K. Girnius. Kas kenkia Lietuvai?

Naujausia metinė Valstybės saugumo departamento (VSD) ataskaita, kupina žodžio laisvę ribojančių pasiūlymų, rodo, kad Lietuvoje tebeklesti apgulties mentalitetas ir sovietinio mąstymo atgyvenos. VSD ragina kriminalizuoti dezinformaciją, ją laikant „veika, kai viešai skleidžiama melaginga informacija, siekiant pakenkti Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams ar destabilizuoti padėtį valstybėje“.

VSD generalinis direktorius Darius Jauniškis „Žinių radijui“ pasakė, kad besiruošdamos karui, nedraugiškos šalys, būtent Rusija, siekia „palaužti valią priešintis, o tai galima padaryti veikiant ekonomiką, per informacines operacijas: gąsdinant Lietuvos žmones, kuriant netikrumo jausmą, kritikuojant šalies vadovybę“. VSD nurodė du Nepriklausomybės akto signatarus, Rolandą Paulauską ir Zigmą Vaišvilą, kurių pasisakymai esą kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

VSD teiginiai kelia nerimą, bet jie neturėtų stebinti Lietuvos žmonių. Jau kelerius metus VSD vadovybė skelbia panašias nesąmones, siūlo šalies vadovybės kritiką laikyti kone nusikalstama veika. Prieš dvejus metus į VSD taikiklį pateko Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) vadovas europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, nes atsisakė susitikti su VSD pareigūnais. Turbūt ir užkliuvo V. Tomaševskio viešas pareiškimas, kad naujoji Ukrainos valdžia netinkamai elgiasi tautinių mažumų atžvilgiu, o kai kurie Maidano lyderiai užima nacionalistinę poziciją. Antra vertus, Tomaševskio santykiai su Rusija kartais atrodo įtartinai glaudūs. Pernai metų ataskaitoje pagerbtas Artūras Račas. Jo nuotrauka išspausdinta ataskaitoje, kritiškai vertinamas jo diskusijų klubas „Format A3“, bet jo pavardė neminima.

Kaip tada, taip ir dabar, VSD prisiskiria sau teisę vertinti viešus Lietuvos politikų pasisakymus, juos skirstyti į patriotinius/nepatriotinius, nerimą keliančius ar nekeliančius? Jei R. Paulauskas ar Z. Vaišvila slapta susitikinėtų su Rusijos saugumo agentais, jei jie gautų pinigų už Lietuvą, gal net Ukrainą juodinančius straipsnius, VSD turėtų pagrindą juos įspėti, gal perduoti surinktą medžiagą prokuratūrai, kad ji pradėtų ikiteisminį tyrimą. Bet VSD nėra nei kompetentinga, nei įpareigota vertinti viešus Lietuvos piliečių pasisakymus, pagal savo sukurptą patriotizmo skalę. VSD turėtų sutelkti savo dėmesį į kontražvalgybinius veiksmus, o ne diskursų analizę.

Prieš aštuonerius metus tuometinis VSD vadovas Povilas Malakaukas mėgino plauti man smegenis. Jis man aiškino apgailestaująs, kad kai kurie žurnalistai sąmoningai ar nesąmoningai kenkia Lietuvai, kritikuodami prezidentą ir Konstitucinį teismą, tuos du valstybės pamatus. Susidarė įspūdis, kad VSD siekė, kad patriotizmo sumetimais palankiau rašyčiau apie Lietuvos vadovus, užmerkčiau akis į jų klaidas ir suklupimus.

Aštuoneri metai, trys VSD generaliniai direktoriai – bet ta pati, beveik sovietinė mąstysena, ta pati nepagarba žodžio laisvei, tos pačios „kenkėjų“ paieškos. Iš kur ištraukiami šie generaliniai direktoriai, kodėl jie negeba pasimokyti iš savo pirmtakų nusišnekėjimų? Ar tikrai VSD gretose nėra žmonių, kurie vakarietiškai mąstytų ir suprastų, jog šitokiais veiksmais VSD diskredituoja ne tik save, bet ir Lietuvą.

R. Paulauskas ir Z. Vaišvila esą kenkia Lietuvai, nes Rusijos žiniasklaida propagandos sumetimais gali pakartoti jų pasisakymus, siekdama Lietuvai blogio. Tokios galimybės negalima paneigti. Pagal tą pačią logiką VSD veiksmai net labiau kenkia Lietuvai. Rusijos spauda nepraleis progos pabrėžti, kad Lietuvos valstybės organai stengiasi nutildyti du pasenusius, įtakos neturinčius signatarus, net ketina keisti Baudžiamąjį kodą, kad būtų galima juos bausti vien dėlto, kad jie kritikuoja Lietuvos politiką Rusijos ar Europos Sąjungos atžvilgiu. Nors Lietuva vaizduojasi esanti demokratijos ir laisvės bastionu, laisvė esą galioja tik tol, kol pritariama valdžiai.

Prieš savaitę DELFI išspausdino Bronislovo Genzelio ir Aloyzo Sakalo straipsnį, kuriame kovingai, gal net pagiežingai kritikuojama prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji esą dažnai meluoja, stengiasi nuslėpti savo praeitį, „Konstituciją traktuoja Stalino metodu“. Ji užsienyje dergia savo šalies Vyriausybę, kaltindama ją korupcija, o taip esą dažnai elgiasi „ruošiantieji valstybės perversmą politikai“. B. Genzelis ir A. Sakalas rašo, kad „nebūtinai kas garsiai šaukia prieš rusus, yra Rusijos priešas, o ne jos spectarnybų darbuotojas“, nurodo, kad ne tik D. Grybauskaitę, bet ir Hitlerį išrinko šalies piliečiai.

Jei Maskva siektų dergti Lietuvą, šis straipsnis būtų aukso kasykla, juolab, kad A. Sakalas yra LSDP garbės pirmininkas, o ne įtakos neturintis buvęs politikas. Bet B. Sakalas ir A. Genzelis nebus įtraukiami į „kenkėjų“ gretas. Kaip paaiškinti šitokį nenuoseklumą? Ar VSD tik marginalams rodo savo dantis? VSD gynėjai gal teigtų, jog R. Paulauskas, Z. Vaišvila ir kiti „blogiečiai“ skleidžią melagingą informaciją, siekdami “pakenkti Lietuvos Respublikos nacionaliniams interesams ar destabilizuoti padėtį valstybėje”.

Bėda ta, kad neturime patikimų priemonių, kurios leistų nustatyti, kada žmogus meluoja, o ne tik klysta ar neteisingai įvertina padėtį (mokinys, kuris neteisingai sprendžia matematikos užduotį ar padaro klaidą diktante, nėra melagis), ir kokie yra žmogaus motyvai, kas juos skatina vienaip ar kitaip elgtis. Neabejoju, kad B. Genzelis ir A. Sakalas stengiasi atkreipti žmonių dėmesį į, jų nuomone, prezidentės sukeliamą grėsmę Lietuvos valstybei. Bet kas gali įrodyti, o ne tik spėlioti, kad R. Paulauskas ir Z. Vaišvila elgiasi piktybiškai, o ne patriotizmo skatinami? Gal jie nuoširdžiai tiki, jog Lietuva turėtų išstoti iš ES. Net jei būtų pagrindo įtarti, kad jų motyvai nėra vien geranoriški, žodžio laisvė nėra suteikiama tik šventiesiems ir tyriesiems.

Nereikia sureikšminti VSD veiksmų. Seniai aišku, kad tai pasimetusi tarnyba, negebanti pasimokyti iš savo klaidų. Bet du šio besitęsiančio serialo momentai glumina. Pirma, kad daugiau politikų nekritikavo VSD veiksmų, nors gal jie mano, jog nėra prasmės priekaištauti tokiai beviltiškai organizacijai. Antra, kad vis daugiau žmonių pritaria minties policijos įvedimui. Jau imtasi priemonių Lietuvos žmones, labiausiai rusus, „apsaugoti“ nuo Rusijos televizijos kanalų, dabar siūloma tolesnį žingsnį, būtent bausti tuos, kurie skleidžia dezinformaciją.

Griežtesnėms priemonėms lyg ir pritaria Leonidas Donskis, kuris rašo, kad „suprantu intencijas, kad reikia kovoti su visais mėginimais destabilizuoti padėtį. Esant piktybiškam, ciniškam melui apie mažumų padėtį arba demokratijos būklę Lietuvoje, už tokią dezinformaciją teisiniais mechanizmais galima persekioti ir bausti.“ Lietuva laimi „informacijos karą“ su Rusija, bet reikia klausti, ar pergalės kaina – teisių ribojimai ir minties kriminalizavimas – nėra per didelė.