K. Girnius. Istorija taikiklyje, arba kaip nežaisti Rusijos primestų žaidimų

Nėra paslaptis, kad dabartinė Rusijos valdžia linki Lietuvai blogo, siekia jos praeitį nupiešti kuo juodžiausiomis spalvomis.

Kai kurie Lietuvos apžvalgininkai linkę laikyti pastarosiomis savaitėmis reiškiamus priekaištus Kaziui Škirpai ir Jonui Noreikai „informacijos karo“ dalimi.

Net neprasidėjus dabartiniam „informaciniam karui“, Rusija nepraleisdavo progos kaltinti Lietuvą bendradarbiavus su fašistine Vokietija. Nuo Stalino laikų Sovietų Sąjunga ir Rusija, išskyrus trumpą laiką per B. Jelcino prezidentavimą, nuosekliai stengiasi juodinti visus, kurie priešinosi Lietuvos okupavimui, ar tai būtų 1941 m. sukilėliai, ar pokario metų partizanai. Juk pasipriešinimas griauna sovietų melą, kad Lietuva savo noru prisijungė prie Sovietų Sąjungos ir įsiliejo į broliškų tarybinių tautų šeimą. Nuolat peršama mintis, kad tik „nacių pakalikai“, „fašistiniai nusikaltėliai“, „buržuaziniai nacionalistai“, ir „buožės“ nepritarė okupacijai, ir tai darė, siekdami nuslėpti savo nusikaltimus. Rusija seniai įsisąmonino, kad lengviausia dergti Lietuvą, nuolat primenant tragiškus 1941 m. įvykius ir Lietuvos žydų išžudymą.

2012 m. Rusija pavadino Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Brazaičio palaikų perlaidojimą pasityčiojimu iš fašizmo aukų atminimo ir sakė, jog Rusija "tikisi principingos tarptautinės bendruomenės, tarptautinių partnerių reakcijos į Lietuvoje vykstantį fašizmo nusikaltėlių išteisinimą.” Perlaidojimas sukėlė daug aistrų Lietuvoje, daugelis žinomų žmonių piktinosi dėl to nutarimo (aš pritariau Brazaičio pagerbimui ir dalyvavau laidotuvėse).

Bet Rusija reaguoja ne tik į visuomenės dėmesį sulaukusius įvykius. Kai tais pačiais metais spalio 10 dieną Šilutės rajone buvo atidengtas paminklas šalia atstatyto partizanų bunkerio Švėkšnos seniūnijoje, Rusijos užsienio reikalų ministerija suskubo apkaltinti Lietuvą, kad ji vietinius kolaborantus vaizduoja kaip „kovotojus už laisvę." Esą reikia “priminti, kad būtent šie nacių kolaborantai, atsakingi už dešimčių tūkstančių taikių gyventojų žūtį, aktyviai priešinosi Raudonajai armijai mūšyje su fašistais."

Ne tik Rusija ar rusai laiko lietuvius žydšaudžių tauta. Kai kurių lietuvių dalyvavimas Holokauste smarkiai nuspalvina Lietuvos istorijos supratimą, stiprina polinkį tikru pinigu priimti iš piršto laužtus kaltinimus. Antai, net toks iškilus srities specialistas kaip Timothy Snyderis savo įtakingoje knygoje Bloodlands rašo, kad 1941 m. birželį buvęs Lietuvos ambasadorius Kazys Škirpa sugrįžo į Lietuvą su vokiečiais ir per radijo laidas skatino minias žudyti. Snyderis taip pat rašo, kad Škirpai mėginus paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, vokiečiai jam priskyrė namų areštą.

Škirpa tikėjo, kad Vokietija lems Vidurio ir Rytų Europos ateitį, ir kad Lietuva turi bendradarbiauti su būsimuoju hegemonu. Bet jis ne kartą atsakingiems Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos pareigūnams raštu ir žodžiu (ką užfiksavo vokiečių dokumentai) pabrėžė, kad Lietuva siekia atgauti savo laisvę ir suverenumą, ir kad pati turinti sudaryti naująją vyriausybę. Šias mintis jis kartojo ilgame memorandume, kurį tris dienas prieš karo pradžią įteikė Vokiečių užsienio reikalų ministerijai. Karui prasidėjus, Škirpai buvo paskelbtas namų areštas Berlyne, jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Vokiečiai nelaikė jo pakankamai patikimu.

Tai, kad Snyderis padarė šią klaidą, ir kad knygos redaktoriai bei recenzentai, gal ir kiti istorikai, jei jie skaitė knygos juodraštį, nepastebėjo jos, rodo, kiek mažai dar žinoma apie Lietuvą, ir kad yra aiškus polinkis pritarti juodžiausiems scenarijams.

Kartą vienas mano studentas iš Amerikos reiškė nuostabą, kad prie Vyriausybės rūmų stovi paminklas Vincui Kudirkui, ir kad jo „Tautiška giesmė“ tapo Lietuvos respublikos himnu. Juk Kudirka buvo antisemitas.

Į ilgus ginčus nesileidau, bet nurodžiau, kad JAV „tėvas“ George'as Washingtonas ir pagrindinis nepriklausomybės deklaracijos autorius Thomas Jeffersonas  buvo vergvaldžiai, ir kad neketinama pašalinti jų paminklų iš centrinių vietų JAV sostinėje, juolab pakeisti sostinės pavadinimą.

Šiomis dienomis buvo minimas septyniasdešimtmetis atominių bombų atakų prieš Hiroshimą ir Nagaskį, kurie nunešė bent 100 tūkstančių civilių, tad nekaltų gyventojų gyvybių. Prezidentas Harris Trumanas tebėra gerbiamas, nors beveik prieš 60 metų filosofė Elizabeth Anscombe protestuodama prieš Oxfordo universiteto nutarimą Trumenui suteikti garbės doktoratą, su pagrindu piktinosi, kad atsakomybė už dvejas masines žudynes nelaikoma priežastimi atsisakyti jį pagerbti.

Didžiausias praeito amžiaus Britanijos valstybininkas Winstonas Churchillis buvo nuoseklus britų imperijos, tad tautų pavergimo arba bent subordinacijos, šalininkas. Dažnai stengiamasi pateisinti šias asmenybes, nurodant, kad jų nuostatos atspindėjo laiko dvasią. Washingtonas ir Jeffersonas gyveno prieš dvejus šimtus metų, bet Trumanas ir Churchillis, kaip ir Škirpa, yra beveik bendramečiai, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Jei laiko dvasia pateisina vieną, ji pateisina ir kitus.

Ilgainiui kiekviena tauta ir kiekviena šalis turi nustatyti, kaip ji supras savo istoriją, kaip ji vertins savo politikus, ką istorijos pamokose bus mokoma jaunimui. Užsisklęsti savyje būtų nesusipratimas, kitų šalių mokslininkų įžvalgos yra dažnai vertingos, skatina atkreipti dėmesį į nepastebėtus ar nepakankamai įvertintus faktus, suteikti platesnes perspektyvas. Bet galutinius taškus sudeda pati šalis. Nors Arielis Sharonas, ko gero, yra atsakingas už du karo nusikaltimus (1982 m. Beirute ir 1953 m. išžudant apie 60 Qibya kaimelio gyventojų), jis laikomas ir bus laikomas vienu didžiųjų Izraelio valstybės vyrų.

Kaip ir Sharonas, Škirpa yra kontroversiška asmenybė. Kritikai nurodo, kad jo vadovaujamo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) atsišaukimuose būta antisemitinių pareiškimų, juose pareikšta, jog atšaukiama Vytauto Didžiojo suteikta svetingumo teisė žydams.

Bet daugelis istorikų, tarp jų Christophas Dieckmannas, nurodo, kad raginimas žudyti yra tik keliuose atsišaukimuose, tad galėjo būti įterptas Lietuvoje dauginant LAF medžiagą. Škirpa nedalyvavo ir neskatino žudynių. Jis buvo griežtas prezidento Smetonos neutralumo politikos kritikas, atkakliai ragino Lietuvą 1939 m. rugsėjo mėnesį atsiimti Vilnių ir glaudžiai bendradarbiauti su Vokietija.

Pokario metais aiškino, kad ėmusi šiuos žingsnius Lietuva būtų išvengusi pirmojo bolševikmečio teroro ir inkorporavimo į SSSR, tad karui užsibaigus Maskva būtų pavertusi Lietuvą satelitu kaip Lenkiją, o ne SSSR sudėtine dalimi.

Manau, kad Škirpos scenarijus buvo perdėm optimistiškas; ko gero, Lietuva būtų tapusi sovietine respublika, bet be Vilniaus.

Bet Škirpos nuopelnai yra pakankamai reikšmingi, kad jo vardu galima pavadinti kelias Lietuvos gatves. Jis buvo tas žmogus, kuris nuosekliausiai organizavo diplomatų protestus prieš Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą ir kūrė organizaciją, kuri ginklu kovojo dėl Lietuvos laisvės, tad išreiškė gilų tautos troškimą. Nereikia gėdytis dėl kovos su pavergėju. Buvęs prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, kad nepriklausomybės atkūrimą 1941 metais paskelbusi Laikinoji vyriausybė jam išliko idealu visam gyvenimui.

Reikia atvirai diskutuoti apie Lietuvos istoriją, neaplenkiant ir tamsiųjų pusių. Ne mažiau svarbu nesiremti įsisenėjusioms kritikų ir apologetų klišėms. Nėra abejonių, kad Kremlius kritiškus pasisakymus su pasigardžiavimu pakartos savo propagandoje, aiškins, jog patys lietuviai nacionalistai supranta negalintys toliau nuslėpti savo nusikaltimų.

Kaip rodo Ukrainos atvejis, šie kaltinimai sulauks teigiamo atgarsio kai kuriuose Vakarų sluoksniuose. Tai nemalonu, bet save cenzūruodami padarytume dar daugiau žalos ir savo šaliai ir tiesai. Antra vertus, reikia priešintis Rusijos pastangoms suvesti visą dvidešimtojo amžiaus Lietuvos istoriją į penkis 1941 m. mėnesius.