K. Girnius. Kodėl prapylė socdemai ir konservatoriai ir kas formuos koaliciją?

Antrame, kaip ir pirmame, Seimo rinkimų ture būta staigmenų. Daugiausia dėmesio sulaukė netikėtai didelę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pergalę. Ji buvo unikali tuo, kad „valstiečiai“ skynė mandatus ir mieste, ir kaime.

Anksčiau konservatoriai dominuodavo miestuose, bet prastai pasirodydavo kaimuose. Socdemams sekdavosi provincijoje, bet jie sulaukdavo triuškinančių pralaimėjimų didmiesčiuose. Prieš ketverius metus Seimo rinkimuose socdemai iškovojo pergalę 20 vienmandatėse apygardose, šįmet keturiose. Tik 1996 m. partija pergyveno tokio masto nesėkmę. Konservatoriai irgi neturi kuo džiaugtis. Vietoje tų 20 mandatų, kuriuos laimėjo 2012 m., jie šį kartą surinko tik 10, o Kaune – tik vieną iš aštuonių.

Socdemų nesėkmė buvo labiau prognozuojama. Korupcija ir nekompentencija lėmė partijos likimą – korupcijos būta per daug, kompetencijos per mažai. Socdemų sąskaiton buvo priskirti ir koalicijos partnerių nusižengimai, o konservatoriai veiksmingai, nors ir dirbtinai eskalavo „auksinių šaukštų“ skandalą. Socdemai negali skųstis, panašiomis aplinkybėmis jie būtų elgęsi panašiai. Partiją taip pat užliūliavo gyventojų apklausos, kurios iki rinkimų rodė, kad žmonės esą patenkinti Vyriausybės ir premjero darbu. Niekada nesupratau, kodėl ši neveiksminga Vyriausybė buvo taip aukštai vertinama. Bet burbulas susprogo socdemams pačiu netinkamiausiu laiku, būtent, kai atėjo laikas balsuoti. 1996 m. rinkimų katastrofa galutinai nesužlugdė socialdemokratų, nes jie turėjo išganytoją Algirdo Brazausko asmenyje. Dabar partija yra beveidė ir neatmestina galimybė, kad buvusi „valstybės“ partija niekada neatkovos tų aukštumų, kuriose visai neseniai skrajojo.

Burbulas susprogo socdemams pačiu netinkamiausiu laiku, būtent, kai atėjo laikas balsuoti. 1996 m. rinkimų katastrofa galutinai nesužlugdė socialdemokratų, nes jie turėjo išganytoją Algirdo Brazausko asmenyje. Dabar partija yra beveidė ir neatmestina galimybė, kad buvusi „valstybės“ partija niekada neatkovos tų aukštumų, kuriose visai neseniai skrajojo.

Kęstutis Girnius

Manytum, kad rinkėjams beveik vieningai nusigręžus nuo valdančiųjų partijų, TS-LDK, kaip ryški alternatyva, būtų pasiekusi įspūdingų rezultatų. Bet jų nesėkmė buvo net didesnė nei 2012 m., kai premjeras Andrius Kubilius buvo beveik nepopuliariausias žmogus Lietuvoje. Konservatoriai patys atsakingi už savo pralaimėjimą, nes išsišovė į koją, vesdami itin nevykusią rinkimų kampaniją. Didžiausia klaida – nutarimas skirti ypatingą dėmesį naujam partijos pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui. Jo veidas išskirtinai šmėkščiojo televizorių ekranuose bei interneto puslapiuose, rinkimų plakatuose ir stenduose. Kažkodėl buvo užmiršta, kad jis neišvengiamai siejamas su savo seneliu ir kad Vytautas Landsbergis, nors ir pagrindinis nepriklausomybės kalvis, yra vienas nemėgstamiausių Lietuvos politikų. Susitapatindami save su jaunuoju Landsbergiu, konservatoriai priminė rinkėjams, kodėl jiems konservatoriai atgrasūs. Agresyvi, arogantiška G. Landsbergio laikysena debatuose tik sustiprino neigiamą jo įvaizdį. Nesuprantu, kodėl konservatoriai sukūrė šitokį asmenybės minikultą, kai savo gretose turi gerbiamų ir populiarių politikų, kaip Ingrida Šimonytė ar net Irena Degutienė. Būta ir kitų klaidų. Partija per mažai reikšmės skyrė socialiniams klausimams, vėl negebėjo parodyti, kad jai rūpi likimo nuskriaustieji.

Kažkodėl buvo užmiršta, kad Gabrielius neišvengiamai siejamas su savo seneliu ir kad Vytautas Landsbergis, nors ir pagrindinis nepriklausomybės kalvis, yra vienas nemėgstamiausių Lietuvos politikų. Susitapatindami save su jaunuoju Landsbergiu, konservatoriai priminė rinkėjams, kodėl jiems konservatoriai atgrasūs.

Kęstutis Girnius

Normaliomis aplinkybėmis tokią ryškią pergalę pasiekusi partija turėtų lengvai sutelkti valdančiąją koaliciją. Bet aplinkybės nėra normalios. Kitos partijos dar nevisiškai susitaikė su pralaimėjimu, dar viliasi, jog „valstiečiai“ susiskaidys ir iširs. Reikšmingas ir prezidentės Dalios Grybauskaitės vaidmuo. Po susitikimo Ramūnas Karbauskis tikino, kad LVŽS turi absoliutų prezidentės D. Grybauskaitės pasitikėjimą. Šventas naivumas. Prezidentės absoliutų pasitikėjimą turi tik tie, kurie absoliučiai tenkina jos norus ir vykdo jos nurodymus. Prezidentė neslepia savo nuostatų.

Po susitikimo su valstiečių ir konservatorių vadovais, ji palinkėjo valstiečiams suburti skaidrią ir atsakingą valdančiąją koaliciją – supraskite, kad tai koalicija be socdemų. Ji neminėjo jokių galimų koalicijos partnerių, nes nereikėjo. Jos norai žinomi. Antradienį jos patarėjas vidaus politikai Mindaugas Lingė aiškino, kad LVŽS turės eiti į kompromisus su galimais partneriais, švelninti savo derybines pozicijas, imtis atsakomybės už sklandų valstybės valdymą. Sprendžiant iš spaudos pranešimų, nematyti, kad M. Lingė būtų raginęs kitas partijas siekti kompromisų ar nusileisti, nors manytum, kad pralaimėtojai turėtų būti net lankstesni.

LVŽS ir konservatorių santykiai nėra geriausi. Prieš kelerius metus R. Karbauskis apkaltino A. Kubilių šmeižtu dėl jo pastabų apie R. Karbauskio politines iniciatyvas ir galimas sąsajas su Rusijos minkštosiomis galiomis. Teismas atmetė skundą. A. Kubilius dabar reikalauja, kad asmenys, kurie pasirašys būsimąją koalicijos sutartį, pereitų Valstybės saugumo departamento patikrą. Pastaba taikoma R. Karbauskiui. Vis dėlto pastaruoju metu tarpusavio santykiai sušvelnėjo. Ėjimas į valdžią konservatoriams galėtų būti naudingas. Jie stovėtų prie valdžios vairo, formuotų Vyriausybės politiką, galėtų nuo pat pradžių priešintis, jų nuomone, ydingiems projektams. Jiems veikiausiai tektų svarbūs krašto apsaugos ir užsienio reikalų ministerijų portfeliai.

Jausdami prezidentės užnugarį, konservatoriai lošia va bank, teigdami, kad liberalai turi būti kviečiami į koaliciją. Konservatoriai su liberalais turėtų 45 mandatus, nedaug mažiau negu valstiečiai, tad jėgos būtų apylygės. Būdami labiau patyrę, labiau drausmingi, geriau susipažinę su parlamentinio darbu ir šalies valdymu, dešinieji prarytų ir suvirškintų „valstiečius“. Tik politiniai savižudžiai įsileistų į koaliciją tokį dramblį.

Nors socdemai irgi branginasi, jie turėtų būti labiau sukalbami, nes jų pozicija labiau desperatiška. Jei po savo milžiniško pralaimėjimo, jie būtų priversti ketverius metus gyventi opozicijos dykumoje, vargu ar partija atsigautų. Tapusi vienintele realia LŽVS koalicijos partnere, partija galėtų išreikalauti neproporcingai daug ministrų portfelių ir Seimo komitetų pirmininkų postų. Kai kurios valstiečių nuostatų jiems nepriimtinos, bet abi partijos nominaliai priklauso kairei, tad turėtų rasti bendrą kalbą. O jei dalyvavimas Vyriausybėje priverstų socdemus labiau rūpintis darbuotojais negu darbdaviais, tai lengvintų jų pastangas reabilituotis savo buvusių rinkėjų akyse.

Lietuvoje išankstinių rinkimų nebūta nuo 1992 m. Stulbinanti Sąjūdžio nesėkmė pamokė politikus, kad tokie rinkimai gali kainuoti jiems mandatus, o jų partijoms – politinę galią. Nuo to laiko valdančiosios partijos suskaičiuodavo, kad išankstiniai rinkimai tik susilpnintų jų pozicijas, tad jų vengdavo kaip velnias kryžiaus. Padėtis dabar kita.

Manau, kad visos partijos, išskyrus gal LŽVS, mano, kad pakartotiniuose rinkimuose joms sektųsi geriau, kad rinkėjai jiems būtų palankesni. Tad kyla didelė pagunda užkirsti kelią Vyriausybės sudarymui, keliant nepriimtinas sąlygas dalyvavimui. Toks kelias nėra be rizikos. Geresni rezultatai nėra užtikrinti. Dar svarbiau, daugelio rinkėjų akyse toks žingsnis galėtų sukompromituoti visą politinę sistemą, didinti jau ir taip nepriimtinai didelę apatiją ir priešiškumą politinėms partijoms. Atseit, kai žmonės pagaliau išreiškė savo nuomonę, tradicinės partijos jos nepaisė ir sabotavo tautos valią.

Kas bus? Konservatoriai tars pirmą žodį. Jei jie atsisakytų ketinimų prastumti liberalus, galėtu sudaryti koaliciją, kuri bent iš pradžių turėtų prezidentės palaikymą. Konservatoriams atsisakius, atsivertų duris koalicijai su socdemais, nors tai netenkintų D. Grybauskaitės. Negalima atmesti galimybės, kad nebus susitarta ir reikės šaukti išankstinius rinkimus. Tai mažiausiai patrauklus variantas, bet ir mažiausiai tikėtinas.