K. Girnius. Nestebina, kad gyventojai nutaria palikti Lietuvą visiems laikams

45 proc. Lietuvos gyventojų nepritaria Darbo kodeksui, 10 proc. pritaria, likusieji neturėjo tvirtos nuomonės. Tai rodo naujienų agentūros BNS užsakymu rinkos tyrimų kompanijos RAIT gegužės mėnesį atlikta apklausa.

Net jei kitos apklausos rodytų šiek tiek didesnį pritariančiųjų procentą, duomenys negali džiuginti valdančiosios klasės. Darbo kodekso pataisos yra vienas svarbiausių praeito dešimtmečio Seimo sprendimų. Seimas, darbdavių ir darbininkų atstovai rengė jas kelerius metus, savo pastabomis, priekaištais ir veto į diskusijas įsitraukė prezidentė Dalia Grybauskaitė. O rezultatui pritaria tik kas dešimtas lietuvis.

Seimas turėtų gėdytis: arba jis priėmė nevykusį daugelio gyventojų interesų ir lūkesčių neatitinkantį įstatymą, arba įstatymas yra tinkamas, bet Seimas nesistengė ar negebėjo deramai išaiškinti jo privalumų, duoti atkirtį kritikams. Abiem atvejais jis neatliko savo pagrindinio darbo, ne sutelkė, bet suskaidė Lietuvos gyventojus. Manytina, dar labiau smuks ir taip šlubuojantis Seimo ir Vyriausybės autoritetas. Priešingi Darbo kodekso vertinimai rodo, jog didėja praraja tarp pasiturinčiųjų ir vargingesniųjų. Turtingesnieji palaikė kodekso pataisas, aiškindami, jog jos skatins investicijas ir darbo vietų kūrimą. Mažas pajamas gaunantys gyventojai nuogąstavo, kad bus lengviau juos atleisti iš darbo.

Kas valdžiai ir elitui priimtina, eiliniams piliečiams svetima, jei ne atgrasu. Optimistas gali aiškinti, kad valdžia priėmė skaudų, nepopuliarų bet ir reikalingą įstatymą, bet kad po kokių penkerių metų ir darbininkai supras, jog buvo priimtas teisingas ir jiems naudingas sprendimas. Bet, kol tai įvyks, jei išvis įvyks, daugeliui Seimo sprendimas taps dar viena priežastimi nepasitikėti valdžia, jos gebėjimu atstovauti eilinių žmonių interesams.

Valdžia turi ištirti, kodėl žmonės taip reagavo į įstatymą, kokie veiksniai lėmė jų sprendimus, ar juos labiau veikė radijas, televizija, socialiniai tinklai, kokios rūšies argumentai turėjo didesnį poveikį ir kodėl. Be nuodugnesnių sociologinių tyrimų nežinosime, kaip piliečiai priima spendimus, ypač dėl tokių svarbių įstatymų kaip kodekso pataisos, kurios veikia visus gyventojus. Suprasti žmonių mąstymą itin svarbu šiomis dienomis, kai žmonės gali išreikšti nepasitenkinimą valdžia ne tik atiduodami savo balsus opozicijai arba nedalyvaudami rinkimuose, bet ir emigruodami. Išvykusiųjų jau ir taip per daug.

Seniai akivaizdu, kad daugelis elito atstovų žiūri iš aukšto į paprastus žmones, neslepia savo arogancijos, pabrėžia savo pranašumą. Mes daugiau pasiekėme, tad turime teisę į geresnius atlyginimus ir kitas privilegijas. Nesistengiama užjausti tų, kuriems laimė nenusišypsojo ar kuriems mažiau sekasi. Praeitą savaitę Vyriausybė laikinai atidėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymą pirmą kartą po devynerių metų pertraukos kelti bazinį dydį, nuo kurio priklauso politikų, pareigūnų, tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų algos. Nors visiems paliestiesiems bazinis dydis padidėtų tuo pačiu procentu, tai nereiškia, kad į visų kišenes įplauktų vienoda suma eurų. Kuo didesnis asmens atlyginimas, tuo daugiau eurų jis gautų. Premjero atlyginimas padidėtų 38 eurais, aukščiausių kategorijų valdininkai ir biurokratai gautų šiek tiek mažiau, žemiausio rango „biudžetininkams“ nutrupėtų vos keli eurai.

Man nesuprantama, kodėl mažiau sudėtingą darbą dirbantys ne tik turi uždirbti mažiau, bet jų atlyginimai negali net priartėti prie sudėtingesnį darbą dirbančiųjų?

Kęstutis Girnius

Kilo diskusijų, ar teisinga, kad daugiausia uždirbantieji gautų dar daugiau pinigų. Socdemas Algirdas Sysas nematė jokių problemų ar dilemų. „Juk negali Seimo narys gauti mažiau už valytoją. Politiką renka, turi būti ir įvertinimas. Jei norime geros politikos, tai turi būti ir atitinkami žmonės.“ Pasak A. Syso, tai normali pasaulio praktika. Algirdas Sysas – ne tik socdemas, bet dar priklauso kairiajam socialine gerove besirūpinančiam partijos sparnui. Manytum, kad kažkokiame socdemų vadovėlyje jis būtų skaitęs, jog reikia rodyti pagarbą visiems, net juodžiausius darbus dirbantiems darbininkams. Pamoka nebuvo įsisąmoninta. A. Sysas yra Seimo narys, jis turi būti įvertintas, jam priklauso didelis atlyginimas, kitaip nei valytojai, kuriai dera menka alga. A. Syso pastabose nėra nė kvapo solidarumo, nė jokio supratimo, kad valytojoms gali būti sunku sudurti galą su galu, tad gal reikėtų stengtis gerinti jų, o ne tik savo, sąlygas. Gal šiomis dienomis kitų šalių socdemai panašiai galvoja, bet retas taip tiesmukai ir grubiai rodys savo abejingumą tiems, kurių interesus jie esą gina. A. Sysui net nekilo mintis, kad išimties tvarka vieną kartą būtų galima visiems duoti tą pačią sumą pinigų, atsižvelgus į tai, kad atlyginimai jau devynerius metus sumažinti, o dėl infliacijos labiausiai nukentėjo mažiausiai uždirbantieji. Tai būtų mažas simbolinis solidarumo gestas, bet solidarumas yra svetimas Lietuvos grietinėlei.

Sysas yra Seimo narys, jis turi būti įvertintas, jam priklauso didelis atlyginimas, kitaip nei valytojai, kuriai dera menka alga. Syso pastabose nėra nė kvapo solidarumo, nė jokio supratimo, kad valytojoms gali būti sunku sudurti galą su galu, tad gal reikėtų stengtis gerinti jų, o ne tik savo, sąlygas.

Kęstutis Girnius

2010 m. Lietuvos Konstitucinis teismas (KT) priėmė nutarimą, kuriame teigiama, kad „netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai“ būtų sumažinti taip, kad „atliekančio sudėtingą darbą aukšto kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo.“ Man nesuprantama, kodėl mažiau sudėtingą darbą dirbantieji ne tik turi uždirbti mažiau, bet jų atlyginimai negali net priartėti prie sudėtingesnį darbą dirbančiųjų? Kodėl iš Vyriausybės atimama teisė keisti atlyginimų sandarą, mažinant skirtumus tarp mažiau ir daugiau uždirbančiųjų? KT savo nutarimą grindė „proporcingumo“ principu, nors nebandė išaiškinti, kas yra tas lemiamą vaidmenį įgijęs proporcingumas. Bet buvo aišku, kad itin dideli KT teismo teisėjų atlyginimai tokie ir liks, ir nebus leidžiama kitų atlyginimams net priartėti prie teisingumo korifėjų uždarbio. KT pavertė savo algų gynimą ir atlyginimų nelygybę konstitucinėmis doktrinomis. Jei A. Sysui būtų kilusi socialdemokratiška mintis vieną kartą visiems mokėti tą pačią pinigų sumą ir jei jam būtų pasisekę laimėti Seimo pritarimą, KT, ko gero, nutartų, kad toks pinigų padalijimas pažeidžia „proporcingumo“ principą, taigi ir konstituciją. Nestebina, kad daugelis gyventojų nusiplauna rankas ir nutaria palikti Lietuvą visiems laikams.

Nenoriu būti nesuprastas. Neteigiu, kad žmonės emigruoja dėl KT nutarties, dauguma jos nežino. Bet ši nutartis, kaip ir A. Syso pastabos, atsiduoda panieka ir abejingumu paprastiems žmonėms. Nebūdami kvaili jie supranta, kaip į juos žiūrima. Jie nemano, kad valdžia rūpinasi jų gerove, tad galvoja, kad Darbo kodekso pataisos pablogins, o ne gerins jų padėtį.