K. Girnius. Baidydamasi progresinių mokesčių Lietuva gretinasi prie lūzerių

„Lietuvos elitas bijo progresinių mokesčių kaip velnias kryžiaus. Kiekviena užuomina apie jų įvedimą sukelia Lietuvos ūkio žlugimą pranašaujančių pasisakymų srautą. Daugeliui politikų ir analitikų vos išgirdus apie progresinius mokesčius padidėja kraujospūdis, sukeliantis kosmariškus ūkio žlugimo, migracijos ir kitokius regėjimus. Net nuosaikesni oponentai instinktyviai perša įvairius iš piršto laužtus argumentus, kuriais siekiama apginti neteisingą, bet jiems palankią mokesčių sistemą.“

Tai ištrauka iš straipsnio, kurį parašiau 2011 m. balandį. Reakcija į naujausius siūlymus įvesti progresinius mokesčius rodo, kad niekas nepakito.

Tradiciškai progresinių mokesčių demonologijoje vyrauja tie patys teiginiai apie jų įvedimo pasekmes. Esą žmones mažiau dirbs, tad ūkis nukentės. Geriau uždirbantys nuslėps mokesčius, jų nemokės arba iškeliaus gyventi į šalis, kur mokesčių sistema jiems patrauklesnė. Lietuva nebepritrauks užsienio investicijų, tad bus mažiau darbo vietų. Taip pat minima, kad progresiniai mokesčiai neturės didesnio poveikio biudžetui, ir nepagerins mažiau uždirbančiųjų padėties.

Negalime nuvertinti gero atlyginimo svarbos, ir kad žmonės savo kišenėse verčiau norėtų turėti daugiau pinigų negu mažiau. Bet dirbama dėl įvairiausių priežasčių. Motinos ir mokytojai rodo, kad algos dydis ir finansinės paskatos nelemia nei darbštumo, nei darbo kokybės. Lietuvoje nebuvo dirbama mažiau, kai bendras mokesčių tarifas buvo 33 proc.

Ūkiškai pažangiausios ir konkurencingiausios šalys su mažomis išimtimis turi ryškiai progresinius mokesčius. Ekonomistas Thomas Piketty pažymi, kad laukinio kapitalizmo tėvynėje JAV nuo 1932 iki 1980 m. aukčiausias mokesčių tarifas vidutiniškai buvo 80,2 proc., kartais siekė net 91 proc. Kaip tik per šį laikotarpį JAV ūkis nukariavo pasaulį. JAV ūkio klestėjimo negalime tiesiogiai sieti su progresiniais mokesčiais, bet JAV ir Vakarų Europos šalių patirtis rodo, kad progresiniai mokesčiai neužkerta kelio į ūkio klestėjimą.

Nėra pagrindo manyti, kad progresiniai mokesčiai atbaidys užsienio investicijas. Neginčytina, kad mokesčiai rūpi investuotojams, kai jie didina darbo jėgos kainą. Bet užsienio bendrovėms mokesčių progresyvumas yra smulkmena. Milžiniški SODROS mokesčiai, kurie taikomi kiekvienam darbuotojui nuo generalino direktoriaus iki šlavėjos, labiau atbaido investuotojus negu progresiniai pajamų mokesčiai, kuriuos moka patys darbuotojai, ne bendrovė. Paprastai bendrovės siunčia tik mažą specialistų skaičių vadovauti bendrovės darbui kitoje šalyje. Jei jos padidina jų atlyginimus, siekdamos kompensuoti aukštesnius pajamų mokesčius, išlaidos vis tiek yra minimalios.

Gitanas Nausėda davė suprasti, kad darbdaviai gali naikinti darbo vietas arba pasitraukti į šėšėlį. Šie nuogąstavimai yra perdėti. Rimtos bendrovės nerizikuos dviguba buhalterija. Kai kuriems nesąžiningiems verslininkams gali kilti pagunda sukčiauti, ypač jei mokesčių inspekcija dirba neveiksmingai. Bet tai priežastis kurti efektyvią mokesčių inspekciją, o ne priešintis progresiniams mokesčiams. Per pastaruosius metus Vakarų šalių vyriausybės padarė milžinišką pažangą kovoje su mokesčių vengimu, tad dabar itin sunku paslėptu pinigus užsienyje, ką žino pasiturintieji.

Pagal siūlomą įstatymo projektą jie nelies 87 proc. gyventojų. Ir geriau uždirbantieji smarkiai nenukentės. Antai, tie kurie uždirba 1500 eurų atlyginimą per mėnesį – ne tokia menka suma Lietuvoje – kas mėnesį turėtų mokėti apie 33 eurus daugiau. Jie nepradės badauti.

Kęstutis Girnius

Abejotina, kad žmonės paliks Lietuvą ir gyvens kitur. Atvirai tariant, dauguma šalių, kurios, kaip Lietuva, turi proporcinius mokesčius yra lūzeriai. Jei kas nors norės gyventi Bulgarijoje, Albanijoje, Ukrainoje ar Kigizijoje, tai tegul ten gyvena. Labiau patrauklios šalys turi ne vien progresinius mokesčius, bet dar nekilnomojo turto ir paveldo mokesčius. Jaukios, dinamiškos aplinkos nesukursi be lėšų, ir jų neišspausi iš minimalų atlyginimą uždirbančiųjų.

Aiškinima, kad progresniai mokesčiai neišspręs nei biudžeto problemų, nei užtikrins socialinio teisingumo. Nurodoma, kad apie 87 proc. dirbančiųjų pajamos neviršija 14 tūkst. eurų per metus, tad, įvedus Syso mokesčius, tik maža gyventojų dalis mokėtų daugiau mokesčių, tad nebūtų didesnių įplaukų į biudžetą. Dar argumentuojama, kad siūlomi mokečiai nepadės vargingai gyvenantiems žmonėms, nes jie ir toliau mokės tą patį 15 procentų pajamų mokesčio tarifą. Susirūpinimas vargingaisiais pagirtinas, bet abejoju, ar jis nuoširdus.

Progresiniai mokesčiai nėra stebuklinga lazdelė, kuri išspręs visas Lietuvos ūkines ir fiskalines problemas. Nors ir kukliai, jie padidins įplaukas į biudžetą ir ne eilinio Lietuvos gyventojo sąskaita. Prisiminkime, kad pagal siūlomą įstatymo projektą jie nelies 87 proc. gyventojų. Ir geriau uždirbantieji smarkiai nenukentės. Antai, tie kurie uždirba 1500 eurų atlyginimą per mėnesį – ne tokia menka suma Lietuvoje – kas mėnesį turėtų mokėti apie 33 eurus daugiau. Jie nepradės badauti. Mokesčių oponentai turi rinktis. Jie negali aiškinti, kad nebus daug įplaukų į biudžetą, nes mažai gyventojų turės mokėti daugiau, ir tuo pačiu metu skųstis, kad daug žmonių nukentės, įvedus mokesčius.

Progresiniai mokesčiai tiesiogiai nepadės vargingesniems gyventojams, bet tai nėra jų tikslas. Tam yra kitos priemonės, pvz., neapmokestinamųjų pajamų didinimas.

Apskritai progresiniai mokesčiai nėra vien priemonė socialiniam teisingumui užtikrinti. Ir jie nėra vienintelė priemonė. Vien progresiniais mokesčiais nebus sukuriamas socialinis teisingumas, bet be tokių mokesčių negali būti socialino teisingumo. Reikia juos įvesti, bet negalima vien jais pasikliauti, būtinos kitos papildomos priemonės.

Progresinius mokesčius grindžia nuostata, kad piliečiai gali ir privalo prisidėti prie valstybės išlaikymo pagal savo išgales. Labiau pasiturintieji turi proporcingai daugiau mokėti, nes jie turi iš ko mokėti.

Algirdas Sysas ne be pagrindo kaltinamas oportunizmu, pradėjęs piršti progresinius mokesčius, artėjant Seimo rinkimams. Jis dar energingiau ragino juos įvesti, kai buvo opozicijoje. Bet pasiūlymo vertė nepriklauso nuo siūlytojų motyvacijos ar siekių. Dar priekaištaujama, kad pasiūlymas yra populistinis. Ne visi „populistiniai“ siūlymai atmestini. Reikia prisiminti, kiek buvo piktinamasi, kai praeityje buvo siūloma suteikti neturtingiesiems teisę balsuoti rinkimuose. Be populizmo nebūtų ir demokratijos.