K. Girnius. Lietuvos komunistų partija – nusikalstama organizacija?

Praeitą ketvirtadienį Seimas atmetė konservatorių rezoliucijos projektą, kad Lietuvos komunistų partija (LKP) būtų pripažinta nusikalstama organizacija ir šalies gyventojų genocido vykdytoja. Už projektą balsavo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33 parlamentarai.

Gerai, kad rezoliucijos projektas buvo atmestas, bet ir gerai, kad jis buvo pristatytas. Reikia nuodugniau ištirti LKP veiklą, atsisakyti tų pasakėlių vaikučiams, kuriose aiškinama, jog komunistai nuosekliai dirbo Lietuvai, išskirtinai rūpinosi šalies gerove, saugojo ją nuo Kremliaus ir rusų kėslų.

LKP įvertinimas yra itin jautrus, neišvengiamai politizuotas klausimas, tad netinka jo nagrinėti rinkimų kampanijos įkarštyje. Ne be pagrindo socdemas Algirdas Sysas klausė „kodėl tokius arba panašius klausimus jūs visada keliate, kai iki rinkimų lieka pusė metų ar dar mažiau, ir ypač tada, kai jūs esate opozicijoje?“

Reikia pripažinti, kad dėl įvairių priežasčių LKP veikla dar nėra tinkamai ištirta. Prisidėjo LDDP pergalė 1992 m. Seimo rinkimuose, Algirdo Brazausko, Liongino Šepečio ir kitų partijos veikėjų tendencingi atsiminimai, kuriuose jie nudailino ir iškupiūravo praeitį, neveiksminga liustracija, aistringa partinė polemika. Svarbų vaidmenį suvaidino ir tai, kad LKP buvo ne tik Lietuvos, bet ir lietuvių komunistų partija, tad kritiškas LKP vertinimas mestų šešėlį ant nemažai Lietuvos gyventojų.

Be nuodugnesnių tyrimų parlamentarai tik reiškia savo išankstines nuostatas. Tad Seimas turėtų skirti nemažą pinigų sumą, pusę milijonų eurų, gal net daugiau, tyrimų programai, kad pagaliau geriau suprastume, kas įvyko, kas ką darė, ir ne tik per pirmuosius sovietmečio metus. Praėjus kokiems penkeriems ar daugiau metų, būtų galima racionaliau svarstyti šį klausimą, nors vargu, ar Seimo rezoliucija, kuri keliais sakiniais apibūdina ir apibendrina sudėtingą praeitį, yra tinkamiausia priemonė istorijai vertinti.

Pokario metais Lietuvoje žmonės buvo tremiami anksčiau ir dažniau negu Estijoje ir Latvijoje, o trėmimai nebuvo rengiami be LKP indelio. Vietos komunistai, ne politrukai iš Donetsko ar Odesos, nutardavo, kurie Dzūkijos kaimelio gyventojai bus tremiami.

Kęstutis Girnius

Niekas neneigia, kad Stalino metais Lietuvoje vyko masiniai nusikaltimai, kad daugiau negu šimtas tūkstantis žmonių buvo ištremti. Bet vis dar stengiamasi tam tikrus aspektus apeiti, sušvelninti, nutylėti, suversti atsakomybę Stalinui, Berijai, apskritai nelietuviams. Šios pastangos nesąžiningos. Pokario metais Lietuvoje žmonės buvo tremiami anksčiau ir dažniau negu Estijoje ir Latvijoje, o trėmimai nebuvo rengiami be LKP indelio. Vietos komunistai, ne politrukai iš Donetsko ar Odesos, nutardavo, kurie Dzūkijos kaimelio gyventojai bus tremiami, net jei jie, kaip šiomis dienomis nuteistas Aleksandras Kardanovskis, kartais pasirašydavo būtinus tremties bylos dokumentus. Lietuviai entuziastingai trėmė lietuvius, nors su kitataučių priežiūra.

Verta prisiminti, kokie žiaurūs buvo tie trėmimai, kad būdavo sudaromi atsarginiai tremiamųjų sąrašai, pagal kuriuos vienai šeimai išvengus sulaikymo, būtų galima ją pakeisti kita, tuo užtikrinant, jog „planas“ būtų įgyvendintas. Valdžia sąmoningai kurstė neapykantą. 1948 m. „Literatūros ir meno“ 20 numeryje, išleistame gegužės 26 d., tai yra, praėjus keturioms dienoms po masinių trėmimų, kai buvo išvežta 40 000 žmonių, žinomi rašytojai be jokių išlygų ragino susidoroti su „priešu“. Nors jie keikė partizanus, aplinkybės leido suprasti, kad pastabos taikomos ir išvežtiesiems. Juozas Baltušis rašė, kad Lietuva „negali toliau kęsti niekšingųjų šliužų“. Julius Būtėnas tvirtino, kad Lietuvos liaudis „reikalauja apsivalyti nuo visų šlykščiųjų parazitų“. Biologinėmis metaforomis pasikliovė ir Vladas Mozūriūnas, savo eilėraštyje rašydamas, kad „Jus laimina tokie, kaip jūs bedvasiai, sutanomis apvilkti kirminai.“

Stalino metai buvo juodžiausi, bet per visą sovietmetį Lietuvoje, kaip ir visoje SSSR, vyravo represinė sistema, kuri susidorodavo su visais oponentais. Kremlius patikėdavo represijas ir tvarkos palaikymą vietos komunistams, kurie nenuvylė savo viršininkų, nes be didesnių išlygų jie mąstė tomis pačiomis kategorijomis, turėjo tą pačią pasaulėžiūrą kaip aukštieji TSKP pareigūnai. Šiuo atžvilgiu pamokantys yra A. Brazausko pasisakymai, kad Nobelio premiją suteiks tam, kuris parodys, kaip Lietuva galės apsieiti be Tarybų sąjungos, kad nekalbės, kol kabės šitas skuduras (Lietuvos trispalvė), jo klausimas, kas gins Lietuvą, jei ne tarybinė armija. Vėlesni A. Brazausko, kaip ir kai kurių kitų LKP narių, nuopelnai Lietuvai yra neabejotini, bet neginčytina, kad jie ištikimai tarnavo Maskvai.

SSSR valdymo sąranga buvo grindžiama etnoteritoriniu federalizmu, kuris suteikė daug galių sąjunginėms respublikoms, atsakingi partiečiai galėjo tarnauti ir Maskvai, ir Lietuvai, savo mintyse jų net neatskirdami. Su itin retomis išimtimis Lietuvos, kaip ir kitų sąjunginių respublikų, išskyrus Rusijos ir Ukrainos, komunistai dirbo savo respublikoje, tad su ja ir susitapatindavo. Lietuvai naudingus darbus buvo galima atlikti be jokių patriotinių sentimentų, nesiekiant tarnauti lietuvybei.

Būtų svarbu palyginti, kaip atitinkamomis sąlygomis veikė kitų sovietinių respublikų vadovai. Verta prisiminti kai kurių Latvijos partiečių kovą prieš rusinimą. 1956 m. Latvijos kompartija priėmė nutarimą, nurodantį, jog atsakingi, plačiau su žmonėmis bendraujantys pareigūnai turi per dvejus metus išmokti rusų ir latvių kalbas, arba neteks savo darbo. 1959 m. Latvija kartu su Azerbaidžanu pasipriešino siūlymui padaryti tik rusų, bet ne vietos kalbos pamokas privalomas visose mokyklose. Dėl šių protestų siūlymas nebuvo priimtas dvidešimt pirmajame TSKP suvažiavime.

Lietuva tylėjo, nors gal dėlto, kad tautinė padėtis buvo palankesnė. Eduardsas Berklavsas ir kai kurie kiti atsakingi Latvijos partiečiai buvo apkaltinti nacionalizmu ir išmesti iš partijos. „Šeimininkas“ Antanas Sniečkus nesulaukė tokio likimo. Gal jis buvo pakankamai atsargus, gal Kremlius suprato, jog jis saviškis?

Kartais abejojama, ar išvis reikia tirti praeitį. Esą tokie tyrimai tik skatina priešiškumą, viešumon iškelia nuoskaudas, kurių geriau neprisiminti. Perdėm optimistiška manyti, kad prisimindami praeitį, galėsime išvengti praeities klaidų. Šįmet išleistoje knygoje „In Praise of Forgetting“ („Pagiriamasis žodis užmarščiai“) Davidas Rieffas nurodo, kad naivu manyti, jog Holokausto priminimas užkirs kelią ateities genocidams, ką jau parodė masinės žudynės Bengladeše, Kampučijoje ir Ruandoje. Jis pažymi, kad reikia Holokaustą prisiminti dėl kitų priežasčių.

Sovietų okupacija tęsėsi pusę amžiaus. Tai nepaprastai ilgas sąmoningos lietuvių tautos gyvenimo laikotarpis. To laikotarpio negalima suprasti, nuosekliau nesusipažinus su kompartijos istorija, nepašalinus baltų dėmių.

Nereikia nuogąstauti dėl galimų raganų medžioklių. Pagrindinius praeitį pagražinančius naratyvus tvirtai palaiko daugelis, LKP gynėjų gretos greit neišnyks. Prisiminkime isteriją, kuri kilo, kai buvo nurodyta, jog Justinas Marcinkevičius kartais skleidė įprastą kompartijos propagandą. Ką nauji tyrimai beparodytų, nemažai lietuvių tebemanys, kad komunistai buvo nepriekaištingi patriotai. Bet mes kiti bent daugiau žinosime apie savo tautos praeitį.