K. Girnius. Kaip prezidentė gali vainikuoti paskutinę savo kadenciją

Lietuvoje auga įsitikinimas, kad atėjo laikas nuodugniai pertvarkyti mokesčių sistemą, o ne tik minimaliai pakoreguoti kai kurias detales.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Saulius Skvernelis abu pasisakė už nuodugnesnes reformas. Premjeras pastebėjo, kad papildomų arba naujų mokesčių įvedimą reikėtų sieti su esmine reforma, ir kad tam reikia tvirtos daugumos Seime. Tos daugumos dabar nėra, bet neketinama pokyčių įgyvendinti šįmet. Prezidentė nurodė, kad darbo jėgos apmokestinimas Lietuvoje yra arti Europos Sąjungos vidurkio, bet „per mažai apmokestinamos kitos pajamos“ – iš kapitalo, dividendų, nuosavybės. Pasak Grybauskaitės, „žmonių, dirbančių už atlyginimą, apmokestinimas yra santykinai gerokai didesnis palyginti su tuo apmokestinimu, kuris yra pasyvesnis“. Ji ne kartą siūlė didinti nekilnojamojo turto mokestį.

Reformų reikia, ypač, jei siekiama mažinti socialinę atskirtį ir toliau didinti gynybos išlaidas. Prezidentė paminėjo, kad naujame biudžete „arti 4 mlrd. eurų skiriama socialinėms reikmėms ir beveik 500 milijonų daugiau socialinei atskirčiai“. Tai tvirtas žingsnis teigiama linkme, bet tik pirmasis žingsnis. Reikės gerokai daugiau lėšų skurdui ir atskirčiai panaikinti, o šiai užduočiai nepakaks dėl numatomo ūkio augimo padidėsiančių įplaukų į biudžetą. Lietuva turi vienas regresyviausių mokesčių sistemų visoje Europos sąjungoje (ES), tad būtina ją pertvarkyti, didinant kai kuriuos mokesčius, mažinant kitus. Nebus lengva rasti deramą pusiausvyrą, bet bent šį kartą nevalia tenkintis reformos imitacija.

Daugeliu atžvilgių Lietuva atsilieka nuo savo artimiausių kaimynų. Vidutinės senatvės pensijos yra mažesnės negu Latvijoje, ypač Estijoje, kur ji yra 410 eurų. Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje 2017 I ketv. „ant popieriaus“ buvo 817,6 eurai, 640 eurų į rankas. Jis buvo mažesnis tik Rumunijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje. Vidutiniškai estai gauna 1000 eurų į rankas, latviai beveik 700 eurų, lenkai apie 750 eurų. Iš vidutiniškos lietuviškos pensijos žmogus negali pragyventi oriai. Nemažai pensininkų priversti kuo ilgiau dirbti, nes netekę algos jie vos galės sudurti galą su galu.

Lietuva nėra skurdi valstybė, kuri sukuria mažiau turto negu kitos valstybės ir neturi ko perskirstyti. Pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, ir atsižvelgus į perkamąją galią, Estijos ir Lietuvos padėtis beveik tolygi. Lietuva net aplenkia Latviją ir Lenkiją, galėtų gerinti savo piliečių gyvenimą, jei neskirtų mažiausios dalies naujai sukurto turto darbo užmokesčiui ir pensijoms. Nors skundžiamasi dėl aukštų mokesčių, faktiškai jie yra maži. Lietuva per savo biudžetą perskirsto tik kokį trečdalį BVP, mažiau negu kitos Europos Sąjungos (ES) šalys, išskyrus Rumuniją, gal ir Bulgariją. Visa ES perskirsto 45 proc. BVP, Šiaurės šalys daugiau negu 50 proc. Ir kaip liūdnai paaiškėjo šią vasarą, nauji tyrimai parodė, kad Lietuva yra paskutinėje vietoje ES, siekiant mažinti socialinę nelygybę. Lietuva užėmė 83 vietą iš 152 tirtų valstybių. Estija buvo 38, Latvija – 46, o Lenkija – 35.

Lietuvos mokesčių sistema yra nepaprastai regresyvi. Pajamų mokesčiai yra proporciniai, nėra jokio nekilnojamojo turto mokesčio, pridėtinės vertės mokestis yra aukštas, maistui nėra taikomas lengvatinis tarifas.

Tarptautinis valiutos fondas (TVF) seniai ragina įvesti nekilnojamojo turto mokestį (NTM), taip pat ir automobilių, nurodydamas, kad jų įvedimas teisingiau paskirstytų mokestinę naštą bei užtikrintų įplaukas į biudžetą. Nors apskritai TVF siūlymai yra priimami lyg jie būtų tiesiai iš dangaus, šio raginimo nuosekliai nepaisoma. Mokesčio oponentai nurodo, kad dideliame Senamiesčio bute gyvenanti profesoriaus našlė negalėtų jų sumokėti, tad senatvėje būtų priversta išsikraustyti, atsisakyti to, kas itin brangu emocine prasme. Graudus pasakojimas. Bet našlė ko gero turi vaikų arba giminaičių, kurie paveldės butą, tad galėtų užmokėti mokestį. O jei ji tikrai būtų vienų viena, ji galėtų pasikliauti atbuline hipoteka (reverse mortgage), užstačiusi namą bankui ji gautų pinigų kas mėnesį. Dabar Lietuvoje nesiūloma tokios hipotekos, bet jos atsirastų, jei atsirastų paklausa. Prieštaraujama NTM ne dėl profesoriaus našlės, bet dėl to, kad mūsų turtuoliai priešinasi jų dvarų apmokestinimui. Nežinau, kokį pavidalą turėtų įgyti mokestis, ar jis turėtų būti proporcinis ar progresinis, ar jį taikyti visam nekilnojamajam turtui, ar tik objektams, kurių vertė viršija kurią nors nustatytą sumą. Prezidentės palaikymas turėtų užtikrinti, kad bus pritarta NTM pokyčiams, bet reikia laiduoti, jog jis nebūtų tik simbolinis.

Lietuvos elitas bijo progresinių mokesčių kaip velnias kryžiaus. Pagal įsitvirtinusią demonologiją, juos įvedus, žmones mažiau dirbs, tad ūkis nukentės. Geriau uždirbantieji nuslėps pajamas arba iškeliaus gyventi šalyse, kur mokesčiai jiems palankesni. Lietuva nebepritrauks užsienio investicijų. Trumpai drūtai, progresiniai mokesčiai būtų mirties nuosprendis ūkiui. Tiesa, oponentai pripažįsta, kad turtingiausios šalys turi itin aukštus progresinius mokesčius, bet Lietuvos padėtis esą visai kita. Nereikia klausytis šių savanaudiškų pasakėlių.

Reikia reformų, o ne jų imitacijos. Prieš kelis mėnesius socdemas Andrius Palionis siūlė didinti mokesčius pajamoms, viršijančioms 20 tūkst. eurų per metus. Mokesčiai turėtų apimti ne tik algą, bet visų pajamų sumą. Iki 20 tūkst. išliktų 15 proc. mokestis, nuo 20 iki 30 tūkst. būtų 16 proc., nuo 30 iki 40 tūkst. – 17 proc., virš 40 tūkst. – 20 proc. Kad tai tik mokesčių imitavimas, matyti palyginus jo siūlymą su Latvijos reformomis. Liepos mėnesį Latvijos vyriausybė pataisė gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, smarkiai padidindama mokesčių progresyvumą. Jei dabar mokesčio tarifas yra 23 proc., nuo 2018 bus įvesta ši apmokestinimo tvarka: pajamos iki 20 tūkst. eurų bus apmokestinamos 20 proc. tarifu, nuo 20 iki 55 tūkst. eurų – 23 proc., o 55 tūkst. ir daugiau eurų – 31,4 proc. 20 proc. pajamų mokestis nustatomas pajamoms iš kapitalo, taip pat ir iš jo prieaugio. Kaip ir su NTM, neaišku, kokia pajamų mokesčių tvarka būtų optimali, nuomonės gali skirtis. Bet mokesčiai turi būti rimtai progresyvūs, tarifai labiausiai pasiturintiems gal net perpus didesni negu žemiausio lygio.

Lietuvoje daug dėmesio sulaukė ginčai dėl PVM šildymui tarifo. Valstiečiai ir konservatoriai susitarė, pompastiškai pasirašė susitarimą, kuriame nebuvo nurodytas konkretus PVM dydis, vėliau smarkiai susiginčijo, konservatoriai jautėsi apgauti. Bet tai audra stiklinėje. Reikia mažesnio tarifo šildymui, bet ne tik šildymui, taip pat ir maistui, gal vaistams. Ir ne 15 proc., bet apie 10 proc., taigi, tą tarifą, kurį taiko daugelis didžiųjų ES šalių. Tarifo sumažinimas palengvintų daugelio gyvenimą, būtų rimtas žingsnis kovoje su socialine atskirtimi. Skvernelis nuogąstauja, kad PVM lengvatos nemažintų kainų, nes verslininkai esą viską sužertų į savo kišenes. Bet kitos šalys gebėjo užtikrinti, kad lengvatos padėtų paprastiems žmonėms. Tai neturėtų būti misija neįmanoma Lietuvai.

Nors tai nėra jos tiesioginės kompetencijos srityje, viliuosi, kad prezidentė per paskutinius savo kadencijos metus nepagailės pastangų, siekdama sukurti racionalesnę ir socialiai teisingesnę mokesčių sistemą. Sėkmė vainikuotų jos prezidentavimą.