K. Girnius. Aš nejaučiu gėdos dėl A. Sniečkaus nusikaltimų

Lietuvoje vėl užvirė diskusijos ir polemikos dėl negarbingų praeities įvykių. Rašoma apie sudėtingus kolektyvinės atsakomybės, moralinės kaltės ir panašius sudėtingus klausimus. Nustebčiau, jei rašantieji galėtų paaiškinti, kuo skiriasi kolektyvinė atsakomybė nuo kolektyvinės kaltės, nuo kaltės jausmo, nuo gėdos, nusivylimo ar pasibjaurėjimo. Kaip reiškiasi kaltės jausmas, kas turėtų jį prisiimti? Ar racionalu jausti gėdą už tai, kas įvyko prieš šimtmetį?

Markas Zingeris mini vokiečio filosofo Karlo Jasperso įvestą kaltės bei atsakomybės gradaciją ir teigia, kad moralinę atsakomybę už kolektyvo veiksmus turės jausti ir būsimos vokiečių kartos. Čia ne vieta gilintis į K. Jasperso ne visada aiškius teiginius, jo minimą skirtumą tarp moralinės ir metafizinės kaltės (manau, kad M. Zingeris jas maišo). Kartais K. Jaspersas lyg teigia, kad metafiziškai kalti visi vokiečiai, kurie išgyveno antrąjį pasaulinį karą ir nacių valdžią, kartais, kad kalti turėtų jaustis tie, kurie nesipriešino naciams, aktyviai nesistengė stabdyti nusikaltimų. Pats K. Jaspersas pripažįsta, kad jo minimas kaltės jausmas yra sunkiai suprantamas, kad visą tautą kaltinti nusikaltimu yra neracionalu (sinnwidrig).

Ne be pagrindo plačiai manoma, kad kaltė ir atsakomybė yra tik individuali ir sietina tik su konkrečiais kiekvieno asmens veiksmais. Ribotomis aplinkybėmis žmonės gali jausti kolektyvinę atsakomybę, savais laikyti kitų atliktus veiksmus. Tarkime, kad kareivių kuopa sudegina kaimą, nužudo daugumą jo gyventojų. Kuopos nariai, net tie, kurie nežudė kaimiečių, gali sakyti, kad mes, mūsų kuopa, įvykdė karo nusikaltimus, o ne tik kareiviai a, b, c... nusižengė. Kaip tai paaiškinti? Vienas patrauklus siūlymas remiasi prielaida, kad kolektyvai turi bendrus ketinimus (intencijas), veikia kaip vienetas ir kai kurie jos nariai savo veiksmais paverčia ketinimą tikrove. Bet kaip plačiai priskirti arba prisiimti atsakomybę ar kaltę? Ar kaltę turėtų jausti visi kuopos kariai, visas pulkas, tos šalies ginkluotų pajėgų vadovybė. Galime argumentuoti, kad Vermachtas taip dažnai vykdė nusikaltimus prieš civilinius gyventojus, jog tų nusikaltimų negalima laikyti atsitiktiniais, tad generalitetas didele dalimi atsakingas, nes kurstė ar leido išsivystyti žudymų mentalitetui.

Kitais atvejais padėtis yra sudėtingesnė. Koks kolektyvas, kokia grupė turėtų prisiimti atsakomybę už Sovietų Sąjungoje vykdytą masinį terorą? Rusai? Bet režimui ir saugumui vadovavo gruzinai J. Stalinas ir L. Berija, žydai, latviai ir kiti ne rusai užėmė neproporcingai daug atsakingų postų saugumo aparate (iki kol jie patys buvo nuteisti myriop). Ar visos sovietų imperijos tautos turėtų prisiimti dalį kaltės, ar nė viena? Ar toji, kurios atstovai priėmė lemiamus sprendimus, ar toji, kurios nariai, vykdydami įsakymus, nužudė daugiausia žmonių?

Kolektyvinės atsakomybės supratimas tinka kariuomenėms, verslo bendrovėms bei kitoms organizacijoms, turinčioms nutarimų priėmimų procedūras bei taisykles, kurios suteikia vieniems asmenims sprendimo teisę ir įgalina veikti visų vardu. Galima mėginti šį modelį taikyti valstybėms, kurios turi hierarchinę struktūrą, delegavimo procedūras ir smurto vartojimo monopolį. Sunkiau jį pritaikyti bendruomenėms ir tautoms. Su kai kuriomis išlygomis galima teigti, kad vokiečiai perleido valdžią naciams, žinodami arba bent turėdami įtarti, į kokių žmonių rankas jie atiduoda savo likimą. Buvo neįmanoma numatyti Holokausto, bet nereikėjo ypatingo įžvalgumo nujausti, kad komunistams, socialistams bei žydams bus blogai. Pagaliau būtų galima priekaištauti vokiečiams, kad jie sukūrė ir palaikė tą sociumą, tą dirvą, kurioje išdygo nacizmas.

Žydų žudymas Lietuvoje nebuvo stichiškas reiškinys, išskyrus pirmąsias karo dienas, jis buvo kruopščiai organizuojamas. Be lietuvių dalyvavimo žydai nebūtų buvę taip greitai išžudyti – jie buvo suvaryti prie duobės krašto, ten patys nenuėjo. Galima sakyti, kad akcijų dalyviai, net tie, kurie nešaudė, turėjo kolektyvinį ketinimą, kurį įgyvendino, tad neša atsakomybę už viso kolektyvo veiksmus. Bet kaip plačiai reiktų priskirti atsakomybę? Tik akcijos dalyviams ar visam kaimui, platesniam regionui ar visai tautai? Jei naciai teigė turintys įpareigojimus veikti vokiečių vardu, tai neaišku, kas turėjo teisę atstovauti lietuviams. Tikrai ne vietos policijos pareigūnai ar vokiečiams paklusnūs lietuviai saugumiečiai.

Žydų žudymas Lietuvoje nebuvo stichiškas reiškinys, išskyrus pirmąsias karo dienas, kai jis buvo kruopščiai organizuojamas. Be lietuvių dalyvavimo, žydai nebūtų buvę taip greitai išžudyti – jie buvo suvaryti prie duobės krašto, ten patys nenuėjo. Galima sakyti, kad akcijų dalyviai, net tie, kurie nešaudė, turėjo kolektyvinį ketinimą, kurį įgyvendino, tad neša atsakomybę už viso kolektyvo veiksmus. Bet kaip plačiai reiktų priskirti atsakomybę?

Kęstutis Girnius

Jei manoma, kad tautinis momentas suvaidino reikšmingesnį vaidmenį žydšaudžių motyvacijoje negu kerštas, noras praturtėti ar įsiteikti naciams, religinis ar kitoks antisemitizmas, aklas paklusnumas ar nuožmumas, patikimesni būtų teiginiai, kad tauta kaip nors kalta už žudikų veiksmus. Būtų lengviau priskirti atsakomybę ir tuo atveju, jei tautinėje kultūroje glūdėtų elementai, neatsitiktinai sudarę prielaidas smurto proveržiui. Bet tų elementų buvimą reikia įrodyti, ne tik konstatuoti.

Yra pagrindo abejoti. Siekdamas išaiškinti nacionalizmo atsiradimą, Ernestas Gellneris labai taikliai pastebėjo, kad jei nacionalizmas būtų kilęs tik vienoje šalyje, tarkime, Prancūzijoje, tai nacionalizmo šaknų reikėtų ieškoti Prancūzijoje. Bet kadangi nacionalizmas suvešėjo daugelyje šalių, jo versmių reikia ieškoti plačiau – tame, kas bendra visoms šioms šalims. Jo nuomone, tai industrializacija. Istorikas Timothy Snyderis pastebėjo, kad naciams puolus SSSR, nuo Baltijos iki Juodosios jūros prasidėjo panašios masinės žydų žudynės, nors vietos gyventojų santykiai su žydais gerokai skyrėsi – vienose šalyse praeityje būta daug kruvinų pogromų, kitur jų beveik nebūta. Tad reikia manyti, jog išorės veiksniai veikiausiai turėjo svarbesnį vaidmenį negu vidaus elementai.

Jei ir darytume prielaidą, kad vokiečių ir lietuvių tautose glūdėjo smurto proveržio priežastys, atsakomybę ar kaltę už šitokio sociumo sukūrimą neštų tik tie, kurie sukūrė jį, gal kartu su tėvais bei seneliais. Bet ne jų palikuonys, kurie gimė po įvykių. Esi atsakingas už savo veiksmus, gal už kai kuriuos ateities veiksmus, jei jiems rengi dirvą, pavyzdžiui, mokydamas sūnų nekęsti juodaodžių. Bet negali būti atsakingas ar kaltas dėl to, ko net teoriškai negalėjai paveikti. Tai nepaprastai banali tiesa, bet kartais užmirštama.

Jaunuolis gali sakyti, kad jis yra atsakingas ar kaltas dėl Holokausto, bet ar jis gali tai manyti, tikėti? Manau, kad ne, jei kaltė ir atsakomybė turi savo įprastą, o ne kokią nors perkeltinę prasmę. Besijaučiantis kaltas turėtų savęs klausti, kokiais savo veiksmais jis prisidėjo, kaip jis galėjo prisidėti prie Holokausto – to, kuris įvyko prieš 70 metų, o ne kokio nors kito, kurio gal sulauksime ateityje. Neįsivaizduoja, kokius veiksmus galėtų nurodyti.

Negali būti atsakingas už kitų nuodėmes, bet esi atsakingas kaip vertini ir reaguoji į artimųjų praeitį. Jei žmogus didžiuojasi iškiliais tautos laimėjimais, jis turėtų gėdytis dėl jos suklupimų. Jis gali, net turi apgailestauti, gėdytis, kad tautiečiai žudė nekaltus žmones. Negarbingai elgiasi tie, kurie neigia akivaizdžius faktus, atsisako matyti tai, ką turėtų matyti. Kreivai žiūriu ir į tuos, kurie aiškina, jog jie nejaučia jokio ryšio su tauta, kad lietuvybė jiems nesvarbi, tad gali nusiplauti rankas. Neabejoju, kad jie psichologiškai geba atsiriboti, bet ar derėtų taip elgtis, ar toks abejingumas pateisinamas? Nepatrauklus žmogus, kuris lengva ranka nusigręžia nuo šeimos ar draugų jiems suklupus.

Man skaudu, kad lietuviai žudė žydus ir kad jų nusikaltimo vaisiais pasinaudojo dar kiti lietuviai. Man būtu skaudu, jei paaiškėtų, jog nemažai partizanų žudė žydus, kaip ir man skaudu žinoti, kad jie kartais žudė nekaltus civilius, savo kaimynus. Antra vertus, lietuviai Romas Pileris ir Kazys Naujokaitis buvo atsakingi čekistai, dalyvavę Stalino represijose. Nejaučiu, kad savo nusikaltimais jie teršė lietuvių gerą vardą. Antanas Sniečkus aktyviai dalyvavo, organizuojant masinius trėmimus iš Lietuvos prieš ir po karo, prisidėjo prie tūkstančių nekaltų žmonių žūties. Bet nejaučiu gėdos dėl jo nusikaltimų, lyg jis būtų ateivis iš Marso, ar jo aukos būtų iš nežinomos Afrikos šalies. Bet jei visi žmonės yra lygūs, tautinis budelio ir aukos ryšys turėtų nieko nereikšti. Kodėl šiuo atveju savųjų žudymas lyg mažiau baisus, nors paprastai artimųjų žudymas itin griežtai smerkiamas? Nežinau.

Post Scriptum. Vienas draugas pastebėjo, kad kai mano tautiečiai dalyvavo kitos tautų žmonių žudynėse, mano tauta skriaudė kitą tautą. O jeigu tautiečiai skriaudė kitus savo tautiečius, nejaučiame jokios gėdos prieš jokią kitą tautą – tai tik mūsų vidaus problema. Tai įdomi, mąstymo verta pastaba. Bet ji negalioja partizanų įvykdytiems kitų lietuvių žudymams, kurie sukelia gėdą ir skausmą.