, nors reikalauja, jog NATO šalys ją palaikytų ir teiktų karinės paramos. Lietuva irgi nepasisiūlė padėti.

Europa pergyvena dvasinę krizę. Vis daugiau piliečių vis labiau nepasitiki savo ir ES elitais, vis labiau nuogąstauja dėl savo ir savo šalies gerovės, palaiko įvairiausias populistines partijas ir labiau nacionalistines ir labiau antikapitalistines. Jie užsisklendžia savyje, vis mažiau solidarizuojasi su kitais, pirmenybę teikia vietos problemoms. Jiems Rusija mažai rūpi, tik svarbu, kad nesutarimai su ja nekenktų jų gerovei. O šiomis dienomis tik drąsiausi politikai drįsta nepaisyti elektorato nuomonės.