K. Girnius. Paslėpta Maskvos ranka ar valstybės diskreditavimas?

Premjero Algirdo Butkevičiaus užuomina, kad Rusija daro įtaką švietimo darbuotojų profesinėms sąjungoms ir iš dalies inspiravo mokytojų streiką sulaukė nemažai dėmesio. Tvirtinęs, kad kai kurių profsąjungų atstovai vyksta į tam tikras konferencijas Rusijoje, premjeras retoriškai klausė „Kas gali paneigti, kad paskui tam tikri jų pasiūlymai ir norai nėra čia Lietuvoje įgyvendinami?“

Kitą dieną jis traukėsi atgal, atsiprašydamas mokytojų. Bet pakartojo, kad kai kurios šalies profsąjungos bendradarbiauja su Rusijos nepriklausomų profsąjungų federacija, kuri yra įtakinga proputiniška organizacija. Vyriausybės atstovai pažymėjo, kad prie protestuojančių mokytojų prisidėjo kita, su profsąjungomis nesusijusi grupė, ir kad Lietuvai priešiškos jėgos – supraskite, Rusija – gali pasinaudoti protesto nuotaikomis. Nurodoma, kad per protesto eitynes kai kurie dalyviai nešė plakatus, raginančius švietimo finansavimą didinti krašto gynybos sąskaita.

Ne pirmą kartą ši Vyriausybė aiškina, kad naivius mokytojus veikia Rusijos slaptosios tarnybos. 2014 m. gruodžio mėnesį per kitą mokytojų streiką tuometinis švietimo ministras Dainius Pavalkis davė suprasti, jog nereikia atmesti galimybės, kad streiką organizavęs Andrius Navickas gali turėti pašalinių motyvų, atseit gal tarnauja Rusijai. „Mes pasižiūrėsime, ką jis veikia, kaip veikia ir kodėl veikia būtent tuo laiku, kai veikia.“ Polinkis daug kur matyti Maskvos ranką tvirtai įsitvirtinęs Lietuvos politikos padangėje. Premjero ir D. Pavalkio pastabos rodo, kad socdemai, kadaise priekaištavę konservatoriams dėl polinkio klausti „kas gali paneigti?“, pasikliauja panašia taktika, stengdamiesi diskredituoti mokytojus ir kitus, kurie jiems sukelia nemalonumų.

2013 m. JAV energetikos bendrovė „Chevron“ nutarė nutraukti skalūnų dujų paieškas Lietuvoje. Bendrovė pareiškė pasitraukianti iš dujų žvalgybos konkurso dėl reikšmingų pokyčių Lietuvos mokesčių, teisinėje ir reguliavimo aplinkoje, nedviprasmiškai užsiminė, kad ne visi politikai buvo geranoriškai nusiteikę bendrovės atžvilgiu. Šiokį tokį vaidmenį veikiausiai suvaidino gerai organizuoti vietos gyventojų protestai. Pasipylė kaltinimų, kad protestus finansavo ir organizavo Kremlius, radęs naudingų idiotų. Panašios kalbos sklido Rumunijoje, kai „Chevron“ bandymai ten įrengti pirmąjį žvalgymo gręžinį 2013 metų pabaigoje buvo dukart sustabdyti dėl skalūnų dujų eksploatavimo priešininkų demonstracijų.

„Chevron“ nutarimą trauktis iš Lietuvos itin sveikino Seimo nariai Algirdas Sysas ir Algimantas Salamakinas, kuris net žadėjo „bažnyčioje paaukoti žvakę, kad tikrai išeitų“. Kiek prisimenu, A. Sysui ir A. Salamakinui nebuvo priekaištaujama, kad jų laikyseną sąmoningai ar nesąmoningai lėmė Maskvos propaganda. Tai kodėl nemanyti, kad vietos gyventojai priešinosi dujų paieškoms, nes nenorėjo gręžinių savo kaimynystėje ir nuogąstavo dėl galimo poveikio sveikatai ir aplinkai? O jei kas nors juos paveikė, tai kodėl ne socdemai, o Maskva?

Kodėl nemanyti, kad mokytojai nepatenkinti darbo sąlygomis ir mažais atlyginimais, todėl ir streikuoja, o ne dėlto, kad jie tapo Maskvos „informacijos karo“ aukomis? Mane gerokai labiau stebina ne mokytojų streikai, bet tai kad nėra daugiau streikų, kad kitų tiek pat mažai uždirbančių profesijų nariai laikosi pasyviai.

Vyriausybės atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie protestuotojai ragino švietimo finansavimą didinti krašto gynybos sąskaita. Pravartu prisiminti, kad ilgus metus Lietuvos kariuomenė nesulaukė tinkamo finansavimo, o ne vienas Seimo narys aiškino, kad pensijos svarbesnės už ginklus. Ant rankos pirštų galima suskaičiuoti žurnalistus, kurie nuosekliai ragino didinti gynybos išlaidas. Ar čia reikia įžiūrėti paslėptą Maskvos ranką, priskirti nuopelnus Rusijos slaptosioms tarnyboms, tuo ir prisidėti, sukuriant regimybę, kad jos itin veiksmingos ir galingos, beveik visagalės?

Lietuviai ir kitų buvusių respublikų piliečiai yra labiau linkę negu vakariečiai tikėti sąmokslais ir daug kur įžiūrėti paslėptą priešo ranką ir kėslus. Svarstant, ar reikia rengti referendumus dėl lito išlaikymo ir žemės pardavimo užsieniečiams, Lietuvos politinis elitas persistengė, siekdamas demonizuoti referendumų šalininkus, juos vaizduoti sąmoningais ar nesąmoningais Maskvos įrankiais. Deja, pastaruoju metu Vakaruose stiprėja panašus polinkis. Vis dažniau tvirtinama, kaip Rusija manipuliuoja nepatenkintais gyventojais.

2014 birželio NATO generalinis sekretorius Andersas Rasmussenas tvirtino, kad Maskva atsakinga už protestus Lietuvoje ir Rumunijoje prieš skalūnų dujų paieškas, kad ji naudojasi dezinformacija, siekdama užtikrinti, kad Europa liktų priklausoma nuo Rusijos dujų ir naftos. Rasmussenas pripažino, kad jis neturėjo konkrečių duomenų, bet rėmėsi paieškas palaikančių lietuvių ir rumunų politikų teiginiais – politikų, kurie irgi neturėjo nedviprasmiškų įrodymų.

Prieš kelias savaites politologas Scottas Radnitzas žurnale „Foreign Policy“ rašė, kad jei Rusija ir teiktų paramą kraštutinėms euroskeptiškoms partijoms Europoje, tai nereiškia, jog Vladimiras Putinas yra lėlių meistras, gudriai savo tikslams išnaudojantis naivius ir neįtarius politikus. Daugelio europiečių nepasitenkinimą sukelia migrantų antplūdis, ūkio stagnacija, politikų abejingumas paprastų žmonių rūpesčiams, ir kitos panašios priežastys. Maskva piktnaudžiauja šiuo nepasitenkinimu, bet nesukelia jo. Rusija suteikė beveik dešimties milijonų eurų paskolą Prancūzijos nacionaliniam frontui, bet nėra įrodymų, kad kitos tariamai Maskvos papirktos partijos sulaukė finansinės paramos. S. Radnitzas nurodo, kad kalbėdami apie slaptą Maskvos vaidmenį palaikant euroskeptikus, Europos politikai mėgdžioja V. Putiną, kuris savo oponentus vaizduoja užsienio agentais ir negeba prisipažinti, kad jie turi pagrindo kritikuoti jo politiką. Be to, kalbos apie Rusijos kėslus nukreipia politikų dėmesį nuo rimtų problemų, kurių buvimas palaiko ir stiprina antieuropietiškas nuotaikas bei partijas.

Neabejotina, jog Rusija siekia paveikti Lietuvos politiką. Bet jos norai gerokai viršija jos gebėjimus. Neatsakingi politikų pasisakymai blogina padėtį, nes žemina ir pykdo tuos, kuriuos vaizduoja Maskvos įrankiais, skatina juos nusigręžti nuo valstybės. O jei kada nors bus įrodymų, kad Maskva prikišusi savo nagus, daugelis reaguos skeptiškai, kaip į tą pasakos piemenuką, kuris nuolat šaukė „Vilkas“, ir nesulaukė jokios pagalbos, kai vilkas iš tiesų atsirado.