K. Girnius. Krokodilo ašaros policinėje valstybėje

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pastangos išaiškinti, kas nutekino informaciją apie Rusijos ketinimus rengti informacines atakas prieš Lietuvos pareigūnus bei STT vartojamos priemonės ir spaudimas žurnalistams sukėlė tikrą audrą. Pasipylė priekaištų ir kaltinimų lavina, nukreipta prieš STT ir Generalinę prokuratūrą. Iš tiesų yra dėl ko pasipiktinti, bet susidaro įspūdis, kad persistengiama rodyti pagarbą žiniasklaidai ir informacijos laisvei, perdėm skubama įtraukti Lietuvą į policinių valstybių gretas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareikalavo, kad STT atliktų tarnybinį patikrinimą ir išsiaiškintų, ar nebuvo pažeistos žurnalistų teisės. Premjeras Algirdas Butkevičius, „Tvarkos ir teisingumo“ vadovas Rolandas Paksas, daugelis politinių partijų ir veikėjų reiškė pasipiktinimą ir pasmerkė STT veiksmus. Jie patogiai užmiršta, kad nevykę įstatymai sudaro sąlygas nevykusiam VSD ir STT veikimui, ir kad patys politikai priima įstatymus, kurie reguliuoja VSD ir STT veiklą.
Kai kurie buvę VSD vadovai irgi suskubo išreikšti savo pasipiktinimą, duodami suprasti, jog jų vadovavimo laikais tokių dalykų nebuvo. Bet ne vakar VSD išsikovojo specialias teises ir ne vakar VSD slapta pritarė CŽV kalėjimo įkūrimui Lietuvoje.

Žurnalistai skuba apsigaubti ketvirtosios valdžios skraiste. Iš tiesų galime didžiuotis, kad kai kurie jų nepriekaištingai atlieka savo darbą. Bet gerokai daugiau žurnalistų rašo apie seksą ir stilių, madas ir maistą, popžvaigzdes ir krepšininkus, automobilių avarijas ir ekstrasensus negu apie politiką. Laikraščiai ir žiniasklaida ne tiek jau daug dėmesio skiria valstybės reikalams, nes mažindami rimtų žinių pasiūlą, jie sumažino ir paklausą. 

Vis dėlto ši liūdna istorija daug ką pasako apie Lietuvos teisėsaugos sistemą, jos trūkumus, negebėjimą suprasti savo užduočių. Viskas prasidėjo nutekinta slapta informacija – informacija, kurią reikėjo paviešinti, norint neutralizuoti galimus Rusijos slaptųjų tarnybų veiksmus. BNS nepaskelbus medžiagos, ji būtų buvusi nutenkinta kam nors kitam. Tai rodo ir tai, kad prezidentė taip greitai paminėjo žinanti apie šiuos kėslus.

Normaliomis aplinkybėmis valdžia turėtų turėti nustatytą procedūrą ir forumą visuomenei informuoti apie galimas grėsmes. Bet Lietuvoje VSD įslaptina medžiagą ir nei prezidentas, nei premjeras, nei kitas aukštas pareigūnas negali jos paskelbti savo nuožiūra. Šiuo atžvilgiu VSD klerkai primeta savo sąlygas aukščiausiems Lietuvos valdžios žmonėms. Premjeras atsiduria kvailoje padėtyje. Konstitucija įpareigoja jį garantuoti valstybės saugumą, bet panašiais atvejais neleidžia jam imtis reikalingų veiksmų būtent gyventojams pranešti apie būsimas provokacijas. VSD užsiima grėsmių įvertinimu ir pažymų rašymu, o ne grėsmių prevencija, bet užkerta kelią kitiems veiksmingai reaguoti…

Akivaizdu, jog reikia peržiūrėti VSD veiklą reguliuojančius teisinius aktus ir juos atitinkamai papildyti ir pataisyti, juolab, kad geriau šiuos reikalus išmanantieji mano, kad pats VSD suvaidino pagrindinį vaidmenį parengiant organizacijos veiklą tvarkančius įstatymus. Seimas seniai žino, kad VSD reguliuojantys įstatymai turi trūkumų, bet tebetoleruoja šią padėtį. Seimo nariai neturėtų nei skųstis, nei piktintis VSD ir STT veiksmais, nei lieti krokodilo ašarų, bet atlikti savo darbą ir priimti įstatymus, kurie pažabotų galimą VSD savivaliavimą ir užtikrintų, kad VSD tarnauja valstybei, o ne ją šokdina. Aukštieji Lietuvos pareigūnai, ne VSD turi tarti galutinį žodį, ką reikia įslaptinti ar išviešinti.

VSD vadovas turėtų turėti bent minimalų politinį išprusimą, suprasti galimas savo veiksmų pasekmes. Jis turėjo suprasti, kad išviešinimas tarnavo valstybės interesams ir tuo baigti visą reikalą. Bet kažkodėl jis paprašė Generalinį prokurorą pradėti ikiteisminį nutekinimo tyrimą. Kaip pastebėjo daugelis apžvalgininkų ir politikų, Lietuvos teisėsaugos institucijos nesiėmė tokių veiksmų, kai dėl žinių apie „Snoro“ banko bankrotą buvo padaryta milijardinė žala Lietuvos piliečiams, ir, ko gero, sudarytos sąlygos sukčiams laiku ištraukti pinigų iš banko. VSD vadovas turi bent minimaliai suprasti, kurios paslaptys svarbios ir kurios ne, ir kokiais atvejais reikia aiškintis, kas jas nutekino.

Kęstutis Girnius

Susidaro įspūdis, kad STT vaikinai sėdi sudėję rankas, laukdami užduočių lyg visos rimtos bylos būtų jau išspręstos, o nusikaltėliai seniai pažaboti. Jei tiek daug jų užsiiminėja šitokia byla ir panašiais menkniekiais, tai reiškia, kad jie neturi ko daryti, ir reikia bent dalį jų atleisti ir pervesti į kitą tarnybą, kurioje jie dirbtų rimtą darbą.

Eilinį kartą neadekvačiai reagavo Generalinė prokuratūra. Gavusi VSD prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą, ji suskubo jį vykdyti negailėdama nei laiko, nei pastangų. Nežinia kiek tarnautojų įnikę dirba, stengdamiesi išaiškinti šį „didelį nusikaltimą“, nors jų yra nemažai. Bet prokuratūrai neuždrausta vartoti savo smegenis: atskirti pelus nuo grūdų, ir nutarti, kurioms byloms skirti pirmenybę. Būtų galima pradėti šimtus įvairiausių tyrimų, nurodinėti policijai, kad ji sulaikytų visus eismo taisykles pažeidžiančius pėsčiuosius, smulkius kišenvagius, nepilnamečius, perkančius alkoholinius gėrimus, arba viešumoje, ne tik prie Prezidentūros, besišlapinančius vyrus, užuot siekus pažaboti stambius kyšininkus, kontrabandininkus. VSD prašymą reikėjo labai vangiai svarstyti, o ne pradėti tyrimą skubos tvarka.

Tai ne pirmas kartas, kai prokuratūra negeba nustatyti prioritetų. Apstu pavyzdžių. Vienas akivaizdžiausių – tai kelerius metus tęsęsis Eglės Kusaitės persekiojimas, vis naujų kaltinimų kėlimas. Prokuratūros vadovybė turėjo nutraukti vendetą prieš Kusaitę ir įspėti ją persekiojusios prokurorus, kad jų elgesys nepateisinamas.

Ir STT ne kaip atrodo. Susidaro įspūdis, kad tarnybos vaikinai sėdi sudėję rankas, laukdami užduočių lyg visos rimtos bylos būtų jau išspręstos, o nusikaltėliai seniai pažaboti. Jei tiek daug jų užsiiminėja šitokia byla ir panašiais menkniekiais, tai reiškia, kad jie neturi ko daryti, ir reikia bent dalį jų atleisti ir pervesti į kitą tarnybą, kurioje jie dirbtų rimtą darbą.

Pagaliau kyla klausimas, kokiame pasaulyje gyvena teisėsaugos organų vadovai, kad jie negalėjo numatyti žurnalistų persekiojimo pasekmių, kaip į tai bus reaguojama ne tik Lietuvoje, bet ir kitur, kaip tai paveiks Lietuvos įvaizdį ES pirmininkavimo metu. Ir kaip bus dėkingi Lietuvos priešai, gaudami tokius puikius įrodymus, jog spauda persekiojama, informacijos laisvė varžoma, kad nuo savivaliavimo kenčia ne tik BNS, bet ir „Pervyj baltijskij kanal”. Jei ne Lietuva, tai bent Rusija gali džiaugtis, kad Lietuva turi tokius puikius teisėsaugininkus.